- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-797-209-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
- Nukentėjusysis
- S. P.
- Nuteistasis
- J. P.
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Aušra ValinskienėNuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-797-209-2012Teisminio proceso numeris: 1-18-1-01882-2011-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2., 2.9.1., 2.9.12., 2.4.6.4.1, 2.1.15.3.3.3., (S).
2012 m. rugsėjo 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-11 nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. viešaisiais darbais 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti 15 (penkiolika) valandų visuomenės labui ir iš J. P. priteista nukentėjusiosios S. P. naudai 2000 (du tūkstančiai) Lt neturtinei žalai atlyginti. Netenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 1575,41 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. P. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė S. P. sveikatą, o būtent, jis 2011 m. rugsėjo 30 d. apie 17.00 val. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto metu, S. P. stovint virtuvėje prie lango, pradėjo ją stumdyti bei rankos kumščiu sudavė S. P. apie 2-3 smūgius į veidą, griebė S. P. už rankos, jai pargriuvus ir gulint ant grindų, spardė ją kojomis į įvairias kūno vietas, labiausiai spardė į dešinįjį šoną, norėdamas pasišalinti iš buto, kelis kartus spyrė S. P. kojomis, tuo padarydamas S. P. poodines kraujosruvas dešiniame žaste, juosmens dešinėje pusėje, dešinėje blauzdoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, t.y. J. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendį ir išteisinant jį iš visų pareikštų jam kaltinimų ir nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis, kurių pagrindu yra išteisintas pagal BK 138 str. 1 d., bet mano, kad konstatuodamas jo kaltę dėl S. P. padarytų kūno sužalojimų, teismas netinkamai įvertino byloje suriktus įrodymus, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios S. P. parodymais bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą perkvalifikuodamas veiką į BK 140 str. 1 d. 2011-10-14 specialisto išvadoje Nr. G 3066/11 (01) specialistė neatmetė, bet kategoriškai nepatvirtino, jog nurodyti sužalojimai padaryti būtent 2011-09-30, todėl specialisto išvada gali būti vertinama kaip prielaida teismo išvadai, jog nurodyti išvadoje sužalojimai padaryti pareiškėjo veiksmais 2011-09-30 ir todėl būtina įvertinti kitus įrodymus, kurie arba patvirtintų, arba paneigtų sužalojimų padarymo faktą būtent 2011-09-30 konflikto metu. Teismas visiškai neįvertino, kad S. P. piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais (liudytojos M. R. parodymai), būdama girta nepastovi ant kojų ir griuvinėja, kas nepaneigia galimybės, kad sužalojimai, konstatuoti 2011-10-14, galėjo atsirasti ir vėliau nei 2011-09-30, neįvertino, kad S. P. siekdama keršyti apeliantui galėjo jį apkalbėti. Byloje liudytoja A. M. parodė, kad S. P. prašė paskolinti jai telefoną iškvieti policiją, nurodydama, jog turėjo pasirodyti vyras, kas leidžia daryti išvadą, jog S. P. kvietė policiją apeliantui nebūnat namuose ir nesant konfliktui, todėl tikėtina, jog ir 2011-10-14 apžiūros metu S. P. nurodydama, jog apeliantas ją sužalojo, jį apkalbėjo. Teismas rėmėsi Vilniaus universitetinės ligoninės medicininiais dokumentais darydamas išvadas dėl nukentėjusiosios blaivumo, bet neįvertino, kad 2011-09-30 apžiūros metu nebuvo nustatyti kūno sužalojimai, kurie aprašyti 2011-09-30 specialisto išvadoje. Paciento apžiūros lape atžymos apie alkoholio naudojimą nebuvimas nepatvirtina, jog S. P. buvo