Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, kuria J. B. skundas netenkintas ir Administracinės komisijos prie Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 11 d. nutarimas, kuriuo J. B. pagal ATPK 188 straipsnį paskirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas J. B., apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo sprendimu, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 188 straipsnį 150 Lt bauda, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliantas teigia, kad visi parodymai – melagingi, o jis – nekaltas. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas savaip interpretuoja byloje esančius duomenis ir siūlo besąlygiškai jais remtis priimant sprendimą. Jau savaime toks pažeidėjo siūlymas prieštarauja įrodinėjimo turiniui, nes suponuoja prioriteto teikimą vienai įrodymų grupei kitų atžvilgiu. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad J. B. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, todėl pagrįstai paliko nepakeistą Administracinės komisijos prie Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 11 d. nutarimą, kuriuo J. B. pagal ATPK 188 straipsnį paskirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda.

Priešingai visiškai deklaratyviems apelianto tvirtinimams, kad jis – nekaltas, apygardos teismas konstatuoja, kad šioje byloje J. B. kaltės įrodymų – pakankamai.

Administracinės bylos medžiaga tvirtina, kad grįsdamas apelianto kaltę ir pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 188 straipsnį, apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų – J. K. 16 – 19 b. l.), S. J., (23-25, 27 b. l.), E. V. (29 b. l.), taip pat policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, parodymais (34-35, 37-38 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokolu su fotonuotraukomis (10-15 b. l.), iš kurių turinio matyti, kad J. B. užvertė nupjautus medžius ant miško kelio ir iš miško neleido išvažiuoti transporto priemonėms, kuriomis buvo vežama J. K. pasigaminta mediena, o juos patraukė tik pareikalavus policijos pareigūnams. Taigi šios aplinkybės tvirtina, kad pažeidėjas J. B., realizuodamas tariamą teisę į nuosavybę – miško kelią, kuris priklauso VĮ „(duomenys neskelbtini) miškų urėdijai“, be teisinio pagrindo pažeidė ir suvaržė kitų asmenų teises naudotis bendro naudojimo privažiavimu į mišką keliu, ir užversdamas nupjautus medžius ant miško kelio trukdė keliu naudotis kitoms transporto priemonėms. Taigi, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog J. B. vis dėl to padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens J. B. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Be to, pastebėtina tai, kad išskyrus deklaratyvų ir visiškai nemotyvuotą J. B. apeliacinio skundo teiginį, kad jis – nekaltas, pažeidėjo apeliaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą. Dėl to toks apelianto reikalavimas, nenurodžius teisinių argumentų, laikytinas deklaratyviu ir visiškai nepagrįstu.

Dėl šių priežasčių naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį administracine tvarka nubausto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o J. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį nepakeistą ir J. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.