Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė), Rasos Gudžiūnienės (pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams I. R. , 998-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

2010-01-19 ieškovė G. P. pareiškė ieškinį, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo I. R. 26824 Lt žalos atlyginimo bei įpareigoti namo (duomenys neskelbtini) administratorių- 998 DNS bendriją per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti tvarką, kuria vadovaujantis, būtų užtikrintas nepertraukiamas vandens tiekimas į namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiams priklausančias patalpas, ir būtų užtikrinta galimybė patekti į patalpas, kuruiose yra išdėstyti inžinieriniai tinklai, įgaliotiems asmenims remontuoti bendrjo naudojimo vandens tiekimo įrangą bet kuriuo paros metu.

2010-03-23 teisme buvo gautas ieškovės atstovo prašymas pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-12-30 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai iki ginčo išsprendimo paskirti UAB „Antakalnio ūkis“ I. R. priklausančių administracinių patalpų VĮ Registro centro pateiktuose planuose pažymėtų R3-2 ir R3-8, esančių (duomenys neskelbtini) administratoriumi, laikinai pavedant administruoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vandentiekio ir nuotekų pašalinimo tinklus.

Teismas laikinai, iki ginčo išsprendimo paskyrė UAB „Antakalnio ūkis“ I. R. priklausančių administracinių patalpų VĮ Registro centro pateiktuose planuose pažymėtų R3-2 ir R3-8, esančių (duomenys neskelbtini) administratoriumi, laikinai pavesdamas administruoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vandentiekio ir nuotekų pašalinimo tinklus.

Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje buvo pateikti raštiški patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų sutikimai, iš kurių matyti, kad jie sutinka, jog esant būtinajam reikalingumui likviduoti vandentiekio avariją ir atstatyti vandens tiekimą ieškovei priklausančioms kavinės patalpoms, būtų pajungtas vandentiekis, einantis tiesiai iš vandens apskaitos mazgo rūsio patalpose, pažymėtose indeksu R3-8. Nurodė, jog teismui taip pat yra pateiktas ir UAB „Antakalnio ūkis“ sutikimas laikinai administruoti rūsio patalpas su bendrojo naudojimo inžineriniais tinklais. Tai, kad administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriumi būtų UAB „Antakalnio ūkis“ sutinka ir šiuo adresu esančių patalpų savininkai.

1) pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 148 str. 4 d., 145 str. 1 d. 12p. , 144 str. 2 d. reikalavimų. Joje nenurodama jokių motyvų ir pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neapibūdinama laikinosios apsaugos priemonės esmė, nenurodomas taikymo mastas, įvykdymo būdas, motyvai ir pagrindai, įrodymai, teisiniai pagrindai, nei kaip turi būti vykdoma nutartis. Apelianto nuomone, konstatavimas CPK nuostatų, nenurodant aplinkybių, leidžiančių manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, bei deklaruojant išvadą, kad prašymas pagrįstas, nevertintini kaip teisinis pagrindas tokiai teismo nutarčiai priimti. Teigia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįsti, kuo remiantis jis konstatuoja, jog vandens nepateikimo į ieškovės patalpas kliūtimi yra atsakovo veiksmai;

2) pirmosios instancijos teismas neapibūdino laikinosios apsaugos priemonės, kaip to reikalauja įstatymas. Nurodo, jog teismo prielaidos, kad atsakovo patalpų ir namų tinklų administravimas kaip nors išspręs ginčą, turi būti logiškos ir turi būti įrodyta, kad administravimas gali pagelbėti vandens tiekimui. Apelianto nuomone, ši skundžiama teismo nutartis varžo atsakovo nuosavybės teises, nes nenurodo kaip, kokiu mastu, kokiai trukmei ir kokiu būdu bus atstatomas vandens tiekimas;

Ieškovė pabrėžia, jog dalyvaujant I. R. , jo patalpose esantys bendrieji vandens tiekimo inžineriniai tinklai buvo apžiūrėti, nustatyta vandentiekio gedimo priežastis ir vandens tiekimas į ieškovės patalpas 2010-04-29 atstatytas, todėl nebeliko būtinybės skirti turto administratorių. Ieškovė savo prašymą dėl laikino turto administratoriaus paskyrimo atsiima.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; L. R. Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su tokios laikinosios apsaugos priemonės kaip turto administravimas, taikymo būtinumu, netinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas, todėl yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju, jeigu esama prielaidų manyti, kad tokių priemonių nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps iš viso nebegalimas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas - atsakovui nepalankaus sprendimo įgyvendinimo užtikrinimas apribojant atsakovo veiksmų laisvę ginčo objekto ar ieškovui priklausančio turto ar turtinių teisių, į kuriuos gali būti nukreipiamas sprendimo vykdymas, atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas, o tik atsižvelgiama, ar prašomos taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš tiesų gali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog konkreti laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikyta tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tuo tarpu laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma.

Bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovė G. P. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo padavimo teismui dienos ir prašė įpareigoti atsakovą I. R. , dalyvaujant jos atstovų pasirinktam antstoliui, įleisti avarinės tarnybos darbuotojus į atsakovui priklausančias namo, esančio (duomenys neskelbtini), administracines (rūsio) patalpas, esančias po jai priklausančiomis patalpomis, prie vandentiekio tinklų tam kad būtų atstatytas vandens tiekimas į kavinės patalpas; uždrausti atsakovui I. R. nutraukti vandens tiekimą jos patalpoms arba kaip nors kitaip trukdyti naudotis namo, esančio (duomenys neskelbtini), inžineriniais tinklais. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi ieškovės G. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

2010-03-23 teisme buvo gautas ieškovės atstovo prašymas pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-12-30 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai iki ginčo išsprendimo paskirti UAB „Antakalnio ūkis“ I. R. priklausančių administracinių patalpų VĮ Registro centro pateiktuose planuose pažymėtų R3-2 ir R3-8, esančių (duomenys neskelbtini)administratoriumi, laikinai pavedant administruoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vandentiekio ir nuotekų pašalinimo tinklus (b.l. 7-9). Ieškovė paaiškino, kad iškilus būtinybei likviduoti avariją, būtina patekti į I. R. priklausančias administracines (rūsio) patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), VĮ Registro centro pateiktuose planuose pažymėtose R3-2 ir R3-8. Patalpoje R3-8 yra įrengtas namo centrinis vandentiekio įvadas, patalpoje R3-2 yra išsidėstę bendrosios dalinės nuosavybės teise namo patalpų savininkams priklausantys vandentiekio tinklai, einantys į ieškovei priklausančias kavinės patalpas ir būtent patalpoje R3-2 yra nutraukti vandentiekio vamzdžiai.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovė G. P. pareiškė ieškinį atsakovams I. R. , 998-ajai DNSB dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo užtikrinti inžinerinių tinklų priežiūrą, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo I. R. 26824 Lt tiesioginei materialinei žalai atlyginti dėl nutraukto vandens tiekimo patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), įpareigoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorių per 2 savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti tvarką, kuria vadovaujantis būtų užtikrintas nepertraukiamas vandens tiekimo į namo bendraturčiams priklausančias patalpas ir būtų užtikrinta galimybė patekti į patalpas, kuriose yra išdėstyti inžineriniai tinklai įgaliotiems asmenims remontuoti bendrojo naudojimo vandens tiekimo įrangą bet kuriuo paros metu. (b.l. 4-6). Ieškinys yra grindžiamas aplinkybėmis, kad atsakovas I. R. , kaip patalpų, kuriose išdėstyti namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo inžineriniai vandentiekio tinklai, savininkas, tyčia nutraukė vandens tiekimą ieškovei priklausančioms patalpoms.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo paskirta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto administratoriaus paskyrimas – yra grindžiama būtinybe patekti į atsakovui priklausančias administracines (rūsio) patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nurodant kad atsakovui neadministruojant vandens inžinerinių tinklų, bei neužtikrinant vandens tiekimo namo (duomenys neskelbtini) savininkams, į ieškovei priklausančias patalpas buvo nutrauktas vandens tiekimas, o pati ieškovė savo iniciatyva negalėjo pašalinti susidariusios situacijos. Taigi, aukščiau minėta laikinoji apsaugos priemonė buvo skirta likviduoti vandentiekio tinklų avariją. Tuo tarpu ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo užtikrinti inžinerinių tinklų priežiūrą ateityje.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju vertinant ieškovės pareikštus materialius reikalavimus atsakovams ir skundžiama nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė savo turiniu nėra susijusi su ieškovės pareikštais reikalavimais. Pažymėtina, kad nutartyje nėra nurodyta, koks turto administravimas buvo paskirtas, todėl laikoma, kad tai paprastasis administravimas (Civilinio kodekso 4.239 str. 2 d.). Paprastojo turto administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (Civilinio kodekso 4.239 str. 1 d.), taigi, atsakovo turto administravimas, kaip laikinoji apsaugos priemonė (Civilinio proceso kodekso 145 str. 1 d. 5 p.), gali būti taikoma tokiu atveju, kai ieškovas reiškia reikalavimą, susijusį su atsakovo turtu, jo sudėties nekintamumu, atsakovo turto naudojimu, išsaugojimu ir pan..

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog prašymas pakeisti laikinąją apsaugos priemonę buvo iš esmės grindžiamas ne būtinumu užtikrinti pareikštą ieškinį, o negalimumu dėl procesinių priežasčių įvykdyti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (antstolis ilgą laiką nerado skolininko ir negalėjo įvykdyti teismo nutarties). Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai procesinių veiksmų nėra galimybės atlikti dėl to, kad nėra žinoma šalies gyvenamoji ar darbo vieta, skubių procesinių veiksmų atlikimui Civilinio proceso kodekso normos numato kuratoriaus skyrimo institutą (Civilinio proceso kodekso 39 str. 1 d.), tačiau paminėtos procesinės priežastys nesudaro teisinio pagrindo turto administravimui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės prašymą ir pakeitė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantas ginčija dar ir tuo, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą.

CPK 148 str. 1 d. yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 148 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas CPK 148 str. 1 d., 153 str. 2 d. nuostatas yra konstatavęs, kad realiai dėl labai trumpų terminų (3 dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan., o kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, pagrindinis informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui galimybę prašyti taikyti galimų nuostolių užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006). Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą išsprendė neteisingai, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., 338 str.) ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės G. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti (Civilinio proceso kodekso 337 str. 2 p.).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 15,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Tenkinus atsakovo atskirąjį skundą, iš ieškovės G. P. priteistina 15,15 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės G. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės G. P. 15 (penkiolika) litų ir 15 centų pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).