visiškai blaivi, nes gydymo stacionare ligos istorijoje nurodyta, kad S. P. nei vartoja alkoholį, nei rūko, nors ir rūkymo ir alkoholio vartojimo faktai nustatyti byloje kitų įrodymų pagrindu. Liudytoja M. R. parodė, kad dėl dukterėčios S. P. piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais bei jos agresyvumo išėjo iš dukterėčios namų penktadienį (2011-09-30 buvo penktadienis), kur gyveno po vyro mirties mėnesį. Mano, kad teismo išvadą apie apelianto nesąžiningumą nurodant, jog S. P. 2011-09-30 nebuvo girta, padaryta remiantis abejones keliančiais įrodymais, todėl negali būti vertinama kaip pagrįsta ir teisėta. Mano, kad nustatytos kūno sužalojimų padarymo aplinkybės pagrįstos tik nukentėjusios parodymais, jų neabejotinai nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, sužalojimų atsiradimo galimybės griūnant bei užsigaunant kitu laiku byloje nepaneigtos jokiais įrodymais. Pagal BPK 301 str. 2 d. nuostatas apkaltinamasis nuosprendis negali buti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jeigu jie nepatvirtinti kitais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nuteisdamas jį pagal BK 140 str. 1 d., padarė esminį BPK pažeidimą, nes nesilaikė BPK 417 str. nuostatų, nes pagal BPK 407 str. dėl tokios nusikalstamos veikos byla yra privataus kaltinimo byla. Byloje yra nukentėjusios S. P. 2011-11-03 pareiškimas, kuriame nurodoma, jog S. P. atsisako kaltinimų apelianto atžvilgiu ir prašo nepradėti ikiteisminio tyrimo, bet teismas į šį faktą neatsižvelgė. Nuo naujų kaltinimų jis negalėjo gintis, išsakyti teisinių argumentų, kas vertintina kaip jo procesinių teisių suvaržymas. BPK 417 str. nuostatų nesilaikymas pažeidžia tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo interesus, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, galbūt susitariant dėl žalos atlyginimo ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu.
Teismo posėdyje nuteistasis J. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusioji S. P. ir jos atstovas bei prokuroras prašė skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Apeliaciniu skundu neginčijama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog J. P. veiksmuose nėra BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties ir J. P. pagal BK 138 str. 1 d. nenuteisė, todėl šis klausimas apeliacine tvarka nenagrinėjamas.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje J. P. parodė (b.l. 154-156), kad jam reikėjo paimti vaiko mokslo daiktus ir drabužius, nuo to ir kilo konfliktas. Smūgių į veidą nebuvo, buvo tik toks negražus susistumdymas. Tas susistumdymas buvo tik drabužių tampymas. Jis nespardė nukentėjusiosios, negriovė nukentėjusiosios ant grindų. Ji buvo įsikibusi į jo lietpaltį, jis tempė savo lietpaltį ir ėjo prie durų tempdamas ją žviegiančią, kad atidarytų duris, kad kaimynai ateitų ir pamatytų situaciją. Jam traukiant lietpaltį, nukentėjusioji neparodė, kad jai skauda. Jis negali pasakyti ar ieškovė galėjo tuo metu kažkur užsigauti prisiliesdama prie kažkokių baldų. Jam atvykus į butą, nematė sužalojimų S. P. kūne. Tuo metu ji negriuvinėjo. Nukentėjusioji buvo stipriai neblaivi. Paskui jis dar grįžo, savo daiktus rankiojosi, telefonas, raktai lygtai iškritę buvo, kai grįžo, S. P. kalbėjo telefonu. Ikiteisminio tyrimo, 2011-11-25 įtariamojo apklausos metu, J. P. parodė (b.l. 56-57), kad S. buvo neblaivi, ji buvo triukšminga, agresyvi, viename iš kambarių įvyko susistumdymas, besistumdydami perėjo į buto koridorių. S. P. labai garsiai rėkė, cypė. Paėmęs R. A. kuprinę, susistumdė pakartotinai, bet S. pargriovęs nebuvo, ant grindų ji apskritai nebuvo