- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-21
- Bylos Nr.
- 2S-1645-431/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01647-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- L. R.
- Ieškovas
- A. L.
- Kategorijos
- 116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1842-816/2011 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui L. R. dėl L. R. iškeldinimo iš buto (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui L. R. prašydama iškeldinti atsakovą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovui nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino visiškai ir iškeldino atsakovą L. R. iš buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad bute adresu (duomenys neskelbtini) pradėjo gyventi nuo 1997 m., šio buto savininkais buvo atsakovo motina A. R. ir J. R.. Atsakovas bute apsigyveno teisėtai, tėvų leidimu. Po tėvų mirties butą paveldėjo atsakovo sesuo, kuri butą padovanojo savo dukrai (ieškovei).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino ir paliko galioti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą už akių. Teismas nutartyje pažymėjo, kad nors atsakovas ir nurodo, jog buvo gavęs savo tėvų (buvusių buto adresu (duomenys neskelbtini), savininkų) leidimą gyventi nurodytame bute, turint omenyje tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, arba duomenų apie tai, jog ieškovė būtų aiškiai išreiškusi savo valią perduoti L. R. neatlygintinai naudotis minėtą butą, darytina išvada, kad pagrindo konstatuoti tarp šalių susiklosčius nuomos ar panaudos teisinius santykius nėra. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo L. R. nurodyti argumentai (tėvų žodinio leidimo gyventi bute buvimas) netgi neleidžia spręsti apie tokių teisinių santykių atsiradimo (susiklostymo) tarp šalių potencialas galimybes, prielaidas, kadangi ankstesnių buto savininkų žodinis leidimas gyventi bute negali būti laikomas įpareigojančiu paskesnius buto savininkus, o juo labiau – patvirtinančiu panaudos teisinių santykių susiklostymą tarp atsakovo ir visų vėlesnių buto savininkų, kuriems butas priklausė po atsakovo tėvų mirties. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės, duomenys įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui negali turėti, bei konstatavo, kad kitų argumentų ar įrodymų, galinčių turėti įtakos 2010-10-19 sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui, atsakovas nenurodė (nepateikė), todėl naikinti jau įvykdytą 2010-10-19 sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės atsisakė (CPK 288 str. 3 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas L. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį, panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Apeliantas nurodė, kad bute (duomenys neskelbtini) jis apsigyveno 1997 m. Buto savininkais buvo atsakovo motina A. R. ir tėvas J. R.. Bute apsigyveno teisėtai, tėvų leidimu, tiksliau atsakovo ir tėvų susitarimu. Tame bute gyveno neatlygintinai, neterminuotai, ir nepertraukiamai visą laiką. Tarp atsakovo ir jo tėvų - buto savininkų - buvo susiklostę faktiniai buto panaudos santykiai (CK 6.629 str.). Atsakovo apsigyvenimo bute aplinkybes ir buto savininkų sutikimą su tuo patvirtina duomenys apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą. Po atsakovo tėvų mirties butą paveldėjo atsakovo sesuo L. L., kuri vėliau butą padovanojo ieškovei A. L. (savo dukteriai). Šiuo metu buto savininkė yra ieškovė. LR CK 6.643 str. nustatyta, kad panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui. Tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Panaudos davėjui mirus ar jį reorganizavus, jo teisės ir pareigos pereina jo teisių perėmėjams. Taigi pagal įstatymo nuostatas buvusių panaudos davėjų A. R. ir J. R. teisės ir pareigos po jų mirties perėjo L. L., o vėliau - ieškovei A. L.. Joms abiem buvo žinoma apie tai, kad atsakovas neatlygintinai naudojasi butu. Panaudos davėjo teisės ir pareigos ieškovei perėjo pagal įstatymą nepriklausomai nuo to, ar ieškovė išreiškė savo valią perduoti panaudai butą, ar ne. Dėl to nepagrįsta teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti tarp šalių susiklosčiusius panaudos teisinius santykius. Esant panaudos teisiniams santykiams, iškeldinimas galimas tik panaudos santykius reglamentuojančių teisės normų tvarka. Iš savininkui priklausančios patalpos iškeldinama tik įstatymų numatytais pagrindais. Pagal LR CK 6.642 str. 1 d. kiekviena daikto neatlygintini o naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius. Ieškovė neįspėjo atsakovo apie sutarties nutraukimą iš anksto per įstatymo nustatytą terminą. Todėl pagrindo nutraukti sutartį ir iškeldinti atsakovą iš gyvenamosios patalpos nėra. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas ginčo patalpas užima savavališkai, ir iškeldino jį CK 4.95 str., 6.612 str. pagrindais. Atsakovas į patalpas įsikėlė teisėtai, buto savininkų sutikimu. Tai patvirtina pažyma apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą ginčo bute. Be buto savininkų sutikimo gyvenamosios vietos deklaravimas būtų neįmanomas. Teisėtai apsigyvenę asmenys nelaikomi savavališkai užėmusiais gyvenamąją patalpą. Pagrindo iškeldinti atsakovą kaip neteisėtai ar savavališkai apsigyvenusį bute asmenį nėra. Iškeldinti dėl panaudos sutarties nutraukimo taip pat pagrindo nėra, nes sutartis įstatymų nustatyta tvarka nutraukta nebuvo, ieškovė šiuo pagrindu ir negrindė ieškinio. Taigi teisėto pagrindo tenkinti ieškinį nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė nurodo, kad atsakovas daro nepagrįstą išvadą, jog tarp jo ir tėvų buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai, po ko, remdamasis šia nepagrįsta išvada, atsakovas deklaruoja panaudos instrumento požymių buvimą, tuo neva paaiškindamas savo pažeistas teises. Šią savo klaidingą poziciją atsakovas aiškina perrašydamas CK 6.643 str. nuostatą apie tai, kad panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti jį atlygintinai naudotis trečiam asmeniui. Panaudos davėjui mirus ar jį reorganizavus, to teisės ir pareigos pereina jo teisių perėmėjams. Remdamasis šia nuostata, atsakovas daro nepagrįstą išvadą, jog pagal šio įstatymo nuostatas panaudos davėjų A. R. ir J. R. teisės ir pareigos po jų mirties perėjo L. L., o vėliau ieškovei A. L.. Buvę buto savininkai – A. R. ir J. R. – savo valią netęsti jokių, tame tarpe ir panaudos, santykių, išreiškė (sutuoktinių) testamente, nurodydami, kad butas, be jokių suvaržymų ar įsipareigojimų kitiems asmenims, paliekamas paveldėti L. L.. Tai patvirtina (sutuoktinių) testamento turinys. Paveldimo testamentu buto ir kartu su juo perimamų įsipareigojimų (skolų, įsipareigojimų tretiesiems asmenims) buvimas buvo esminė sąlyga priimti paveldėjimą, o vėliau ir dovanojimą. Butas buvo paveldėtas, vėliau - priimtas dovanų, žinant, kad jokie įsipareigojimai tretiesiems asmenims nėra paveldimi ar perimami. Tai patvirtina paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą turinys. Atsakovui buvo žinoma, kad nei žodinė, nei rašytinė sutartis dėl panaudos (ar nuomos) tarp jo ir tėvų sudaryta nebuvo, joks juridinį faktą įtvirtinantis dokumentas VĮ Registrų centre registruotas nebuvo, tokiu būdu, kitiems asmenims, t.y. juridinius faktus tvirtinančioms tarnyboms bei kitiems suinteresuotiems asmenims, niekaip negalėjo būti žinomas. Tiek notarui, rinkusiam privalomus dokumentus paveldėjimo bylai pagal testamentą formuoti, tiek paveldimo turto pagal testamentą priėmėjai L. L., neva sudaryta buto panaudos sutartis ir neva išreikšta teisė tęsti panaudos santykius, žinoma nebuvo. Atsakovui buvo žinoma, kad butas paveldimas L. L. tėvų surašyto testamento pagrindu. Atsakovui buvo žinoma, kad jis nebuvo kviestas pas notarą išreikšti savo valios juridiniams faktams patvirtinti, tame tarpe neva buvusios panaudos sutarties tęstinumui vykdyti. Tai patvirtina paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą turinys. Testamentu tėvai išreiškė savo valią dėl tolesnio buto valdymo. Testamentu tėvai nepasinaudojo teise perduoti buto naudojimosi neatlygintinai tretiesiems asmenims, t.y. atsakovui. Tai patvirtina (sutuoktinių) testamento turinys, paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą turinys. Atsakovas niekuomet nedengė buto išlaikymo išlaidų, atsakovas tiesiog neatlygintinai, t.y. tėvų sąskaita naudojosi tėvų turtu, t.y. butu, bet jo neišlaikė. Ieškovei įgijus nuosavybės teises į minėtą butą, iš esmės situacija nepakito, t.y. atsakovas nevykdė jokių komunalinių mokėjimų už jo patirtas naudojimosi butu sąnaudas (šaltas ir karštas vanduo, elektra, šildymas, komunaliniai mokesčiai). Ginčo butą atsakovė 2011 m. vasario 19 d. pardavė. Atsakovo sesers, ieškovės motinos L. L. prašymu, ieškovė 2010 m. birželio 30 d. savo vardu nupirko gyvenamąsias patalpas - butą adresu (duomenys neskelbtini), į kurį, dalyvaujant antstoliui, 2010 m. gruodžio 28 d. buvo pervežti atsakovo asmeniniai daiktai pastarajam betarpiškai dalyvaujant. Šiuo metu, kiek ieškovei yra žinoma, atsakovas gyvena būtent šiuo adresu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kas sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami šalies reikalavimai ir atsikirtimai.
