Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 1 d., apie 21 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė nukentėjusiajam K. G. du kartus kumščiu į veidą ir ne mažiau kaip septynis kartus kirvio pentimi bei ašmenimis į galvą, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. A. padarytą nusikalstamą veiką ir skyrė jam teisingą bausmę.

Dėl BK 135 str. 1 d. taikymo

Pagal BK 135 str. 1 d. atsako asmuo, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 136 str. traukiamas asmuo, kuris savo veika sukėlė aukščiau išvardytas pasekmes staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 136 str. būtina nustatyti šį nusikaltimą, lyginant su BK 135 str. 1 d. numatytu nusikaltimu, privilegijuojantį papildomą požymį – staigų didelį kaltininko susijaudinimą dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgio. Taigi, sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 136 straipsnį kvalifikuojamas tik tada, kai nukentėjusiajam sveikata sutrikdoma kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenoje netrukus po neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgio, kaip greitas at­sa­kas į jį. Neteisėtas asmens poelgis suprantamas kaip bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms moralės normoms nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti tiek fiziniu smurtu (kėsinantis į asmens gyvybę, sveikatą, kankinant ir pan.), tiek psichiniu smurtu (grasinant nužudyti, tyčiojantis, šantažuojant ir pan.). Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas turi atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes, paveikia kaltininką.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. A. parodė, kad įvykio dieną kartu su nukentėjusiuoju K. G., K. K. ir A. F. savo namuose (įvykio vietoje) girtavo. Vėliau, kai nukentėjusysis neatidavė jam jo paties duotų pinigų, jis supyko ant K. G. ir sudavė pastarajam ranka du kartus į veidą. Po šių smūgių nukentėjusysis nukrito ant grindų. Tada jis ir A. F. liepė K. G. keltis ir išeiti iš buto, tačiau nukentėjusysis jų neklausė. Dėl to, supykęs ant nukentėjusiojo jis griebė kambario kampe buvusį kirvį ir sudavė juo ant grindų gulėjusiam nukentėjusiajam į galvą. K. G. sumušė tik todėl, kad norėjo jį išvaryti iš savo namų (1 t., 92 – 94, 97 – 98 b.l.). A. F. ikiteisminio tyrimo metu parodė mačiusi, kaip supykęs A. A. smogė kirviu K. G. (1 t., 55 – 57 b.l.). Apylinkės teismo posėdžio metu nuteistasis A. A. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, jog nukentėjusįjį sužalojo supykęs ant jo, nes pastarasis neatidavė jam pinigų ir neišėjo iš buto (2 t., 10 b.l.). A. F. posėdžio metu parodė, jog konfliktas tarp A. A. ir nukentėjusiojo kilo dėl pastarojo A. A. negrąžintų pinigų (2 t., 11 b.l.). Šie neprieštaraujantys vieni kitiems faktiniai duomenys patvirtina, kad betarpiškai prieš pat mušimą nukentėjusysis K. G. prieš A. A. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip jį itin įžeidę, ir dėl kurių apeliantas turėjo pagrindą staiga didžiai susijaudinti. Priešingai, visos bylos aplinkybės rodo, kad A. A. K. G. sunkiai sužalojo vien tik iš pykčio, nes pastarasis negrąžino jam jo (A. A.) paties prieš tai duotų pinigų alui ir jo neklausė, t.y. jo paliepimu iš karto neišėjo iš buto. Tačiau toks nukentėjusiojo elgesys negali būti laikomas priešingu teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms moralės normoms, t.y. neteisėtu ar itin įžeidžiančiu nuteistąjį poelgiu, juolab atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas jį geranoriškai priėmė pas save į butą, ilgą laiką kartu girtavo. Be to, iš aukščiau paminėtų įrodymų seka ir kita – nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtavo ilgesnį laiko tarpą, su pertraukomis, t.y. iš pradžių jiedu ginčijosi (apeliantas nurodė, kad tai galėjo trukti apie 1 – 2 minutes), po to jis jam sudavė smūgius rankomis, o nukentėjusiajam parkritus – liepė jam keltis ir eiti iš buto. Ir tik po to, nukentėjusiajam nesugebėjus greitai atsikelti, nuteistasis jam smogė kirviu. Šie argumentai visiškai paneigia galimybę pripažinti, kad įvykio metu iš viso buvo sąlygos ir priežastis apeliantui staiga didžiai susijaudinti, nes esant tokiai kaltininko būklei atsakas į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus būna staigus ir momentinis. Taigi, nenustačius būtino A. A. nusikalstamą veiką privilegijuojančio požymio – staigaus nuteistojo susijaudinimo dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgio, A. A. veiką kvalifikuoti pagal BK 136 str. kaip sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus pagrindo nėra. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad apylinkės teismo posėdžio metu sakydamas baigiamąją kalbą jo gynėjas prašė teismo perkvalifikuoti veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str., tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai atsisakė tai padaryti ir labai aiškiai išdėstė tokio savo sprendimo argumentus. Šių argumentų, su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nepamena visų įvykio aplinkybių (apeliacinės instancijos teisme jis patikslino, kad nepamena paskutinių smūgių kirviu nukentėjusiajam), nes buvo labai susijaudinęs (fiziologinio afekto būsenoje), nesutinka su 2008 m. gruodžio 10 d. Panevėžio teismo psichiatrijos komisijos specialisto išvada bei abejoja jos išsamumu ir objektyvumu. Tačiau, specialisto išvada (1 t., 113 b.l.) yra pakankamai konkreti ir motyvuota. Joje, be kita ko, priešingai nei A. A. nurodo savo apeliaciniame skunde, yra apibūdintas jo požiūris į jo paties padarytą nusikaltimą, t.y. išvadoje teigiama, kad „paklausus apie inkriminuojamą nusikaltimą nurodo, kad viskas, kas surašyta byloje, teisinga. <...> Suvokimo sutrikimų neišklausta. Kritiškas“. Tai reiškia, kad apeliantas šio tyrimo metu adekvačiai suvokė nusikaltimo aplinkybes ir davė apie jį specialistei paaiškinimus, kurie buvo pakankamai įtikinami ir jai jokių abejonių nesukėlė. Čia būtina pažymėti ir dar vieną teismų praktikoje jau nusistovėjusį vertinimą, susietą su fiziologinio afekto būklės nustatymu. O būtent – specialistai (teismo psichiatrai ir teismo psichologai) tvirtina, jog kaltininko girtumas įvykio metu dažniausiai iš viso eliminuoja tokios būklės buvimą. O kad apeliantas įvykio metu buvo pakankamai girtas, jis skunde neginčija ne pats, tai patvirtino ir jo sugyventinė A. F. bei nukentėjusysis. Esant tokioms aplinkybėms, abejoti byloje esančia specialistės išvada, kuri patvirtinta kitais bylos įrodymais, kolegija neturi jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teismo posėdyje A. A. pakankamai išsamiai prisiminė visas esmines įvykio aplinkybes bei nurodė savo elgesio motyvus (1 t., 92 – 94, 97 – 98 b.l.; 2 t., 10 b.l.), kas taip pat verčia abejoti jo skundo argumentais.

Todėl tenkinti apelianto prašymą perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 136 str. kolegija neturi jokio pagrindo.

Dėl bausmės

Nuteistojo prašymas sušvelninti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę taip pat netenkinamas.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų. A. A. pirmos instancijos teismas skyrė 3 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo poziciją, į tai, jog apeliantas padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, yra baustas už administracinius teisės pažeidimus, nedirbo, yra linkęs vartoti alkoholį, turi problemų dėl savo sveikatos ir įvertino kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas taip pat pripažino vieną jo atsakomybę lengvinančią ir vieną sunkinančią aplinkybes. Taigi, į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes – kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, savo parodymų nekeitė ir nebandė išvengti atsakomybės – teismas iš esmės jau atsižvelgė. Naujų aplinkybių, kurių apylinkės teismas būtų neįvertinęs, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jų savo skunde apeliantas taip pat nenurodė. Paskyręs laisvės atėmimo bausmę, gerokai mažesnę už jos vidurkį, pirmos instancijos teismas BK reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į tai teigti, jog teismas netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias teisės normas ir A. A. paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę, pagrindo nėra.

Įvertinus visa tai, kas paminėta aukščiau, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismo nuosprendis teisingas, keisti jį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.