nukritusi, jos kojomis nespardė. Jam bandant išeiti pro duris, S. dviem rankom įsikibo jam į lietpaltį ir nenorėjo išleisti. Jis patraukė už lietpalčio ir S. jį paleido. Pastebėję, kad paliko savo mob. ryšio telefoną, grįžo atgal, kilo liftu su kaimyne. Prie lifto stovėjo kaimynės Danos sūnus ir jo telefonu kalbėjo S.. Šie J. P. parodymai, kad jis nespardė nukentėjusiosios yra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis neparodė apie smūgius S. P. į veidą, o parodė tik apie susistumdymą, o pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad smūgių į veidą nebuvo, todėl ir šioje apimtyje jo parodymai neprieštaringi. J. P. parodymai, kad nukentėjusioji buvo neblaivi paneigti pačios nukentėjusiosios S. P., liudytojų D. J., M. R., gydytojo D. U. parodymais. Tačiau teismas vertina tai, kad jie nėra susiję su J. P. kalte padarius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tokie jo parodymai galėjo būti įtakoti subjektyviu J. P. suvokimu – vieta, kurioje jis matė nukentėjusiąją ir joje buvusiu kvapu, kurio buvimo tikimybė nėra atmestina (M. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad įvykio išvakarėse buvo pilna tuščių butelių nuo degtinės, jautėsi alkoholio kvapas) ir todėl dėl tokių J. P. parodymų neatmeta kitų jo parodymų, kuriais teismas tiki.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja M. R. parodė, kad (b.l. 165-167) S. P. yra jos dukterėčia. Pagal pokalbį, įvykis įvyko tą dieną, kai ji išėjo iš S., turbūt rugsėjo 30 d. Tą rytą S. P. buvo blaivi. Iki tos dienos S. P. jau buvo kokias tris dienas gėrusi. Teko porą kartų ir jai raminti S. jai būnant neblaiviai. Rugsėjo 29 d. matė S. P., ji neturėjo jokių mėlynių. Per mėnesį, per kurį gyveno pas dukterėčią tik tas 2-3 dienas matė ją išgėrusią. Ketvirtadienį ji S. bandė prikelti, po ko S. išmėtė visus jos drabužius, dėl to ir išėjo. Ikiteisminio tyrimo, 2011-12-01 liudytojo apklausos metu liudytoja M. R. parodė (b.l. 40), kad pas S. gyveno maždaug mėnesį, per tą laiką porą kartų ją teko matyti išgėrusią. Keletą kartų S. skundėsi, kad J. buvo ją sumušęs, prieš keletą metų buvo pas ją atvažiavęs su mėlyne po akimi. 2011-09-30 tarp S. ir J.jaus vykusio konflikto nematė, kadangi tuo metu jos nebuvo namie. Vakare ji jai skambino ir pasakė, kad ją sumušė vyras. Iš šių M. R. parodymų pirmosios instancijos posėdyje matyti, kad, liudytojos manymu, tą rytą S. P. buvo blaivi, S. P. įvykio metu turėjo polinkį spontaniškam konfliktiškam elgesiui, kadangi ketvirtadienį ji S. bandė prikelti, po ko S. išmėtė visus jos drabužius.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja D. J. parodė, kad matė, kaip J. P. įėjo į butą, matė, kaip greitai išėjo, laikydamas 1 ar 2 rankose telefonus. Kai ji su J. iš lifto išėjo, paklausė sūnaus ko jis stovi koridoriuje, jai sakė, kad S. telefoną davė. Paskui S. pas ją atėjo, ir ji S. davė savo telefoną, sakė: „gali turėt, kada nebereikės, atiduosi“. S. verkė ir sakė, kad skauda ranką, kad veidą skauda, kad J. sumušė, bet anksčiau, ne tuo metu, kai jie grįžo. Jos ranka buvo patinusi, matė paraudimus ant žando, buvo paraudę pas ją ant veido ir viskas. Ji nepastebėjo, kad S. būtų išgėrusi, nejautė alkoholio kvapo. Ikiteisminio tyrimo, 2011-11-23 liudytojo apklausos metu liudytoja D. J. parodė (b.l. 38), kad niekada nematė S. išgėrusios arba girtos, kad į jos butą ateitų kokios nors kompanijos. Šių metų rudens pradžioje lifte susitiko su J., kuris į savo butą atėjo labai trumpam, kadangi matė, kaip jis sugrįžo prie lifto. Po kelių minučių į jo butą atėjo S., kuri paprašė mob. ryšio telefono paskambinti į ligoninę, pasakė, kad namuose ją sumušė buvęs vyras. S. buvo apsiverkusi, dešinė veido pusė buvo stipriai paraudusi. Jai pasirodė, kad S. buvo blaivi. Iš šių D. J. parodymų matyti, kad jai nepasirodė, kad S. P. būtų išgėrusi, ji S. P. veide matė paraudimų. Kai ji su J. iš lifto išėjo, paklausė sūnaus ko jis stovi koridoriuje, jai sakė, kad S. telefoną davė. Šiais parodymais abejoti kolegija neturi pagrindo ir jais tiki.