Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-11-28 · Civilinė byla Nr. 2A-434/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-28
Bylos Nr.
2A-434/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis
Ieškovas
Verbūnų žemės ūkio bendrovės
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Šiaulių agrocentras”, J. G., G. G., V. Č.
Kategorijos
  • 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 27.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-434/2006Procesinio sprendimo kategorija 42.11.3; 21.4.1.1; 27.3.2.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,dalyvaujant: ieškovo atstovui adv. Petrui Labanauskui,atsakovų atstovams adv. Gintarui Žičkui, Linai Nemeikšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Verbūnų žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-99-40/2006 pagal ieškovo Verbūnų žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Šiaulių agrocentras”, J. G. , G. G. , V. Č. dėl pajų pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Šiaulių rajono Verbūnų žemės ūkio bendrovė (toliau – ŽŪB) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti niekinėmis bei negaliojančiomis pajų pirkimo - pardavimo sutartis, sudarytas 2005 m. gegužės 27 d. tarp J. G. ir UAB ,,Šiaulių agrocentras“ dėl 9 044, 22 Lt pajų pardavimo, tarp G. G. ir UAB ,,Šiaulių agrocentras“ dėl 9 929, 25 Lt pardavimo, tarp V. Č. ir UAB ,,Šiaulių agrocentras“ dėl 3 106, 25 Lt pajų pardavimo. Pripažinus šias sutartis negaliojančiomis taikyti restituciją bei įpareigoti atsakovus J. G. grąžinti 58 787, 46 Lt, G. G. grąžinti 64 540, 13 Lt, V. Č. grąžinti 20 190, 63 Lt atsakovui UAB ,,Šiaulių agrocentras”. Nurodė, kad sudarydami pajų pirkimo - pardavimo sutartis atsakovai pažeidė Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 19 straipsnio 2 punktą, kuriuose nurodyta, kad teisė pirkti parduodamą pajų pirmiausia suteikta bendrovei, bendrovės nariui, pajininkui, o tik po to bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Pajų pirkimo eiliškumą imperatyviai nustato įstatymas, todėl ginčijami pajų pardavimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, yra niekiniai ir negaliojantys. Įstatymo nustatytas pajų pirkimo – pardavimo eiliškumas yra numatytas ir Verbūnų žemės ūkio bendrovės įstatų 49.2, 49.6 ir 51 punktuose, kur nustatyta, kad bendrovės narys, norintis parduoti pajų ar jo dalį, bendrovei turi pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame privalo nurodyti parduodamo pajaus dydį ir pageidaujamas pardavimo sąlygas. Tokių rašytinių pareiškimų atsakovai bendrovei nepateikė, todėl grubiai pažeidė ne tik ieškovo, bet ir kitų bendrovės narių ir pajininkų interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Žemės ūkio bendrovių įstatymo (2001-09-17 Nr. IX-330 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad bendrovės narys turi teisę pardavimo, dovanojimo ar kitais būdais perleisti savo pajų bendrovei, kitam bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Verbūnų ŽŪB įstatuose atkartotas minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto tekstas. Įstatų 49.6 punkte numatyta, kad bendrovės narys turi pirmumo teisę įsigyti kito bendrovės nario parduodamą pajų. Šiame punkte aiškiai reglamentuota bendrovės nario pirmumo teisė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, tiek Žemės ūkio bendrovių įstatyme, tiek ŽŪB įstatuose nenumatyta bendrovės pirmumo teisė įsigyti pajus, nėra įtvirtinta normų, kad bendrovės narys neturi teisės ar jam draudžiama, nepasiūlius bendrovei, parduoti pajus kitiems asmenims. Nei vienas Verbūnų ŽŪB narys nepareiškė ieškinio dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Verbūnų ŽŪB nebuvo įgaliota ginti teisme jos narių teises, todėl pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad bendrovės teisės šioje dalyje (dėl pirmumo teisės į pajus) nebuvo pažeistos.

