Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs trečiojo asmens Danske Bank A/S atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1616-343/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Borta“ skundą dėl bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvė „Spindulys“ 2014 m. sausio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės kreditorių susirinkime priimto nutarimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pripažintas negaliojančiu BAB spaustuvė „Spindulys“ 2014 m. sausio 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimas antruoju darbotvarkės klausimu ir nustatyta turto pardavimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nustatyta, kad 2014 m. sausio 31 d. vykusiame BAB spaustuvė „Spindulys“ kreditorių susirinkime antru darbotvarkės klausimu „Dėl turto, unikalus Nr. 1996-3005-4045, esančio adresu Gedimino g. 10, Kaune, pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo“ nebuvo pritarta pareiškėjo pasiūlytai bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarkai ir kainai. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs šį nutarimą negaliojančiu, pats nustatė pareiškėjo pasiūlytą turto pardavimo tvarką bei kainą. Trečiasis asmuo (kreditorius) Danske Bank A/S nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūriniai veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Įmonės likvidavimo stadijoje (teismui priėmus nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir šiai nutarčiai įsiteisėjus) vienas svarbiausių ir pagrindinių veiksmų yra įmonės turto realizavimas. Įmonės turto pardavimą organizuoja ir jį parduoda įmonės bankroto administratorius (ĮBĮ 31 str. 2 p.). Bankroto administratorius, siekdamas neuždelsti įmonės turto realizavimo ir veikti efektyviai, turėtų kuo greičiau nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti įsiteisėjimo dienos sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų svarstomi su įmonės turto realizavimu ir kiti likviduojant bankrutavusią įmonę aktualūs klausimai. Bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir perdavimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnis. Nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus gyvūnus, produktus, kitą greitai gendantį ar galintį greitai prarasti savo prekinę vertę turtą, taip pat vertybinius popierius, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p.). Šią tvarką nustato „Dėl fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321. Kaip jame nustatyta, varžytynes organizuoja ir vykdo įmonės administratorius, o jeigu administratorius yra juridinis asmuo, – jo įgaliotas asmuo (Aprašo 4 p.). Turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 5 p., Aprašo 17 ir 27 p.).

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, atsakovui bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 10 d.). 2010 m. liepos 14 d. nutartimi AB spaustuvė „Spindulys“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kreditorių susirinkimas dėl likusio nenugriauto pastato pamatų Gedimino g. 10, Kaune (toliau- statinys) svarstė 2012 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkime, kuriame bankroto administratoriaus pasiūlymui dėl šio turto pardavimo kainos ir tvarkos nepritarta, pritariant apelianto pateiktam pasiūlymui užbaigti statinio griovimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro procedūrą (b. l. 14-19). Šis kreditorių susirinkimas nutarimas panaikintas Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Jose nurodyta, kad statinys nėra nugriautas ir bankroto administratorius turi imtis veiksmų tokį turtą realizuoti ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka. 2013 m. rugpjūčio 30 d. BAB spaustuvė „Spindulys“ kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl statinio pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, tačiau nutarimas šiuo klausimu nepriimtas, nes nebuvo pritarta nei BAB spaustuvė „Spindulys“ bankroto administratoriaus, nei kreditoriaus UAB „Borta“ pasiūlytoms turto pardavimo tvarkoms, kurios iš esmės buvo analogiškos (b. l. 33-34). 2013 m. gruodžio 12 d. kreditorius UAB „Borta“ pateikė prašymą bankroto administratoriui sušaukti kreditorių susirinkimą klausimui dėl statinio pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo (b. l. 37-38), tačiau 2014 m. sausio 31 d. kreditorių susirinkime nutarimas šiuo klausimu ir vėl, kaip nurodyta susirinkimo protokole, nebuvo priimtas (b. l. 39-40). Iš šio kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad prieš šio nutarimo priėmimą balsavo apeliantas ir UAB „Danske lizingas“, kurių kreditorinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 71,55 procentus visų BAB spaustuvė „Spindulys“ patvirtintų kreditorinių reikalavimų dalį. Panašiu santykiu nebuvo pritarta ir ankstesniems kreditorių susirinkimo svarstytiems klausimams dėl statinio pardavimo. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors susirinkimo protokole nurodyta, jog nutarimas nepriimtas, tačiau faktiškai balsavimo rezultatai reiškia, kad buvo nutarta nepritarti statinio pardavimo tvarkai ir kainai. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantas iš esmės blokuoja ĮBĮ 33 straipsnyje įtvirtintos nuostatos įgyvendinimą parduoti likviduojamos įmonės turtą, dėl ko dirbtinai ištęsiamas bankroto procesas, įmonės kreditoriai patiria nuostolius, nes administratoriui mokamas atlyginimas, todėl mažėja kreditorių reikalavimams patenkinti skirta pinigų suma, daroma žala kreditoriams.