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja A. M. parodė, kad (b.l. 169) dabar atsimena tiksliai aplinkybę, kad nebuvo namie 2011-09-30, nes pakalbėjo su kita kaimyne ir tikrai prisiminė. Prieš 2-3 metus, ji tiksliai neprisimena, ji skolino S. P. telefoną, kurį ji už kelių minučių grąžino. Ikiteisminio tyrimo, 2011-11-24 liudytojo apklausos metu liudytoja A. M. parodė (b.l. 39), kad pažįsta kaimynę S. P., susitinka tik kai rakina duris, jos neteko niekada matyti sumuštos, kad ant jos veido būtų sumušimo žymės. K. S. yra prašiusi paskolinti jai telefoną iškviesti policiją. Pasak jos, tuoj turėjo pasirodyti jos vyras. Jai paskolino telefoną, ji iškvietė policiją. Jai atrodo, kad tai buvo seniau nei 2011-09-30. Jai atrodo, tą dieną jos nebuvo namuose. Iš šių A. M. parodymų matyti, kad ji nebuvo namie 2011-09-30, o prieš 2-3 metus, ji tiksliai neprisimena, ji skolino S. P. telefoną.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas D. U. parodė (b.l. 176), kad S. P. kreipėsi į jį – jis dirbo skubios traumatologijos pagalbos skyriuje. Jis pildė traumų apžiūros lapą (b.l. 50), mato, kad alkoholinių svaigalų naudojimo klinikinių požymių nebuvo. Jei ligonis sako, kad patyrė smurtą, jie pažymi, praneša policijai. Jei lape nėra pažymėtas kitoks sumušimas, reiškia, kad greičiausiai nesiskundė žmogus. Gydymo stacionare ligos istoriją pildo gydantis gydytojas, kaip supranta, tai turėjo daryti gyd. Š.. Iš išdėstytų liudytojo D. U. parodymų matyti, kad alkoholinių svaigalų naudojimo klinikinių požymių pas S. P. nebuvo.
Specialistė Jūratė Ginsman-Dorošenko pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė (b.l. 164), kad jai apžiūrint kraujosruvos atitiko dviejų savaičių senumą plius minus kelios dienos. Kuo daugiau laiko praėjo, tuo didesnis laiko tarpas duodamas tų sužalojimų padarymo laikui. Jie paskaičiavo, kad buvo trys vidinės kraujosruvos. Paraudimas – vienas iš sumušimo simptomų, bet gali būti ir uždegimo simptomu, todėl jo vertinti sumušimui nepakanka.
Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. G 3066/11 (01) (b.l.25-27) matyti, kad tyrimas pradėtas ir baigtas 2011-10-14, S. P. nustatyta ir poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, juosmens dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje padarytos nuo trauminių poveikių kietu buku daiktu (daiktais), tiek suduodant smūgius, tiek atsitrenkus į kietus bukus atsikišusius paviršius (pvz., griuvinėjant, užsigaunant). Sužalojimų padarymo galimybė įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2011-09-30) nėra atmetama, sužalojimai padaryti nemažiau kaip 4 trauminiais poveikiais.
Žemesnės instancijos teismas
Iš šių specialistės Jūratės Ginsman-Dorošenko paaiškinimų matyti, kad kraujosruvos atitiko dviejų savaičių senumą plius minus kelios dienos. Tyrimas buvo atliktas 2011-10-14, t.y. praėjus lygiai 2 savaitėms po 2011-09-30 d. Iš specialisto išvados matyti, kad poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, juosmens dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje padarytos nuo trauminių poveikių kietu buku daiktu (daiktais), tiek suduodant smūgius, tiek atsitrenkus į kietus bukus atsikišusius paviršius (pvz., griuvinėjant, užsigaunant).
Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad, kaip matyti iš specialistės paaiškinimų, kraujosruvos galėjo atsirasti keliomis dienomis anksčiau nei 2011-09-30 d., kad, kaip matyti iš specialisto išvados, jos galėjo atsirasti ir griūnant, užsigaunant ir įvertinus liudytojos M. R. parodymus, kad iki tos dienos S. P. jau buvo kokias tris dienas gėrusi, jos parodymus, kad būdama neblaivi S. P. galėjo būti nerami (ji parodė, kad teko porą kartų ir jai raminti S. jai būnant neblaiviai, ketvirtadienį ji S. bandė prikelti, po ko S. išmėtė visus jos drabužius, dėl to ir išėjo), apeliacinės instancijos teismui kyla realių abejonių dėl S. P. padarytų kraujosruvų padarymo laiko, būdo ir mechanizmo.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje S. P. parodė, kad (b.l. 157-160) jos santykiai su buvusiu sutuoktiniu yra prasti, jie nebendrauja. Teismo sprendimu jie išsiskyrę. 2011-09-30 kažkur 4-5 val. pasirodė P. visas įsiutęs, pradėjo aiškinti, kaip ji elgiasi su vaiku, kad nemoka auklėti, kad neprižiūri. Ji prašė pasiimti kuprinę ir imtis vaiką, prikibo prie to, kad „kur vaiko šlepetės“. Atsakė, kad kadangi buvo įsiskolinimas alimentų vaiko išlaikymui už 9 mėnesius, galėtų bent šlepetes nupirkti. Paprašė jo išeiti iš namų ir palikti ją ramybėje, tai jis neapsikentęs pripuolė prie jos virtuvėje ir pradėjo purtyti, keikti paskutiniais žodžiais, kumščiais 2-3 kartus smūgiavo jai į veidą iš pykčio, pataikė jai į kairįjį žandą, į dešinės pusės šoną palei akį. Ji pamėgino jam kažkokį atkirtį duoti – įsikibo ir irgi taikėsi jam suduoti į veidą, nežino ar jis jai koją pakirto, ar ji paslydo, ar besistumdant ji pati už jo užsikabino, ar kaip, ji atsidūrė ant grindų ir jis pradėjo ją spardyti, smūgiavo į dešinės pusės šoną ji pradėjo žiauriai rėkti. Jai pargriuvus ji pirmiausia užsikabino už jo dešinės kojos, kad jį sulaikyti, pradėjo rėkti, kad savo sukeltu triukšmu prisikviestų pagalbos. Tada jis baisiai išsigando, kad gali kažkokie kaimynai ateiti, išsigandęs rovėsi bėgti. Ji laikė už lietpalčio, už skverno pasigriebė. Jis tada lietpaltį nusimetė, po to pribėgęs iš visų jėgų traukė tą lietpaltį ir kojom ją spardė. Kai jis grįžo, sako, kad ji kalbėjo telefonu, bet ji nekalbėjo telefonu, nes savo telefoną buvo palikusi Sapiegos ligoninėje. Ji įlėkė pas priešais gyvenančią kaimynę D., kurią jis buvo sutikęs, ir paprašė telefono, paskambino į policiją. Ji buvo visiškai blaivi. Ji pati tikrai negriuvinėjo, tuo metu tikrai negriuvo. Jos abdukcija buvo atlikta tik po dviejų savaičių, todėl, kad kai ji kreipėsi į policiją, jos paklausė ar jai apsimoka, nes jis buvęs sutuoktinis, jie turi bendrą vaiką, bet iškvietus ją į vaikų teises socialinė darbuotoja pamatė jos apgeltusį veidą, ranką ir sakė rašyti naują pareiškimą ir kelti baudžiamąją bylą. Jos kaimynai girtos tikrai nemato, ji nepiktnaudžiauja alkoholiu. Konflikto išvakarėse buvo išgėrusi kokius 100 g. brendžio. J. P. pripratęs siekti tikslo bet kokiais įmanomais būdais. Vaikas buvo įvaikintas. P. ją kaltino, kad ji alkoholikė, tai ir buvo skyrybų priežastis.
