- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-07-05
- Bylos Nr.
- eA-2945-602/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03065-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. A. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33960 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento pirmosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1362 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos įsitikinimu, (duomenys neskelbtini).
3. Nesutikdama su skundžiamais sprendimais, pareiškėja nurodė, kad atsakovas turėjo pareigą organizuoti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą taip, kad būtų užtikrinamas jos teisės būti išklausytai principo taikymas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali. Komisija savo sprendime nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti jai teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjos teigimu, nepagrįstos atsakovo išvados, kad jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildomas apsauga pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Prašyme suteikti prieglobsti ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastis – yra (duomenys neskelbtini), todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Departamentas neįvertino nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino jos prašymo. Pareiškėjos pasakojimus patvirtina kilmės valstybės informacija, kad (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus grasinimus ar tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.
5. Pareiškėja pažymėjo, kad Komisija sprendime nepasisakė dėl jos išdėstytų aplinkybių, susijusių su jos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu į ją atvykti, o tik abstrakčiai nurodė, jog ji neturėjo teisės kirsti sienos, neturi ryšių su Lietuva. Pareiškėjos įsitikinimu, toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas susijęs su prieglobsčio prašymu, t. y. ji siekė atlikti teisėtus veiksmus.
Atsiliepimas
6. Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
7. Departamentas paaiškino, jog išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją ir bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nerasta.
8. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
9. Departamento teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 7 d.) (toliau – ir Aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėja savo skunde nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ar kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
10. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji pagrindė prieglobsčio prašymą ir nurodė individualias aplinkybes (yra (duomenys neskelbtini)), Departamentas pažymėjo, kad jis surinko bei įvertino visą aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės pasakojimo kontekste, ir konstatavo, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) priskiriami prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau EPPB nurodo, kad net patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą, būtina atsižvelgti į individualią situaciją. Nepaisant to, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), Departamentas pagrįstai nenustatė, o pareiškėja neįrodė individualių, su pareiškėja susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja, būdama (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė kilmės valstybėje nėra riziką didinantis veiksnys. Savo prieglobsčio prašymą pareiškėja grindė bendra situacija kilmės šalyje, konkrečių individualių aplinkybių, kad prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką buvo diskriminuojama ar persekiojama, pareiškėja nenurodė. Priešingai, kaip pati nurodė, asmeniškai su grėsme nėra susidūrusi. Tyrimo metu individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo rizikos tikimybę ir ateityje, nustatyta nebuvo.
12. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas nurodė, kad pagrįstai nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas padarė išvadą, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo pareiškėja gali pasislėpti.
13. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti S. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl S. A. draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) pakeitė Komisijos sprendimo dalis dėl Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų; 3) kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
15.1. Pareiškėja dvidešimt aštuonių asmenų grupėje 2021 m. rugpjūčio 2 d. iš Baltarusijos neteisėtai kirsdama sieną, pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėja asmens dokumentų, kurie patvirtintų jos tapatybę ar pilietybę, nepateikė.
Šalies argumentai
15.2. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; 2021 m. spalio 21 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytoja yra (duomenys neskelbtini). Teigė, kad jai asmeniškai niekas negrasino, (duomenys neskelbtini) paliko nes ten nesaugu. Pareiškėja atvyko į Lietuvą, nes ieškojo bet kokios saugios šalies, kurioje galėtų su dukra gyventi; į (duomenys neskelbtini) grįžti nenori, nes ten nesaugu. Nurodė, kad asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą pametė miške kertant sieną.
15.3. Įvertinęs faktines aplinkybes, Departamentas 2021 m. spalio 23 d. Sprendimu pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Šiuo sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini), jai uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
16. Vertindamas Departamento Sprendimo teisėtumą, teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.
17. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad Departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti jos nurodyti argumentai. Departamentas atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę bei į faktinę situaciją jos kilmės valstybėje. Pareiškėjos apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, todėl nebuvo pagrindo abejoti Departamento padaryta išvada, kad pareiškėjai kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjos subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kad bus imtasi pareiškėjos persekiojimo veiksmų, todėl darė išvadą, kad jos baimė dėl pavojaus gyvybei yra nulemta tik jos subjektyvaus situacijos vertinimo bei grindžiama prielaidomis.
19. Susipažinęs su pareiškėjos apklausos garso įrašu, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, nepagrindžia aplinkybių, kad pieš ją (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio pobūdžio priemonės ar, kad ji yra diskriminuojama dėl individualių savybių, ar kad jai neleidžiama, draudžiama įsidarbinti ir kt. Buvo pažymėta, kad vertintina ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojos situacija kilmės valstybės kontekste, todėl įvertinęs anksčiau minėtų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, jog nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.
20. Teismo vertinimu, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį buvo išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl pagrįstai Departamentas Sprendimu jai nesuteikė pabėgėlio statuso, o neatitikus UTPĮ 87 straipsnio reikalavimų – ir papildomos apsaugos.
21. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsniu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.
22. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, jog 5 (penkerių) metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas.
23. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl pareiškėjos situacijai taikė Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę ir pareiškėjai nustatė 2 (dviejų) metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėją Sprendimu buvo nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir jos pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.