CPK 287 straipsnio normos numato specialiam procesiniam dokumentui – pareiškimui peržiūrėti sprendimą už akių, keliamus reikalavimus, nustato jo padavimo terminus ir tvarką. Būtina pažymėti, kad pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti tokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.). CPK 288 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra įtvirtinta sprendimo už akių panaikinimo tvarka. Minėtos įstatymo nuostatos lingvistinė analizė leidžia teigti, kad teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustatęs abi CPK 287 straipsnio antrosios dalies 3-4 punktuose nurodytas aplinkybes, t. y. bylos nagrinėjimui atnaujinti nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis – yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio ketvirtoji dalis ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtus sprendimus peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimu už akių atsakovas L. R. buvo iškeldintas iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kadangi atsakovas savavališkai užima jam nepriklausančias gyvenamąsias patalpas, geranoriškai iš jų neišsikraustė ir motyvuoto atsisakymo nenurodė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovas ir nurodo, jog buvo gavęs savo tėvų (buvusių buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkų) leidimą gyventi nurodytame bute, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, arba duomenų apie tai, jog ieškovė būtų aiškiai išreiškusi savo valią perduoti L. R. neatlygintinai naudotis minėtą butą, ir todėl nėra pagrindo konstatuoti tarp šalių susiklosčius nuomos ar panaudos teisinius santykius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei A. L. butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2010-03-03 priklauso asmeninės nuosavybės teise (b.l. 5-6). Atsakovas L. R. yra ieškovės motinos L. L. brolis. L. R. ir L. L. tėvams A. R. ir J. R. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). A. R. ir J. R. 2004-03-16 sudarė Bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriuo susitarė, kad mirus pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą palieka dukteriai L. L. (b.l. 60). 2008-05-19 Paveldėjimo pagal testamentą liudijimu L. L. paveldėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kitą turtą (b.l. 55). 2010 m. kovo 3 d. Lucija L. B. su rūsiu dovanojimo sutartimi padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), A. L. (b.l. 61-64).
Iš Vilniaus m. sav., Naujosios Vilnios sen. pažymos, išduotos gyvenamosios patalpos savininkui matyti, kad ieškovei A. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1997-03-07 savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs L. R. (b.l. 9).
Pagrindinis atsakovo argumentas, kuriuo yra grindžiamas priimto teismo sprendimo už akių neteisėtumas, yra tas, jog atsakovas bute gyvena teisėtai, savo tėvų sutikimu (leidimu), neterminuotai; tėvų leidimu tame bute yra deklaruota ir atsakovo gyvenamoji vieta.
Aplinkybė, kad atsakovas savo tėvų leidimu yra ginčo bute deklaravęs savo gyvenamąją vietą, nėra reikšminga, nes šis faktas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis atsakovo teisę į ginčo butą, kadangi gyvenamosios vietos deklaravimas – tai gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai, tačiau ne nuosavybės teisę, ar kitas teises į butą patvirtinantis įrodymas. Tai, jog atsakovas žodiniu savo tėvų sutikimu bei leidimu apsigyveno ginčo bute, nekelia abejonių. Tačiau atsakovo nurodomi argumentai, kad tarp atsakovo ir jo tėvų buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai, laikytini nepagrįstais. Šiuo metu nustatyti, ar konkliudentinių veiksmų pagrindu tarp atsakovo ir jo tėvų buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, galimybių nėra, nes atsakovo tėvai yra mirę (CK 1.71 str.). Todėl atsakovo nurodoma aplinkybė apie faktiškai buvusius panaudos ar nuomos teisinius santykius turėtų būti patvirtinama kitų įrodymų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – bendrajame sutuoktinių testamente, paveldėjimo teisės liudijime, dovanojimo sutartyje jokių juridinių faktų, kurie patvirtintų atsakovo nurodomas aplinkybes apie panaudos (ar nuomos) santykių egzistavimą tarp jo ir buvusių buto savininkų (atsakovo tėvų) nėra. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto atskirojo skundo argumentus apie faktinių panaudos ar nuomos santykių egzistavimą.
CK 6.612 straipsnis nustato, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Teismas pažymi, kad sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būstą, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė suteikė atsakovui kitą gyvenamąją patalpą, nors to ir neprivalėjo daryti. Tokiu būdu, šioje byloje buvo užtikrinta žmogaus konstitucinė teisė į būstą.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su panaudos ar nuomos teisiniais santykiais, nėra teisiškai reikšmingos tiek, kad dėl jų kiltų abejonių dėl priimto teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo, t.y. tinkamai įvertino reikšmingas šiam klausimui išspręsti faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė proceso teisės normas, nes nustatęs, kad nėra argumentų ir įrodymų, galinčių turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui, neanalizavo atsakovo argumentų dėl atsiliepimo į ieškinį nepateikimo priežasčių, kaip nebesudarančių pagrindo sprendimo už akių panaikinimui.
Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad nėra pagrindo atsakovo išdėstytais argumentais tenkinti jo atskirąjį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.