Jau 2011-10-26 protokole-pareiškime S. P. nurodė, kad ją (b.l. 1) jos buvęs vyras J. P. 2011-09-30 apie 17.00 val. per konfliktą ją sumušė. 2011-10-03 patikslinime S. P. nurodė (b.l. 8), kad tarp jų kilo konfliktas, nes ji jam prikišo, kad jis nemoka alimentų, nors vaikui nupirktų drabužių. Jis pradėjo ją mušti kumščiais į veidą, spardyti kojom kur papuola. Ji pargriuvo ir rankomis sugriebė jo koją ir kaire ranka sugriebė už lietpalčio ir pradėjo rėkti, kad ateitų kaimynai ir pamatytų, kad ją muša. 2011-10-26 liudytojo apklausos metu S. P. parodė, kad (b.l. 9-10) konflikto metu prikišo J. P., kad nemoka priteistų alimentų sūnui. J. P. pradėjo mušti. Trenkė jai į veidą (kairę pusę) su kumščiu, griebęs už rankų pargriovė ant žemės, jai gulint, spardė į įvairias kūno vietas kojomis. Labiausiai spardė į dešiniąją pusę, kai gulėjo susirietusi ant kairiojo šono. Po to griebė jam už kojos ir kaire ranka pagriebė už lietpalčio, bei pradėjo rėkti, jog išgirstų kaimynai, jog yra mušama ir atbėgtų jai pagelbėti. 2011-11-17 liudytojo papildomos apklausos metu (b.l. 11-12) S. P. nurodė, kad J. P. pradėjo žodžiu prie jos kabinėtis. Ji pasakė, kad jis nusiramintų, padavė jam kuprinę ir pasakė, kad jis išeitų iš jos namų, prikišo, kad jis nemoka alimentų vaikų išlaikymui. Jis pribėgęs prie jos pradėjo ją stumdyti, dešinės rankos kumščiu apie 3-4 kartus smūgiavo į veidą, griebęs ją už rankos pargriovė, jai gulint spardė ją kojomis, į įvairias kūno vietas, labiau spardė į dešiniąją pusę, kadangi gulėjo ant kairiojo šono, smūgių buvo nemažai. Viską gerai atsimena. Labai garsiai cypė, kad girdėtų kaimynai. Gulėdama griebė J. už dešinės kojos ir lietpalčio, bandė jam įspirti, norėjo, kad į pagalbą atbėgtų kaimynai. 2011-09-30 konflikto metu nei girta, nei išgėrusi nebuvo, jokių pašalinių asmenų bute nebuvo.
Iš išdėstyto matyti, kad S. P. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ji pirmosios instancijos teisme parodė, kad nežino ar jis jai koją pakirto, ar ji paslydo, ar besistumdant ji pati už jo užsikabino, ar kaip, ji atsidūrė ant grindų, tačiau 2011-10-03 patikslinime S. P. nurodė (b.l. 8), kad ji pargriuvo, 2011-10-26 liudytojo apklausos metu S. P. parodė, kad griebęs už rankų J. P. pargriovė ant žemės, 2011-11-17 liudytojo papildomos apklausos metu parodė, kad griebęs ją už rankos J. P. pargriovė – t.y., anot nukentėjusiosios, ji pargriuvo, jai buvo griebta už rankos ir ji pargriauta, ji nežino kaip ji atsidūrė ant grindų. S. P. parodymai prieštarauja ne tik J. P. parodymams, bet ir liudytojos D. J. parodymams, kurių dalis patvirtina J. P. parodymų dalį: pirmosios instancijos teismo posėdyje S. P. parodė, kad kai jis grįžo, sako, kad ji kalbėjo telefonu, bet ji nekalbėjo telefonu, nes savo telefoną buvo palikusi Sapiegos ligoninėje, tačiau, kaip matyti iš D. J. parodymų, manytina, kad tuo metu, kai grįžo J. P., ji kalbėjosi telefonu, nes, kai ji su J. iš lifto išėjo, paklausė sūnaus ko jis stovi koridoriuje, jai sakė, kad S. telefoną davė, o iš to darytina išvada, kad tuo metu S. P. turėjo telefono aparatą ir, kadangi ji jo dar nebuvo grąžinusi D. J. sūnui, juo kalbėjo. S. P. parodymai apie konflikto pradžią taip pat nėra nuoseklūs – iki pirmosios instancijos teismo posėdžio ji neparodė, kad konflikto pradžioje J. P. ją pradėjo purtyti, o teigė, kad iš karto J. P. pradėjo ją mušti kumščiais į veidą, o 2011-11-17 liudytojo papildomos apklausos metu parodė, kad pradėjo ją stumdyti, tačiau stumdymas ir purtymas nėra tapatūs veiksmai. Kolegija taip pat vertina S. P. tuo metu buvusį ūmų būdą, apie kurį sprendžia iš M. R. parodymų, kad ketvirtadienį ji S. bandė prikelti, po ko S. išmėtė visus jos drabužius, vertina, kad, kaip parodė pirmosios instancijos teismo posėdyje S. P., jos santykiai su buvusiu sutuoktiniu yra prasti, tarp jų vyksta ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, sutuoktinis jai nemokėdavo nustatyto dydžio išmokų vaikui išlaikyti, kas rodo jos motyvą apkalbėti J. P., nuoseklius J. P. parodymus ir paaiškinimus kaltės neigimo apimtyje, tai, kad, kaip jau aptarta, apeliacinės instancijos teismui kyla realių abejonių dėl S. P. padarytų kraujosruvų padarymo laiko (iš specialistės paaiškinimų seka, kad jos galėjo būti padarytos plius minus kelios dienos), būdo ir mechanizmo ir daro išvadą, kad, šiuo atveju, kyla abejonių dėl J. P. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d..
Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nagrinėjant bylą nepašalintos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-492/2005) turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai pasakytina tik apie realias abejones, iškylančias aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007), kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Ji taikytina tik tais atvejais, kai išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, pateikti naujus, patikrinti ir įvertinti visus bylos duomenis bei pašalinti prieštaravimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nėra suklastoti. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus teismai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, išvadas daryti pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis nešališka teismo pozicija. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Aplinkybė yra įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas. Šiuo atveju, kolegija daro išvadą, kad posėdyje ištirtų įrodymų visuma nerodo, kad J. P. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra neabejotina, teismui kilusių abejonių pašalinti nėra galimybių, kadangi nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, nėra pagrindo manyti, kad liudytojai ir J. P. duos kitokius parodymus net juos papildomai apklausus, tiksliau nustatyti ekspertizės ar specialisto pagalba S. P. patirtų kraujosruvų atsiradimo laiko ir mechanizmą nėra galimybių dėl reikiamų duomenų tokiam tyrimui atlikti nebuvimo, todėl J. P. išteisintinas nepadarius veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškėjo, kad teismo sprendimu civilinėje byloje vaiko gyvenamoji vieta nustatyta ne pas motiną, o pas J. P., kur vaikas gyvena. Negrąžinus vaiko motinai, apie P.-ų susitaikymą negali būti ir kalbos. Tarp buvusių sutuoktinių konfliktai vyksta seniai, nagrinėjamo atvejo metu jie bylinėjosi teisme dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Netinkamas J. P. elgesys būtų vienas iš argumentų atsakovei S. P. įrodyti, kad vaiko gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti pas ją. Esant tokiai situacijai tikėti tik S. P. parodymais negalima, nes nėra jokių įrodymų, kad J. P. veikė tyčia ir padarė jam inkriminuojamą veiką. Neginčijamai nustatyta, kad tarp P.-ų įvyko susistumdymas, konflikto metu S. P. nesunkiai susižalojo, dėl to skundžiamu nuosprendžiu J. P. nenuteistas, nes jo veiksmuose nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numaryto nusikaltimo sudėties. Šioje dalyje niekas nuosprendžio neskundė.
Atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. nustatyta tik už tyčinius veiksmus. Byloje nenustatyta, kad J. P. tyčia nežymiai sužalojo S. P., ji pati siekė, kad kaimynai pamatytų šį konfliktą, klykė, cypė, nugriuvusi ant grindų stengėsi sulaikyti J. P., kad jis neišeitų iš buto, kol pasirodys kaimynai – liudytojai, tačiau niekas iš kaimynų neatėjo. Minimi nežymūs sveikatos sutrikdymai galėjo būti padaryti siekiant išsilaisvinti iš S. P., tačiau baudžiamoji atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nenustatyta. J. P. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, todėl baudžiamojo proceso normos dėl privataus kaltinimo šioje dalyje nenagrinėjamos. Šalims apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo suteikta galimybė susitaikyti, tačiau esant nusistovėjusiam asmenų priešiškumui tai neįmanoma. Padaryti BPK pažeidimai pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teismo, kas ir buvo padaryta.
S. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-11 nuosprendį dalyje dėl J. P. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.. ir bausmės paskyrimo, priimti naują nuosprendį: J. P. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 2000 Lt neturtinės žalos priteisimo S. P. naudai ir S. P. ieškinį palikti nenagrinėtu.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.