Ieškovas savo reikalavimus grindė ir Verbūnų ŽŪB įstatų 51 straipsniu, kuriame nurodyta, kad ,,bendrovės narys, norintis parduoti savo pajų ar jo dalį, bendrovei pateikia rašytinį pareiškimą, kuriame nurodo parduodamo pajaus dydį ir pageidaujamas pardavimo sąlygas. Bendrovės narių susirinkimo nustatyta pajaus pirkimo tvarka bendrovės valdybos pirmininkas sudaro pajaus ar jo dalies pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje nurodoma perkamo pajaus sutartinė kaina, mokėjimo tvarka, terminai ir kitos sąlygos“. Teismas nurodė, kad ,,pajaus pirkimo tvarkos”, nustatytos atskiru dokumentu, Verbūnų ŽŪB nėra. Iš pateiktos apžiūrai Verbūnų ŽŪB visuotinių narių susirinkimų protokolų knygos matyti, kad 2002 m. balandžio 5 d. šiame susirinkime buvo patvirtinti bendrovės įstatai (nauja redakcija) bei priimtas nutarimas pirkti pajus iš bendrovės narių ir kitų pajaus savininkų, atsižvelgiant į bendrovės finansines galimybes. Tokiu būdu, vykdant pajų pirkimą – pardavimą vadovautasi Verbūnų ŽŪB įstatais. Žemės ūkio bendrovių įstatyme, Verbūnų ŽŪB įstatuose nenumatyta, jog bendrovės nariai, pajininkai neturi teisės parduoti pajus kitiems asmenims, prieš tai nepasiūlę nupirkti pajus bendrovei. Tokia nuostata prieštarautų bendrovės įstatų 49.6 punktui, kur aiškiai nurodyta pirmumo teisė bendrovės nariui įsigyti parduodamus kito bendrovės nario pajus.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad atsakovai J. G. , H. G. , V. Č. išreiškė savo tikrąją valią parduodami savo turimus pajus atsakovui UAB ,,Šiaulių agrocentras”. Visi trys atsakovai nurodė, kad UAB ,,Šiaulių agrocentras” pasiūlė žymiai didesnę kainą už pajus. Atsakovai nurodė, kad raštu nepranešė bendrovei, jog parduoda pajus, nes nežinojo, kad gali turėti tokią pareigą. Abi atsakovės nurodė, kad gautų pinigų už parduotus pajus nebeturi. Iš liudytojų R. R. , D. Š. . D. T. parodymų matyti, kad atsakovai V. Č. , H. G. , J. G. nesiūlė bendrovei pirkti pajų, o bendrovės atstovai neprašė jiems jų parduoti.

Remdamasis byloje esančiais dokumentais teismas pažymėjo, kad Verbūnų ŽŪB yra nusistovėjusi tvarka, numatyta įstatų 51 punkte, raštu prašyti bendrovę nupirkti iš bendrovės narių ar pajininkų pajus, kai bendrovės narys ar pajininkas siūlo pirkti pajus bendrovei. Kai asmuo parduoda pajų kitam asmeniui, bet ne bendrovei, - pareiškimai nerašomi. Verbūnų ŽŪB įstatų 51 punkte nurodyta pajų pirkimo – pardavimo tvarka, teismo nuomone, yra nustatyta tuomet, kai bendrovės narys parduoda pajus bendrovei. Jei pripažinti, kad pajų pardavėjai (atsakovai) turėjo raštu pranešti bendrovei apie ketinimą pajus parduoti, darytina išvada, jog formalios procedūros nesilaikymas nėra pagrindas pajų pirkimo – pardavimo sutartis laikyti niekinėmis ir negaliojančiomis, nevertinant konkrečių bylos aplinkybių.

