Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-6029-437/2007

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2007-05-14
Bylos Nr.: I-6029-437/2007
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Kaminskas (pirm.), Raimondas Blauzdžius (pran.), Petras Viščinis
Pareiškėjas: L. Š.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

9.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-6029-9/2007Procesinio sprendimo kategorija 9.4

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU(S)Vilniaus m. 2007 m. gegužės 14 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininko), Petro Viščinio, Raimondo Blauzdžiaus (pranešėjo), sekretoriaujant Daliai Staugienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Agnei Pimpytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjos L. Š. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. Š. individuali įmonė prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės (toliau – MGK) 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-491-(7-493/2005). Skunde ir patikslintame skunde (b.l. 3-10, 161-164 ) nurodo, kad nuo 2001-11- 01 iki 2003-12-31 jis nuomojo Radviliškio turgaus aikštėje ir turgaus paviljonuose esančias prekybos vietas, taip pat ėmė pinigus už sunaudotą elektros energiją, buitinių atliekų išvežimą, vandens tiekimą bei nuotekas. Tačiau minėtu laikotarpiu pareiškėjui niekada nepriklausė pinigai, kuriuos jis surinko už nuomą ir išlaidos, susijusios su Radviliškio centrinio turgaus eksploatacija, taip pat nebuvo apmokėtos iš pareiškėjo pinigų. V. B., turgavietės savininkė, neturėdama galimybės pati susirinkti pinigus už savo turto, t.y. Radviliškio centrinio turgaus, nuomą, tam tikslui įdarbino pareiškėją. Pareiškėjas rinko pinigus priklausančius V. B. ir juos jai perduodavo. Už nuomos pinigų surinkimo paslaugą V. B. pareiškėjui mokėjo tarpusavyje sutartą įkainį. Surinkti pinigai už savininkės turto nuomą pareiškėjui niekuomet nepriklausė. Visi jie buvo perduoti V. B., kaip teisėtai turto savininkei. Todėl, pagal prekyviečių mokesčio įstatymo 3 str., pareiškėjas neturėjo pajamų šaltinio, iš kurio būtų galėjęs mokėti prekyviečių mokestį ir dėl to nuo 2001-11-01 iki 2003-12-31 Radviliškio centrinį turgų eksploatavo V. B., bet ne pareiškėjas. Teigia, kad pareiškėjas V. B., kaip Radviliškio centrinio turgaus savininkei, kuriai priklauso teisė eksploatuoti savo nuosavybę, teikė menedžmento paslaugas.

Tvirtina, jog L. Š. individuali įmonė negalėjo būti prekyviečių mokesčio subjektu nuo 2001-07-10 iki 2004-10-20. 1996-08-13 įmonė buvo įregistruota (įmonės kodas 7142721). 2004-10-20 įmonė perregistruota į juridinių asmenų registrą ir įmonės kodas pakeistas į 171427219. Prekyviečių mokesčių subjektu buvo juridiniai asmenys, o pareiškėjas tokiu nebuvo. Nuo 2001-11-01 iki 2003-12-31 - visu šiuo laikotarpiu L. Š. individuali įmonė veikė kaip fizinis, o ne kaip juridinis asmuo.

Taip pat teigia, kad 1999 09 29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, civilinėje byloje 3K-3-520 konstatavo, jog teisė eksploatuoti turgavietę (prekyviečių mokesčio atžvilgiu) kyla iš nuosavybės teisinių santykių, todėl, pareiškėjo manymu, teisė eksploatuoti ar neeksploatuoti privačią turgavietę priklauso tos turgavietės savininkui. Vertina, kad pareiškėjas galėtų eksploatuoti turgavietę, jeigu jis įmonei priklausytų nuosavybės teise. V. B. niekada neperdavė tos teisės nei servituto, nei žemės sandorio forma. Teigia, kad bet koks fizinis ar juridinis asmuo, suteikiantis menedžmento paslaugas, gali surinkti nuomos pinigus ir apmokėti Radviliškio turgaus eksploatacijos išlaidas. Ir tai nereiškia, kad toks mokestinis subjektas eksploatuoja minėtą nuosavybę. V. B. sudarė sandorį su L. Š. individualia įmone, kad pastaroji atliks menedžmento paslaugas Radviliškio centriniame turguje nuo 2001-11- 01, ir už tai gaus 15% - 30% nuo visų gautų pajamų iš šio objekto. Visas pelnas, gautas iš Radviliškio centrinio turgaus, bus išmokamas nuosavybės savininkei V. B.. Šis sandoris nėra terminuotas ir valstybė į jį kištis neturi jokių teisių.