Apeliantas tvirtina, kad jis Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimis nebuvo ir negalėjo būti įpareigotas konkrečiai balsuoti kreditorių susirinkimuose, tuo tarpu be jo balsų nutarimas dėl kvorumo trūkumo bet kokiu atveju nebūtų priimtas. Be abejo, didžiausius reikalavimus bankrutavusiai įmonei turintys kreditorius paprastai turi lemiamą įtaką priimamiems kreditorių susirinkimų nutarimams ir tai pagal vykdomas bankroto procedūras atitinka teisinį bankroto proceso reglamentavimą (ĮBĮ 22 str. 1 d., 24 str. 1 d.). Tačiau bankroto procese, neneigiant didžiausią reikalavimą vertine išraiška turinčio kreditoriaus teisių balsuojant už kreditorių susirinkimo atitinkamus nutarimus, šio kreditoriaus interesas negali neproporcingai dominuoti, juo labiau, negali paneigti ĮBĮ įtvirtintų bankroto procedūrų eigos, prieštarauti bankroto procesui keliamiems tikslams - patenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Minėta, teismui suteikta prerogatyva patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, o nustačius jo neatitiktį įstatymo (ĮBĮ) imperatyvams, CK 1.5 straipsnyje nurodytiems principams teismas turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimo nutarimas faktiškai neleidžia įvykdyti tiek ĮBĮ 33 straipsnio nuostatų, tiek šio straipsnio pagrindu priimtų Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarčių. Šiame kontekste pastebėtina, kad ĮBĮ 33 straipsnis ir nesuteikia bankrutuojančiai įmonei bei kreditoriams pasirinkimo parduoti ar neparduoti įmonės turtą arba pardavimo tvarkos – jis turi būti parduodamas, pardavimo tvarka taip pat nustatyta įstatymo - iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl kreditoriai dėl turto pardavimo iš esmės gali nutarti tik laiko aspektu, t.y. ar jau parduoti, ar dėl kokių nors pateisinamų priežasčių dar neparduoti. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad statinio nepardavimą apeliantas grindė pareiškėjo iškelta administracine byla dėl įrašų apie statinio nugriovimą panaikinimo. Tačiau tos bylos ginčo dalykas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia teismų jau padarytų išvadų apie statinio faktinį egzistavimą ir būtinumą jį realizuoti (beje, iš LITEKO informacinės sistemos duomenų matyti, kad šiuo metu byla jau ir yra baigta). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nutarimo dalis neparduoti įstatymų nustatyta tvarka atsakovo turto (antro darbotvarkės klausimo 1 punktas), negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nutarimo dalį, kuria blokuojamas turto pardavimas įstatymų nustatyta tvarka, panaikinti.

