Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės H. S. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės H. S. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tas faktines aplinkybes, jog atsakovams adresuoti procesiniai dokumentai buvo įteikti proceso įstatymo nustatyta tvarka (atsakovui S. Ž. – pasirašytinai, atsakovei H. S. – viešo paskelbimo būdu) ir atsakovai nustatytais terminais nepateikė atsiliepimų į ieškinį, ieškovo prašymu 2014 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo visa apimtimi patenkino ieškinį, be to, priteisė iš atsakovų į valstybės biudžetą 72 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės pateiktus įrodymus nustatė, jog, pirma, Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo gyvenamąsias patalpas, kurių adresas – (duomenys neskelbtini), antra, atsakovai gyvena ginčo gyvenamosiose patalpose. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai, neturėdami jokių teisių į ginčo patalpas, naudojasi šiomis patalpomis ir taip pažeidžia ieškovės teisę naudoti ginčo butą savo nuožiūra bei kliudo ieškovei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją, kas, pasak teismo, sudaro pagrindą iškeldinti atsakovus iš ginčo gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovai yra faktiniai būsto nuomininkai, todėl privalo mokėti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateiktais įrodymais nustatęs, jog atsakovai laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo nuomos mokesčio ir yra skolingi ieškovei 1 866,22 Lt, konstatavo esant pagrindą priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 1 866,22 Lt skolą.

Atsakovė H. S., veikdama per atstovą pagal pavedimą, pareiškė teisme pareiškimą dėl 2014 m. vasario 24 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydama panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovė pripažįsta, jog egzistavo formalios sprendimo už akių priėmimo sąlygos, kita vertus, atsakovės vertinimu, sprendimas už akių neatitinka daugelio civilinio proceso principų, įtvirtintų Civilinio proceso kodekso I dalies II skyriuje. Atsakovė pažymėjo, jog nėra galimybės nustatyti tiesą ir teisingai išspręsti bylą, kai teismui tėra žinoma vienos ginčo šalies pozicija, o atsakovei, kuriai procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, nebuvo suteikta galimybė įrodinėti savo tiesą.

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pareiškė, jog, jos manymu, pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu už akių teisingai išsprendė bylą, kita vertus, ji neprieštarauja, kad pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra išnagrinėtų atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės atskirąjį skundą, pareiškė, jog neprieštarauja, kad teismas savo nuožiūra išnagrinėtų atskirąjį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamos nutarties analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas apeliantės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacinės bylos objektas – patikrinti, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atsisakė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ar ne.

Civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismas turi teisę atmesti pareiškimą arba panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, o šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, kad šalies pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtaką priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui ir / ar byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Proceso įstatyme nustatytas baigtinis atvejų, kai bylos gali būti baigtos sprendimais už akių, sąrašas. Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio analizė sudaro pagrindą teigti, jog sprendimas už akių gali būti priimtas dviem procesiniais atvejais – pirma, kai bylos šalis, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių; antra, kai bylos šalis, kuriai tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, teismo nustatytu terminu nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.

Kiekviena ginčo materialinio santykio šalis turi pamatinę procesinę teisę būti išklausyta ir kartu atsikirtinėti į kitos ginčo santykio šalies reikalavimus (Civilinio proceso kodekso 12-13 straipsniai, 42 straipsnio 1 dalis), vadinasi, byla tik išimtiniais atvejais gali būti baigta sprendimu už akių, nes, šiuo procesiniu būdu baigiant bylos procesą, paprastai lieka neišklausyta viena ginčo materialinio santykio šalis (Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, aukščiau įvardyta procesinė teisė, kaip ir kitos procesinės teisės, nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tais atvejais, kai viena ginčo materialinio santykio šalis, turėdama realią galimybę pasinaudoti teise būti išklausyta ir atsikirtinėti į kitos ginčo santykio šalies reikalavimus, nepasinaudoja šia procesine teise, kitaip tariant, yra procesiškai pasyvi, tokios šalies neišklausymas ir kartu bylos išsprendimas neišklausius vienos ginčo santykio šalies yra galima ir pateisinama procesinė baigtis, bet svarbu akcentuoti, jog tokia bylos baigtis yra galima tik tada, kai ginčo santykio šaliai yra faktiškai (realiai) įteiktas kitos šalies procesinis dokumentas, kuriame yra suformuluoti jos materialiniai teisiniai subjektiniai reikalavimai, ir tokia šalis yra faktiškai, o ne tariamai, tai yra pasinaudojus teisine fikcija, įtvirtinta Civilinio proceso kodekso 130 straipsnyje, informuota apie vykstantį bylos procesą, taip šaliai užtikrinant jos esminę teisę, sudarančią reikšmingą teisės į teisingą teismą turinio dalį, – teisę būti teismo išklausytai.

Bylos medžiaga (b. l. 33-34, 36-37) patvirtina, jog apeliantei adresuoti procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog apeliantė, kuriai procesiniai dokumentai buvo įteikti pirmosios instancijos teismui pasinaudojus teisine fikcija, turėjo realią galimybę susipažinti su jai pareikštais materialiniais teisiniais subjektiniais reikalavimais, ir konstatuoti, kad apeliantė buvo pasyvi šios bylos proceso stebėtoja ir savo procesiniu pasyvumu suponavo galimybę priimti sprendimą už akių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus aspektus, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantės atžvilgiu negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, reikšmingas teisingai išspręsti apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimo už akių institutą, ir atitinkamai neteisingai išsprendė apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir, apeliantės atžvilgiu panaikinus sprendimą už akių, šia apimtimi atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantė, reikšdama pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nesumokėjo į valstybės biudžetą žyminio mokesčio (apeliantė pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet pirmosios instancijos teismas neišsprendė šio apeliantės procesinio reikalavimo). Iš vienos pusės, patenkinus apeliantės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, būtų pagrindas a priori konstatuoti, jog ieškovė turi sumokėti žyminį mokestį, iš kitos pusės, ieškovė pagal proceso įstatymą (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis) yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, šios bylos procese į valstybės biudžetą nepriteistinas žyminis mokestis, kuris turėjo būti sumokėtas reiškiant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šioje apeliacinėje byloje, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šioje apeliacinėje byloje nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti atsakovės H. S. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo už akių dalį, priimtą atsakovės H. S. atžvilgiu, ir šia apimtimi atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.