- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-13
- Bylos Nr.
- 2-183-715/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03636-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- Tirkšlių J
- Advokatai
- Virginija Vainorienė
dalyvaujant ieškovei J. B., jos atstovei advokatei Virginijai Vainorienei, atsakovės Tirkšlių J. V. – Kazimieraičio pagrindinės mokyklos atstovui direktoriui M. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei Tirkšlių J. V. – Kazimieraičio pagrindinei mokyklai dėl nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir neteisėto atleidimo iš darbo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. B. prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu bei įpareigoti atsakovę išmokėti priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas. Patikslintu ieškiniu prašė pripažinti ieškovės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir panaikinti Tirkšlių J. V. – Kazimieraičio pagrindinės mokyklos 2013-10-29 įsakymą Nr. P1-102P, grąžinti ieškovę į ankstesnį darbą ir priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodė, jog nuo 1976 m. rugpjūčio 29 d. dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį Tirkšlių J. V. - Kazimieraičio pagrindinėje mokykloje mokytojos pareigose. Pastaruosius penkerius metus ieškovė vedė muzikos pamokas pradinių klasių mokiniams. 2013-02-27 atsakovė pateikė pasiūlymą Nr. V5-29 ieškovei nutraukti darbo sutartį nuo 2013 m. gegužės 31 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 125 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu), išmokant 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pasiūlyme buvo parašyta, kad „siūlau Jums nutraukti terminuotą darbo sutartį". Ieškovė su pateiktu pasiūlymu nesutiko, tad ant pasiūlymo pasirašė „nesutinku". 2013-04-17 atsakovė pateikė dar vieną pasiūlymą nutraukti darbo sutartį nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. pagal DK 125 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu), išmokant 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovei buvo įteiktas 2013-04-17 pasiūlymas Nr. V5-59, kuriame nurodyta pranešti per 7 dienas mokyklos direktoriui apie pateiktą pasiūlymą. Atsakovės direktorius pagrasino ieškovei, kad vis tiek atleis iš darbo tik kitu pagrindu, jei ieškovė nepasirašys šio pasiūlymo. Nebegalėdama pakęsti jau keletą mėnesių trunkančio psichologinio spaudimo, grasinimo atleisti bet kokiais būdais bei puikiai suvokdama, kad Tirkšlių J. V. - Kazimieraičio pagrindinėje mokykloje yra nepageidaujamas darbuotojas, ieškovė pasirašė ant pateikto pasiūlymo „sutinku". I eškovė pirmąją kasmetinių atostogų dieną, t.y. 2013-06-03, susirgo. Ligos metu ieškovei buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo tęsiamas iki 2013-08-23. Vadovaujantis DK 174 straipsniu ieškovei suteiktos kasmetinės atostogos buvo nukeltos, o pasibaigus ligos laikotarpiui, ieškovei buvo suteiktos 65 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų nuo 2013-08-26 iki 2013-10-29 už laikotarpį nuo 2011-08-25 iki 2012-10-25. Ieškovei buvo pateiktas pasirašyti 2013-08-23 įsakymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo Nr. Ak-41. Po atostogų, t.y. 2013-10-30, ieškovė grįžo į darbą. Atsakovės direktorius M. V. pateikė rašytinį pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu), išmokant 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ant šio pasiūlymo ieškovė pasirašė „nesutinku", tačiau šio pasiūlymo kopijos ieškovei direktorius nedavė. Jau 2013-10-30 ieškovė suprato, kad atsakovės direktorius nutrauks darbo sutartį bet kokiu būdu, nes nuo 2013-09-01 ieškovei nebuvo paskirtos pamokos, ji nebuvo supažindinta su būsimu darbo krūviu, nors visi darbuotojai supažindinami su būsimu darbo grafiku rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Ieškovei nebuvo pasakyta apie jos atleidimą iš darbo, jai nebuvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo, ji nebuvo su juo supažindinta, ant įsakymo nepasirašė.
Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, jog 2013-04-17 atsakovei pateikus pakartotiną pasiūlymą nutraukti darbo sutartį nuo 2013-08-09 bei pasiūlymą išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ieškovė iš karto su pasiūlymu sutiko, nors apsvarstyti pasiūlymą turėjo septynias dienas. Ieškovei sutikus su pasiūlymu, įsakymas dėl J. B. atleidimo iš darbo priėmė paskutinę jos atostogų dieną, 2013-10-29. Nurodė, jog 2013-10-31 ieškovei buvo išmokėtos išeitinė išmoka bei kompensacija už nepanaudotas atostogas. Teigė, jog grąžinti ieškovės į ankstesnį ar jam prilygstantį darbą neturi galimybės.