Kaip matyti iš antro darbotvarkės klausimo formuluotės, kreditoriams buvo pasiūlyta tuo pačiu balsuoti ne tik dėl turto pardavimo, bet ir dėl jo pradinės pardavimo varžytynėse kainos bei vėlesnio varžytynių procese galimo kainos mažinimo tvarkos. Akivaizdu, kad turto pardavimo kainos klausimas (antrojo darbotvarkės klausimo 2-6 punktai), užblokavus turto pardavimą iš esmės, nebebuvo aktualus ir ginčijamu nutarimu galimai jam nepritarta vien dėl to, kad nepritarta svarstyto klausimo 1 punktui. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliantas atskiruoju skundu, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, iš esmės akcentuoja būtent tik šį aspektą - teismo nustatytą statinio pardavimo kainą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija, kad teismas, patvirtindamas bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainą, iš esmės priėmė sprendimą, kuris, remiantis ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktu, priklauso bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai. Nors pirmosios instancijos teismas patvirtino statinio pardavimo tvarką ir kainą, kuri kreditorių susirinkimui tiek bankroto administratoriaus, tiek kreditoriaus UAB „Borta“, minėta, buvo pristatyta ir žinoma jau anksčiau, tačiau, įvertinus kreditorių susirinkimuose vyravusią poziciją turto pardavimo klausimu apskritai, t.y. statinio neparduoti, galima spręsti, jog realiai turto pardavimo kaina nebuvo svarstyta, aptarinėjama ar derinama. Apelianto dėstomi teiginiai, kad turtas nėra įvertintas, taip pat nėra duomenų, jog dėl jo pardavimo kainos kreditoriai yra sutarę, yra iš esmės pagrįsti, nepaneigti ir atsiliepime į atskirąjį skundą. Teismo nustatytą turto pardavimo kainą siūlė tik pareiškėjas. Tai, kad tokią pat pardavimo kainą anksčiau buvo siūlęs ir bankroto administratorius, dar neįrodo, jog tokia kaina yra pagrįsta ar bent jau priimtina ir kitiems kreditoriams. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamos nutarties dalis, kuria teismas, išspręsdamas kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtą klausimą, nustatė turto pardavimo kainą bei vėlesnę jos galimą mažinimo tvarką, nesant duomenų apie kreditorių susirinkimo pritarimą statinio pardavimo kainai ir turto rinkos vertę apskritai, naikintina (ĮBĮ 22 str. 3 d., 23 str. 5 p., 33 str. 1 d. 2 p.). Tuo tarpu pareiškėjo skundo dalis dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nepritarta antrojo darbotvarkės klausimo 2-6 punktams, konstatavus, jog nutarimas nepritarti antrajam darbotvarkės klausimui (inter alia 2-6 punktams) yra priimtas ir nepritarimas turto pardavimo kainai dėl aukščiau minėtų priežasčių (nėra duomenų apie kainą pagal kreditorių susitarimą ar turto įvertinimą) nėra nepagrįstas, pripažintina nepagrįsta, o šiai skundžiamo nutarimo daliai nepritarta iš esmės pagrįstai. Įvertinus tai, kad turto pardavimo klausimas jau ilgai neišsprendžiamas, administratorius, realizuodamas ĮBĮ nuostatas, turėtų pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui turto pardavimo kainos klausimą.

Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų

Apelianto manymu, į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu neįtraukus UAB „Danske lizingas“ ir kitų bankrutavusios įmonės kreditorių, dėl kurių materialinių teisių, susijusių su kreditorių turtiniais interesais, nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas naikinti teismo nutartį dėl absoliučių jos negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 str.). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas, o taip pat ir teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų, t.y. teisių ir pareigų šiam asmeniui nustatymo, pripažinimo, pakeitimo, panaikinimo ar kitokio sprendimo, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-180/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2013). Nors UAB „Danske lizingas“ bankroto byloje turi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų statusą, tačiau, kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, tai, jog asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo nėra teismo nutartimi nustatyta teisė ar pareiga byloje dalyvaujantiems asmenims, o tiesiog visiems privaloma įstatyminė nuostata. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti byloje CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvė „Spindulys“ 2014 m. sausio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl turto pardavimo (antrojo darbotvarkės klausimo 1 punktas).

Kitą skundo dalį – dėl bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvė „Spindulys“ 2014 m. sausio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dalies (antrojo darbotvarkės klausimo 2-6 punktai) – atmesti.

Įpareigoti bankrutavusios akcinės bendrovės spaustuvė „Spindulys“ bankroto administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ sušaukti kreditorių susirinkimą dėl statinio (unikalus Nr. 1996-3005-4045, Gedimino g. 10, Kaune) pardavimo kainos nustatymo“.