Atsižvelgdamas į susiklosčiusių aplinkybių kontekstą, sudarytų sandorių pobūdį, galimai padarytų formalių pažeidimų mastą, į teisinių santykių stabilumo užtikrinimo, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, į tai, kad sandoriai pripažįstami negaliojančiais tik išimtiniais atvejais, įvertinęs galimas sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmes, teismas padarė išvadą, jog ginčijamų sandorių atžvilgiu taikyti CK 1.80 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatas ir pripažinti šiuos sandorius niekiniais bei negaliojančiais nėra pagrindo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Verbūnų ŽŪB skundžia teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Akcentuoja, kad Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato bendrovei pirmumo teisę nupirkti parduodamus pajus. Žemės ūkio bendrovė nėra prilyginta akcinei bendrovei, kurios akcijos pardavinėjamos viešai. Bendrovės nariai H. G. , J. G. ir V. Č. sąmoningai nuslėpė nuo bendrovės, kad nori parduoti pajus, net nesiūlė juos parduoti bendrovei, kitam bendrovės nariui ar pajininkui, be to, neprašė organizuoti uždaro aukciono pajams pirkti. Pardavę pajus atsakovui UAB ,,Šiaulių agrocentras“ jie pažeidė imperatyvias įstatymo normas ir Verbūnų ŽŪB bei jos narių interesus. Teismas nepagrįstai netaikė Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Verbūnų ŽŪB įstatų 51 punkto nuostatą ir padarė klaidingą išvadą, jog bendrovė neturi pirmumo teisės pirkti parduodamus pajus. Teismas nepasisakė dėl ieškovo įstatų 53.1 punkto, kuris iš esmės pakartojo Žemės ūkio bendrovių įstatymo atitinkamą normą. Apelianto nuomone, svarstant ir priimant Žemės ūkio bendrovių įstatymą nauja redakcija, vienas iš įstatymo leidėjo tikslų buvo sureguliuoti, kad žemės ūkio bendrovių pajai nebūtų pardavinėjami viešai, todėl buvo pakeistos Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 19 straipsnio 2 punkto ankstesnės redakcijos, numatytas pajų pirkimo - pardavimo eiliškumas.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą ir nelogišką išvadą, kad bendrovės atstovai neprašė jiems parduoti atsakovų pajus. Lieka neaišku, kaip ir kokiu būdu bendrovės atstovai galėjo prašyti parduoti pajus, jei atsakovai nesiūlė jų parduoti. Be to, teismas sprendime rėmėsi kasacinio teismo nutartimi, kuri nesusijusi su šios bylos aplinkybėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovų J. G. , H. G. , V. Č. atstovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Akcentuoja, kad Žemės ūkio bendrovių įstatyme nėra reglamentuotas pajų pardavimo eiliškumas. Atsakovai pardavė pajus pagal individualius sandorius, iš anksto aptartomis sąlygomis ir laikydamiesi įstatymo reikalavimų tokio rūšies sandoriams sudaryti. Verbūnų ŽŪB visuotinis narių susirinkimas nebuvo nustatęs pajų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo tvarkos, todėl teigti, kad bendrovė ar jos nariai turi pirmumo teisę įsigyti parduodamą pajų nėra pagrindo. Atsiliepime pažymima, kad atsakovai nepažeidė jokios pajų pardavimo tvarkos, todėl teismui nebuvo pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Šiaulių agrocentras“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad apelianto argumentai dėl teisės normų pažeidimo atsakovams parduodant pajus yra teisiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktus, gi ieškovas bando iškreipti tikrąjį įrodymų turinį, nuslepiant tikruosius ginčijamų sandorių šalių ketinimus.

Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įstatymus bei Verbūnų ŽŪB įstatų nuostatas, reguliuojančias pajų pardavimo pagrindus bei tvarką, pilnai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, todėl atmesdamas ieškinį išsprendė bylą iš esmės teisingai.

Šalies argumentai

Ieškovas šioje byloje prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais pajų perleidimo sandorius, grįsdamas ieškinio reikalavimą tuo, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, konkrečiai – Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 19 straipsnio 2 punktui.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo turinį atskleidžianti teisės norma reiškia, kad negalioja tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. Jeigu įstatymo norma iš prigimties nėra imperatyvi, sandoris galioja, nors jai ir prieštarauja. Įstatymo normų imperatyvumas paprastai nusakomas tiesioginėmis nuostatomis dėl sandorių negaliojimo, draudimais, privalomo elgesio ar veikimo būdo nustatymu, tiesioginiu pareigos uždėjimu ar teisės apribojimu. Privatinius teisinius santykius reguliuojančioms teisės normoms yra būdingas dispozityvus, o ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl nesant aiškių nurodymų dėl normos imperatyvumo, galima pripažinti įstatymo normą turint imperatyvų pobūdį tik tuomet, kai nustatoma, jog teisės subjektų privačius santykius persveria svarbus visuomenės interesas, reikalaujantis pripažinti sandorį negaliojančiu, nesiejant jo su konkrečiomis sandorio šalimis ar konkrečia situacija.

Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bendrovės narys turi teisę savo pajų pardavimo, dovanojimo ar kitu būdu perleisti bendrovei, kitam bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma. Žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 punkte išdėstyta iš esmės tokio paties turinio teisės norma, įtvirtinanti žemės ūkio bendrovės pajininko (ne bendrovės nario) teisę perleisti pajų. Minėtos įstatymo normos nei pagal turinį, nei pagal prasmę negali būti laikomos imperatyviomis normomis. Šiose normose išdėstytas pavyzdinis sąrašas subjektų, kuriems žemės ūkio bendrovės nariai ar pajininkai gali perleisti savo pajų ar jo dalį, taip pat išvardinami galimi pajų perleidimo būdai. Normos yra blanketinio pobūdžio, nes jose nurodoma, kad pajai perleidžiami Žemės ūkio bendrovės įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Nėra pagrindo sutikti su nuostata, kad aptariamose įstatymo dalyse išdėstyta subjektų, galinčių įsigyti bendrovės narių ar pajininkų pajus, seka (bendrovė, kitas bendrovės narys, pajininkas, kitas fizinis ar juridinis asmuo), reiškia privalomą pajų pardavimo eiliškumo ar privalomą pajų įsigijimo pirmenybės teisės nustatymą. Išvados dėl tokios nuostatos pagrįstumo neleidžia padaryti nei semantinė, nei lingvistinė šių normų turinio analizė. Kaip jau pažymėta, Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 19 straipsnio 2 punkte nurodoma, kad pajai gali būti perleidžiami šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Toks šių normų blanketinis pobūdis taip pat patvirtina išvadą, kad jos nėra imperatyvios. Žemės ūkio bendrovių įstatyme pajų perleidimo tvarka detaliai nėra reglamentuota, išskyrus įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje numatytą draudimą pardavinėti ir pirkti pajus per biržos įstaigas ir viešuose aukcionuose. Čia nustatyta, kad jei bendrovės nariai ir pajininkai pageidauja, įstatuose nustatyta tvarka bendrovė organizuoja uždarus aukcionus pajams pirkti ir parduoti. Tokios pačios nuostatos fiksuojamos ir Verbūnų ŽŪB įstatų 28 punkte. Atsakovai šioje byloje pajus pirko ir pardavė ne viešo pardavimo būdu ir ne per biržos įstaigas. Kaip pažymėta atsakovų J. G. , H. G. , V. Č. atstovo atsiliepime, atsakovų sudarytos pajų perleidimo sutartys buvo individualūs sandoriai iš anksto aptartomis sąlygomis. Atsakovai parduodami pajus savo ketinimų neviešino, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistas Žemės ūkio bendrovių įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje numatytas draudimas.

Žemės ūkio bendrovių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta pareiga bendrovės įstatuose nurodyti pajinių įnašų pardavimo ar perleidimo bendrovės nariams, pajininkams bei kitiems asmenims tvarką. Taigi, žemės ūkio bendrovės įstatai negali būti priimami ir registruojami, jeigu juose nėra numatyta pajų pardavimo ar kitokio perleidimo tvarka. Žemės ūkio bendrovių įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą dėl įstatymų leidėjo valios pavesti pačioms žemės ūkio bendrovėms savo vidaus teisės akte – bendrovės įstatuose nustatyti konkrečią pajų perleidimo tvarką ir sąlygas, įskaitant galimybę numatyti privalomas sąlygas dėl pajų perleidimo eiliškumo, pajų įsigijimo pirmenybės teisės ir kt.

Verbūnų ŽŪB įstatų (t. 1, b. l. 3-19) analizė leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad juose nėra nustatyta bendrovės pirmenybės teisė įsigyti perleidžiamus bendrovės pajus. Bendrovės pirmumo teisė įsigyti parduodamus ar kitaip perleidžiamus pajus nėra aiškiai numatyta nei įstatų III skyriuje, kur rašoma apie bendrovės teises ir pareigas, nei kitose įstatų struktūrinėse dalyse. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus byloje, iš esmės teisingai sprendė, kad ne tik Žemės ūkio bendrovių įstatyme, bet ir Verbūnų ŽŪB įstatuose nenumatyta šios bendrovės pirmenybės teisė įsigyti bendrovės pajus.