Teigia, kad L. Š. IĮ negalėjo nei juridiškai, nei faktiškai eksploatuoti Radviliškio centrinio turgaus nuo 2001-11-01 iki 2003-12-31.

Teigia, kad Radviliškio rajono valdyba niekada nėra priėmusi jokio sprendimo V. B. dėl jai priklausančio turgaus eksploatavimo.

Mano, jog MGK neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, kad Radviliškio rajono valdybos sprendimas 2006-10-10 Nr. 263 v įrodo faktą, jog pareiškėjas eksploatavo prekyvietę nuo 2001-11-01 iki 2003-12-31. Šiuo sprendimu Radviliškio rajono valdyba pareiškėjui nustatė prekyviečių mokesčio tarifus, bet nenustatė prekyvietės eksploatavimo tvarkos. O pačios MGK teigimu, tam, kad pareiškėjas būtų prekyviečių mokesčio subjektu, jam turėjo būti nustatyta prekyvietės eksploatavimo tvarka.

MGK savo sprendime neišaiškino žodžio „eksploatuoti“ reikšmės prekyvietės mokesčio atžvilgiu. Ji taip pat nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis pastaroji galėjo nustatyti, ar pakanka Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas rinko pinigus už Radviliškio centrinio turgaus nuomą ir iš jų apmokėjo sąskaitas už jo eksploataciją, įrodyti faktui, kad pareiškėjas eksploatavo prekyvietę Radviliškio centriniame turguje. MGK nepagrįstai padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija įrodė, jog pareiškėjas eksploatavo šią prekyvietę nuo 2001-11-01 iki 2003-12-31d.