24. Kadangi draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminas buvo sutrumpintas iki dviejų metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
25. Vadovaudamasis Aprašo 222 punkto nuostatomis, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad jos skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodine tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė ir Departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas.
26. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, kad keistini Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktai, bei atitinkama Komisijos sprendimo dalis, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
III.
27. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti pilna apimtimi.
28. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėja nori ir turi būti tiesiogiai išklausyta.
29. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus ir nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.
30. Pareiškėja teigia, kad dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja remiasi EPPB 2021 metų ataskaita ir nurodo aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, kilmės šalies informacija patvirtina, kad pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini).
31. Pareiškėja pažymi, kad yra moteris ir (duomenys neskelbtini), todėl jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Šiuo atveju, pareiškėja yra priskiriama padidintos rizikos grupei net pagal du kriterijus ((duomenys neskelbtini)), todėl individuli grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjai įrodinėti nereikia. EPPB ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie (duomenys neskelbtini) bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti, ypač, kai ji yra iš (duomenys neskelbtini), kuriame vyksta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos išvykimo priežasčių negalima laikyti ekonominėmis.
32. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jai nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentus, atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys (tą patvirtino ir pats asmuo). Pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Vertinant asmens galimybes saugiai gyventi kilmės valstybėje, atsižvelgiama į tai, kad ji pastaruosius metus, gyvendama (duomenys neskelbtini), nedirbo, tačiau galėjo pragyventi. Pareiškėja nenurodė, kad šiuo laikotarpiu jai kas nors realiai grėstų (duomenys neskelbtini), tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Departamento teigimu, jis ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33960 ir Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 6K-1632 teisėtumo.
36. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėja nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėja apklausta Departamentui nagrinėjant jos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja ir jos atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėja, tiek jos atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.
38. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nesuteiktas pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei S. A. prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėja skunde taip pat suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.
39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas iki 2 metų sutrumpino Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punkte nustatytą terminą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą.
40. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodama, kad teismas nevertino, kad ji yra vieniša moteris, (duomenys neskelbtini), priskiriama pažeidžiamų asmenų grupei ir kad (duomenys neskelbtini)jai kyla reali grėsmė. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nesurinko ir nevertino naujausios informacijos apie pareiškėjos kilmės valstybę, kurioje yra bloga saugumo situacija, be kita ko, ir dėl vykstančio (duomenys neskelbtini).
41. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
43. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).
44. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).
45. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
46. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).
V.
47. Byloje nustatyta, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė aplinkybėmis, jog ji yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini). Apklausos Departamente metu pareiškėja nurodė, kad ji dėl (duomenys neskelbtini) grasinimų ir persekiojimo nėra patyrusi. Tačiau pareiškėja taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus apklausoje, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas neatliko išsamaus ir visapusiško pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimo ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini) auka.
49. Nors pareiškėja apklausos metu ir neįvardijo, kad ją persekiojo dėl (duomenys neskelbtini), priešingai – pažymėjo, kad asmeniškai jokių persekiojimo ar diskriminacinių veiksmų nebuvo patyrusi, tačiau nurodė kitas reikšmingas aplinkybes, kurias privalėjo įvertinti Departamentas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra vieniša moteris, (duomenys neskelbtini), gyvenanti su (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini). Atsakovas neįvertino visų pareiškėjos argumentų dėl jos pažeidžiamumo, t. y. kad ji (duomenys neskelbtini), kuri gali (duomenys neskelbtini) (kaip (duomenys neskelbtini)). Atsakovo priimtų dokumentų turinys šiuo požiūriu yra prieštaringas. Apklausos transkripcijoje, Departamento sprendime nurodoma, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) (t. y. vieniša moteris), tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą yra ir tvirtinama, ir neigiama ši aplinkybė. Departamentas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos amžių, į kitas reikšmingas aplinkybes, papildomai nesiaiškino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su jos šeimos gyvenimu, t. y. kur yra pareiškėjos dukra, jeigu Lietuvoje – ar išspręstas jos teisinis statusas, ar pareiškėjai dėl jos amžiaus ar sveikatos būklės nėra reikalinga dukros pagalba. Taigi toks tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas negali būti laikomas individualiu, objektyviu ir nešališku nagrinėjimu ir tinkamu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų taikymu.
50. Akcentuotina ir tai, kad Departamentas nevertino minėtų aplinkybių ir priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo remiantis Įstatymo 126 straipsniu, kuriame yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse.
51. Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“
52. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“
53. Taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).
54. Non-refoulement principas (negrąžinimo principas), kaip jis yra įtvirtintas Ženevos konvencijos (1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso) 33 straipsnyje, reikalauja, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. Šio principo turi būti laikomasi taip pat remiantis Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu kankinimo draudimu ir minėtu jo aiškinimu EŽTT praktikoje prieglobsčio bylose.
55. Departamento sprendimo dalyje dėl išsiuntimo akcentuojamas vien pareiškėjos neteisėto buvimo faktas Lietuvoje, nevertinamos individualios bylos aplinkybės, taigi nevertinama, ar nebūtų konkrečiu atveju pažeistas non-refoulement principas.
56. Dėl nurodytų motyvų, Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos S. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos S. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33960, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pirmosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1362 bei įpareigoti Migracijos departament1 prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas neskundžiamas.