Verbūnų ŽŪB naujos redakcijos įstatai buvo priimti 2002 m. balandžio 5 d. visuotiniame narių susirinkime (protokolo išrašas – t. 1, b. l. 25). Šiame susirinkime taip pat buvo svarstomas klausimas dėl pajų pirkimo iš bendrovės narių ir kitų pajaus savininkų. Susirinkime nutarta pirkti pajus iš bendrovės narių ir kitų pajaus savininkų, atsižvelgiant į bendrovės finansines galimybes. Tuo pačiu darbotvarkės klausimu buvo priimtas ir nutarimas dėl pajaus pardavimo bendrovei tvarkos. Šiuo susirinkimo darbotvarkės klausimu priimto nutarimo dėl pajų pardavimo bendrovei tvarkos turinys identiškas pajų pardavimo tvarkai, fiksuojamai bendrovės įstatų 51 punkte. Šios aplinkybės duoda pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis padaryta išvada, kad Verbūnų ŽŪB įstatų 51 punkte nustatyta pajų pardavimo bendrovei tvarka ir sąlygos tais atvejais, kai bendrovės narys ar kitas pajaus savininkas pageidauja ar siūlo pajus parduoti bendrovei. Tokią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, kad kitas Verbūnų ŽŪB valdymo organas – bendrovės valdyba vėliau priėmė nutarimą, kuriuo nustatė bendrovės narių turimų pajų pardavimo kitiems bendrovės nariams procedūrą (t. 1, b. l. 153). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad svarstydama tokio pobūdžio klausimus bendrovės valdyba veikė viršydama įgalinimus, nes tiek pagal Žemės ūkio bendrovių įstatymo, tiek pagal Verbūnų ŽŪB įstatų nuostatas pajų pardavimo tvarkos nustatymo klausimų sprendimas priskirtinas visuotinio narių susirinkimo kompetencijai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad Verbūnų ŽŪB įstatų 51 punktas taikytinas bet kuriais bendrovės pajų pardavimo atvejais, nėra pagrįsti. Taip pat akcentuotina, kad šiame punkte nėra nustatyta bendrovės narių ir pajininkų pareiga pirmiausia siūlyti pajus pirkti bendrovei, nėra nustatytas privalomas pajų pardavimo eiliškumas įtvirtinant bendrovės pirmenybės teisę įsigyti parduodamus pajus. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijamais sandoriais Verbūnų ŽŪB, kaip juridinio asmens, teisės nebuvo pažeistos.

Kaip jau pažymėta, Verbūnų žemės ūkio bendrovės pirmenybės teisė pirkti parduodamus bendrovės pajus įstatuose nėra fiksuojama, tačiau bendrovės įstatų 49.6 punkte yra įtvirtinta bendrovės narių pirmumo teisė įsigyti parduodamą kito bendrovės nario pajų. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamais sandoriais buvo parduoti bendrovės narių pajai, jie buvo parduoti ne bendrovės nariui. Atsakovai nepaneigė fakto, kad jie nesiūlė kitiems bendrovės nariams pirkti pajus. Nepaisant tos aplinkybės, kad bendrovės narių susirinkimo nėra nustatyta bedrovės narių pirmumo teisės įsigyti parduodamą kito bendrovės nario pajų įgyvendinimo tvarka, galima daryti išvadą, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeista Verbūnų ŽŪB įstatų 49.6 punkte numatyta bendrovės narių teisė. Tačiau šiuo atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Verbūnų žemės ūkio bendrovė ar jos vadovas nėra ex officio bendrovės narių atstovai, jie nebuvo įgalioti ginti teisme bendrovės narių interesus. Atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai argumentuojama, kad pareikšdama ieškinį šioje byloje Verbūnų ŽŪB neatstovavo ir neturėjo pagrindo atstovauti bendrovės narių interesų.

CPK 5 straipsnyje įtvirtintas principas, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ieškovo ieškinyje pabrėžta, kad ieškinio tikslas – apsaugoti nukentėjusiąją šalį. Vadovaujantis CPK 5 straipsnyje įtvirtintu teisės principu laikytina, kad ieškiniu siekiama apginti ar apsaugoti Verbūnų ŽŪB teises ar interesus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinyje išdėstyti reikalavimai ieškovo Verbūnų ŽŪB teisių ar interesų apsaugos atžvilgiu nesukels materialinių teisinių padarinių. Ieškovo reikalavimų patenkinimo atveju atsakovams J. G. , H. G. , V. Č. neatsirastų pareiga parduoti pajus Verbūnų žemės ūkio bendrovei, o šiai neatsirastų prievolė pirkti atsakovų turimus pajus.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad negalima šioje byloje tenkinti ieškinį taikant CK 1.80 straipsnyje išdėstytas nuostatas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Verbūnų žemės ūkio bendrovės į valstybės biudžetą 9 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras Pečiulis Vigintas Višinskis