Teigia, kad Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija neįrodė nei faktiškai, nei juridiškai, kad pareiškėjas eksploatavo prekyvietę, kadangi ji to įrodyti ir negali, nes įmonė tokia veikla neužsiima.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo L. Š. individualios įmonės skundą (b.l. 64-67) jį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo prievolės mokėti prekyviečių mokestį 2001-11-01 - 2003-12-31 laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu apmokestinimą prekyviečių mokesčiu reglamentavo 1993-11-23 Prekyviečių mokesčio įstatymas Nr. I - 309 (galiojęs nuo 1994-01-01 iki 2003-12-31). Atsakovas vertina, kad mokestinio ginčo byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2001-01-01 -2003-12-31 laikotarpiu faktiškai eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Mano, kad šią aplinkybę patvirtina byloje esantys mokėjimo kvitai (forma Nr 10), pagal kuriuos patentus turintys fiziniai asmenys atsiskaitydavo su pareiškėju už Radviliškio turgaus aikštėje (prekyvietės plote) ir uždarose stacionarinėse patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už elektros energijos sunaudojimą, buitinių atliekų išvežimą, vandenį, nuotekas. Patikrinimo metu surinktoje medžiagoje yra pateiktos pareiškėjo sudarytos sutartys: 1997-07-17 Vandens tiekimo ir kanalizavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Radviliškio vanduo“ ir K. Š., pagal kurią abonentu nurodytas pareiškėjas bei pagal kurią pareiškėjui buvo teikiamos sutartyje nurodytos paslaugos, 1999-06-30 sutartis, sudaryta tarp UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ ir pareiškėjo dėl buitinių atliekų išvežimo. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko šiose sutartyse nurodytose bendrovėse patikrinimus ir nustatė, kad minėtos bendrovės 2001-01-01 - 2003-12-31 laikotarpiu teikė paslaugas pareiškėjui. Už šias paslaugas pareiškėjui buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, už suteiktas paslaugas pareiškėjas mokėjo arba grynais pinigais pagal kasos pajamų orderius, arba fiksuojant gautas sumas kasos aparate. Per tikrintą laikotarpį UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ pareiškėjui suteikė paslaugų už 5810,43 Lt, o UAB „Radviliškio vanduo“ - už 1825,11 Lt. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ 2005-03-29 pateikė pareiškėjo mokėjimų už elektros energijos suvartojimą dokumentų kopijas: vartotojo pažymas apie suvartotą elektros energiją, kuriose elektros skaitiklių rodmenis įrašė pareiškėjas, kaip šių įmokų mokėtojas bei kurias pasirašė pareiškėjo savininkė ir patvirtino pareiškėjo antspaudu. Šių pažymų pagrindu pareiškėjui buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros bei sudaromos elektros vartotojo mokėjimų suvestinės. Iš Radviliškio rajono valdybos 1996-10-10 sprendimo Nr. 263 v matyti, kad pareiškėjas, kaip eksploatuojantis Radviliškio Turgaus aikštėje esančią prekyvietę (turgų), šiuo valdybos sprendimu, galiojusiu iki 2003-12-31, buvo apmokestintas prekyviečių mokesčiu. Pareiškėjui buvo nustatytas mokesčio objektas ir mokesčio dydis. Nurodytame valdybos sprendime nustatyta, kad pareiškėjas privalo mokėti prekyviečių mokestį už 100 kv. m. prekyvietės ploto, 60 įrengtų prekyvietės vietų ir 60 automobilių stovėjimo vietų nuo sausio 1 d. iki balandžio 1 d. ir 80 automobilių stovėjimo vietų nuo balandžio 1 d. iki sausio 1 d., prekiauti ne maisto prekėmis. Be to, sprendime pareiškėjui buvo nustatytas prekyvietės mokesčio dydis per mėnesį: už 1 kv. m. prekyvietės ploto - 2 Lt, už įrengtą prekystalio vietą- 20 Lt, už automobilio stovėjimo vietą- 40 Lt. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytu Radviliškio rajono valdybos sprendimu, laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2001-10-30 apskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą 43600 Lt prekyviečių mokesčio (3800 x 3 + 4600 x 7), tačiau nuo 2001-11-01 šio mokesčio deklaracijų neteikė ir mokesčio nemokėjo. Mano, kad aplinkybę, jog pareiškėjas laike nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. eksploatavo Radviliškio centrinę turgavietę, patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, tame tarpe ir kai kurių fizinių asmenų, turėjusių leidimus toje turgavietėje prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis bei mokėjusių rinkliavas pareiškėjui, paaiškinimai, operatyvaus patikrinimo pažymos, mokėjimo kvitai (forma Nr. 10) ir paaiškinimai. Vertina, jog visuma šių įrodymų patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas nuomojo Radviliškio turgaus aikštėje ir uždarose stacionarinėse patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už kurių nuomą, sunaudotą elektros energiją bei kt. rinko mokesčius, gavo pajamas ir patyrė išlaidas, tai yra - ji eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Todėl, pareiškėjas, be kitų priklausančių mokėti mokesčių, privalėjo mokėti ir prekyviečių mokestį. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pareiškėjas juridiniu asmeniu tapo tik kuomet 2004-10-20 buvo įregistruotas juridinių asmenų registre, o nuo 1996-08-13 iki 2004-10-20 veikė kaip fizinis, bet ne kaip juridinis asmuo, todėl pagal 2001-07-10 priimtų Prekyviečių mokesčio įstatymo nuostatų pakeitimus (prekyviečių mokestį moka juridiniai asmenys) netenkino šio įstatymo reikalavimo ir nuo 2001-07-10 iki 2004-10-20 negalėjo būti prekyviečių mokesčio subjektu. Remiasi tuo, kad 2001-07-01 įsigaliojo naujasis Civilinis kodeksas (toliau - LR CK), kuris individualias įmones priskyrė prie neribotos atsakomybės juridinių asmenų (CK 2.33 str. 1 d., 2.50 str. 4 d.), o individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki CK įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis be atskiro perregistravimo. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teisė eksploatuoti ar neeksploatuoti privačią turgavietę priklauso turgavietės savininkui, o kadangi Radviliškio centrinis turgus nuosavybės teise priklauso V. B., tai jai ir priklauso teisė eksploatuoti turgavietę, pats pareiškėjas tai galėtų daryti tik turėdamas turgavietę nuosavybės teise. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė skundą palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytais motyvais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (b.l. 62) rašo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Prašo skundo netenkinti.

Skundas atmestinas. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Inspekcija), pakartotinai patikrinusi pareiškėjo 2001-01-01 - 2003-12-31 laikotarpio prekyviečių mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą, surašė 2005-05-26 patikrinimo aktą Nr. 06-05-23-12 (T-I, b.l. 42-48, MGK byla) kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 114800 Lt prekyviečių mokesčio ir 31107,40 Lt šio mokesčio delspinigių. Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija 2005-08-04 sprendimu Nr. 17-2-142 (T-I, b.l. 36-41, MGK byla ) patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotas sumas ir skyrė 57400 Lt, 50 proc. dydžio prekyviečių mokesčio baudą. Atsakovas 2005-09-28 sprendimu Nr. 69-289 (T-I, b.l. 10-13) patvirtino Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005-08-04 sprendimą Nr. 17-2-142. Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės 2005-12-15 sprendimu Nr. S-491-(7-493/2005) (T-II, b.l. 204-209, MGK byla) patvirtino atsakovo 2005-09-28 sprendimą Nr. 69-289.

Sprendžiamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjo L. Š. individualios įmonės prievolės mokėti prekyviečių mokestį 2001-11-01 - 2003-12-31 laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu apmokestinimą prekyviečių mokesčiu reglamentavo 1993-11-23 LR Prekyviečių mokesčio įstatymas Nr. I - 309 (galiojęs nuo 1994-01-01 iki 2003-12-31). LR Prekyviečių mokesčio įstatymo 3 str. (2001-07-10 įstatymo Nr. IX-436 redakcija, galiojusi nuo 2001-07-18 iki 2003-12-31) buvo numatyta, kad juridiniai asmenys, eksploatuojantys prekyvietes savivaldybės nustatyta tvarka, ima rinkliavas ir iš jų moka prekyviečių mokestį. Pagal LR Prekyviečių mokesčių įstatymo 2 str. konkrečios prekyvietės mokesčio objektą ir dydį nustato miestų ir rajonų valdybos, prekyviečių mokesčių objektai yra prekyvietės plotas (kvadratiniais metrais) arba įrengtos prekybos vietos, kioskų ir automobilių stovėjimo vietos, skirtos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Pagal Įstatymo 1 str. 2 d., prekyviečių mokestį moka juridiniai asmenys, miesto, rajono valdybos sprendimu eksploatuojantys prekyvietes, kuriose yra paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.

Radviliškio rajono valdybos 1996-10-10 sprendimas Nr. 263 v (T-I, b.l. 55, MGK byla) patvirtina, kad pareiškėjas, kaip eksploatuojantis Radviliškio turgaus aikštėje esančią prekyvietę (turgų), šiuo valdybos sprendimu, galiojusiu iki 2003-12-31, buvo apmokestintas prekyviečių mokesčiu. Pareiškėjui buvo nustatytas mokesčio objektas ir mokesčio dydis. Nurodytame valdybos sprendime nustatyta, kad pareiškėjas privalo mokėti prekyviečių mokestį už 100 kv. m. prekyvietės ploto, 60 įrengtų prekyvietės vietų ir 60 automobilių stovėjimo vietų nuo sausio 1 d. iki balandžio 1 d. ir 80 automobilių stovėjimo vietų nuo balandžio 1 d. iki sausio 1 d., prekiauti ne maisto prekėmis. Sprendime pareiškėjui taip pat buvo nustatytas prekyvietės mokesčio dydis per mėnesį: už 1 kv. m. prekyvietės ploto - 2 Lt, už įrengtą prekystalio vietą- 20 Lt, už automobilio stovėjimo vietą- 40 Lt. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytu Radviliškio rajono valdybos sprendimu, laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2001-10-30 apskaičiavo ir sumokėjo į biudžetą 43600 Lt prekyviečių mokesčio (3800 x 3 + 4600 x 7), tačiau nuo 2001-11-01 šio mokesčio deklaracijų neteikė ir mokesčio nemokėjo.

Mokestinio ginčo byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2001-01-01 -2003-12-31 laikotarpiu faktiškai eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.

Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys mokėjimo kvitai (forma Nr 10), pagal kuriuos patentus turintys fiziniai asmenys atsiskaitydavo su pareiškėju už Radviliškio turgaus aikštėje (prekyvietės plote) ir uždarose stacionarinėse patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už elektros energijos sunaudojimą, buitinių atliekų išvežimą, vandenį, nuotekas (T-II, b.l. 146, 158,162,167,172 MGK byla), pagal patentus prekyvietėje dirbusių asmenų paaiškinimai (T-II, b.l. 156, 160, 164, 170, 178, 180-183, MGK byla), operatyvaus patikrinimo pažymos (T-II, b.l. 155, 159, 163, 165, 168-169, 176, MGK byla).

Patikrinimo metu surinktoje medžiagoje yra pateiktos pareiškėjo sudarytos sutartys: 1997-07-17 Vandens tiekimo ir kanalizavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Radviliškio vanduo“ ir K. Š. (T-I, b.l. 113, MGK byla), pagal kurią abonentu nurodytas pareiškėjas bei pagal kurią pareiškėjui buvo teikiamos sutartyje nurodytos paslaugos, 1999-06-30 sutartis, sudaryta tarp UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ ir pareiškėjo dėl buitinių atliekų išvežimo (T-I, b.l. 115, MGK byla). Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko šiose sutartyse nurodytose bendrovėse patikrinimus ir nustatė, kad minėtos bendrovės 2001-01-01 - 2003-12-31 laikotarpiu teikė paslaugas pareiškėjui. Už šias paslaugas pareiškėjui buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, už suteiktas paslaugas pareiškėjas mokėjo arba grynais pinigais pagal kasos pajamų orderius, arba fiksuojant gautas sumas kasos aparate. Per tikrintą laikotarpį UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ pareiškėjui suteikė paslaugų už 5810,43 Lt, o UAB „Radviliškio vanduo“ - už 1825,11 Lt (T-I, b.l. 117, 161, 120-122, 123-159, 164-200 MGK byla, T-II, b.l. 1-12, 13-15, 28-39, 16-27 MGK byla ).

AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ 2005-03-29 pateikti pareiškėjo mokėjimų už elektros energijos suvartojimą dokumentai - vartotojo pažymos apie suvartotą elektros energiją, kuriose elektros skaitiklių rodmenis įrašė pareiškėjas, kaip šių įmokų mokėtojas bei kurias pasirašė pareiškėjo savininkė ir patvirtino pareiškėjo antspaudu, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros bei sudaromos elektros vartotojo mokėjimų suvestinės (T-II, b.l. 44-81, 82-119 MGK byla).

Visi šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu eksploatavo Radviliškio centrinę turgavietę,kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.

Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad nurodytu laikotarpiu jis nebuvo juridiniu asmeniu, todėl negalėjo būti ir prekyviečių mokesčio subjektu. Pareiškėjas tvirtina, kad juridiniu asmeniu tapo nuo tada, kai buvo įregistruotas juridinių asmenų registre. 2001-07-01 įsigaliojo naujasis LR CK, kuris individualias įmones priskyrė prie neribotos atsakomybės juridinių asmenų (CK 2.33 str. 1 d., 2.50 str. 4 d.), o individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki LR CK įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis be atskiro perregistravimo. 2000-07-18 LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 13 str., reglamentuojančio CK normų, susijusių su juridinių asmenų teisiniu statusu, taikymą, 2 dalis nurodė, kad individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki CK įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis be atskiro perregistravimo. Pareiškėjas, kaip įmonė, veikė iki naujojo LR CK įsigaliojimo, todėl šiam įstatymui įsigaliojus, jis laikomas juridiniu asmeniu. 2004-10-20 išduotame registravimo pažymėjime (b.l. 31) L. Š. individualios įmonės įregistravimo data nurodoma 1996-08-13. Pareiškėjo minima data – 2004-10-20 nurodo tik tai, kada išduotas įmonės registravimo pažymėjimas. Ši data nereiškia pareiškėjo, kaip juridinio asmens, įregistravimo datos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-09-29 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-520/1999 (b.l. 33-36) yra nuostata, kad teisė eksploatuoti turgavietę kyla iš nuosavybės teisinių santykių. Pareiškėjas neteisingai suvokia šią nuostatą, teigdamas, kad teisė eksploatuoti ar neeksploatuoti privačią turgavietę priklauso tik turgavietės savininkui. Nutartyje konstatuota, kad turgavietės eksploatavimo juridinis faktas yra pakankamas pripažinti ją eksploatuojančią įmonę prekyviečių mokesčio mokėtoja.

Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Nustačius, kad pareiškėjas be pagrindo nesumokėjo biudžetui 114800 Lt prekyviečių mokestį, pagrįstai apskaičiavo 31107,40 Lt šio mokesčio delspinigių. Pareiškėjui, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 str., pagrįstai skyrė maksimalią 50 procentų baudą nuo papildomai apskaičiuotos sumos – 57400 lt., nes bylos duomenimis, pareiškėjas tinkamai nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neatsakinėjo į pateikiamus klausimus, teikė nesunumeruotus, nesurašytus įmonės dokumentus (T-I, b.l. 53-54,60,66, MGK byla, T-II, b.l. 120-121).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrindu pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo argumentai, kad pareiškėjas Radviliškio centrinio turgaus neeksploatavo, atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p.,

nutarė:

L. Š. individualios įmonės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Kolegijos pirmininkas Arūnas KaminskasTeisėjai Petras ViščinisRaimondas Blauzdžius