Teismo posėdžio metu ieškovė J. B. prašė tenkinti jos ieškinį, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, panaikinti įsakymą ir grąžinti ją į ankstesnį darbą, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas bei 15 tūkstančių litų neturtinės žalos. Nurodė, jog patyrė pažeminimą, nes jai buvo išmokėta labai maža išeitinė išmoka. Teigė, jog ant 2013-04-17 pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašė esant psichologiniam spaudimui, nes mokyklos direktorius jai teigė, jog ją vis tiek atleis iš darbo. Nurodė, jog kadangi nebuvo atleista nuo 2013-08-09, suprato, jog ir toliau dirbs mokykloje. 2013-10-30 po atostogų atvykus į darbą jai buvo pateiktas dar vienas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo, ant kurio ji pasirašė nesutinkanti, ji nurodė kalbėjusi su direktoriumi, jog jai išdirbus daug metų mokykloje priklauso 6 mėnesių išeitinė išmoka, bei paprašė suteikti dar du mėnesius jai priklausančių atostogų, tačiau direktorius nesutiko. 2013 m. lapkričio mėnesio viduryje direktorius žodžiu jai pasakė, kad ji yra atleista, liepė atnešti jai knygas ir atsiskaityti su biblioteka.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė V. V. palaikė ieškovės reikalavimus, prašė juos tenkinti. Reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovė sieja su jos neteisėtu atleidimu iš darbo, todėl taip pat turėtų būti tenkintinas. Nurodė, jog darbo sutartis su ieškove nebuvo nutraukta šalių susitarimu, o ieškovė buvo atleista iš darbo mažinant darbuotojų skaičių, ką atsakovės atstovės patvirtino teismo posėdžių metu. Nurodė, jog 2013-02-27 atsakovė pateikė ieškovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo, ant kurio atsakovė pasirašė, kad nesutinka su pasiūlymu. Vėliau 2013-04-17 atsakovės atstovas vėl pateikė pasiūlymą ieškovei dėl darbo sutarties nutraukimo ir ieškovė dėl patirto psichologinio spaudimo ant pasiūlymo pasirašė, jog sutinka su atsakovės pasiūlymu būti atleista iš darbo šalių susitarimu nuo 2013-08-09. Ieškovė nebuvo atleista nuo 2013-08-09, nuo 2013-08-26 jai buvo suteiktos kasmetinės atostogos ir ieškovė buvo įsitikinusi, jog jos darbo santykiai su atsakove tęsiasi. 2013-10-30 atvykusi į darbą ieškovė taip pat iš atsakovės atstovo neišgirdo jog yra atleidžiama, jai buvo pateiktas naujas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį, ant kurio ieškovė pasirašė jog nesutinka. 2013-10-31 ieškovė atvykusi į darbą sužinojo, jog yra netekusi darbo krūvio, nes jos turimos pamokos buvo išdalintos kitoms pradinių klasių mokytojoms. Ieškovė nebuvo informuota, jog ji yra atleista iš darbo, ieškovė nepasirašė ir ant įsakymo, nepadarytas įrašas apie atleidimą ir ieškovės darbo sutartyje, kas laikoma DK pažeidimu. Įsakymą apie darbo sutarties nutraukimą ieškovė gavo tik kreipusis į teismą. Atsakovė taip pat atleidimo dieną neatsiskaitė su ieškove, kaip to reikalauja DK 141 straipsnis. Atsiskaityta su ieškove buvo tik 2013-10-31, nors atleista ji buvo 2013-10-29. Nurodė, jog ieškovė buvo atleista dėl jos pensinio amžiaus. Kad mokykloje vyko struktūriniai pertvarkymai byloje nėra jokių dokumentų ar kitų įrodymų, todėl ieškovė buvo atleista ne šalių susitarimo, o atsakovės valia. Prašė pripažinti ieškovės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, panaikinti atsakovės įsakymą dėl J. B. atleidimo iš darbo, grąžinti ieškovę į darbą ir priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti iš atsakovės ieškovei 15000 Lt neturtinės žalos bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas M. V. prašė atmesti ieškovės reikalavimus. Nurodė, jog ieškovei buvo pateikti du pasiūlymai dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovė sutiko su antru atsakovės pasiūlymu nutraukti darbo sutartį, todėl atsakovė žinodama jog ieškovė išeina iš darbo nuo 2013-08-09, nebeformavo ieškovei darbo krūvio. Ieškovė sutikusi su pasiūlymu galėjo savo sutikimą atšaukti per septynias dienas, tačiau to nepadarė ir atsakovės atstovas buvo įsitikinęs, jog suėjus terminui su ieškove bus nutraukta darbo sutartis. Nurodė, jog ieškovei buvo siūlyta nutraukti darbo sutartį, buvo kalbėta su ieškove ir sutarta, jog darbo sutartis bus nutraukta kai ieškovei sueis pensinis amžius. Ieškovei buvo suteiktos atostogos, vėliau po ieškovės nedarbingumo jos buvo pratęstos kaip to prašė ieškovė. Nesutiko su ieškovės teiginiais jog jos atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas, ką patvirtino ir liudytojos. Nurodė, jog ieškovės grąžinti į darbą nėra jokios galimybės, nes mokytojai nėra suformuotas darbo krūvis.
Liudytoja I. K. nurodė dirbanti Tirkšlių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Teigė, jog mokyklos direktoriaus M. V. kabinete, jai dalyvaujant, ieškovei buvo įteiktas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo. J. B. pasakė, kad su pasiūlymu sutinka ir pasirašė ant pasiūlymo. J. B. akcentavo, kad jai yra svarbi data, nuo kurios ji bus atleista. Nurodė, jog kelerius metus surinkdavo mokytojai darbo krūvį, ieškovė vesdavo muzikos pamokas, taip pat papildomą ugdymą. Ieškovė vedė tik muzikos pamokas pradinių klasių vaikams, taip pat papildomą ugdymą – saugų eismą. Ieškovė yra kalbėjusi, jog dirba paskutinius metus, ruošiasi išeiti iš mokyklos.
Liudytoja A. N. parodė, jog Tirkšlių pagrindinėje mokykloje dirba raštinės vedėja. Nurodė, jog ji ruošė įsakymą dėl J. B. atleidimo iš darbo bei darė įrašą J. B. darbo sutartyje dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Teigė, jog 2013-10-30 ieškovei atvykus į mokyklą ji pateikė ieškovei įsakymą bei jos darbo sutartį pasirašyti, tačiau ieškovė atsisakė ant minėtų dokumentų pasirašyti. Patvirtino, kad 2014-04-17 ieškovė ant pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašė direktoriaus kabinete.
Liudytoja G. G. parodė, jog dirba Tirkšlių pagrindinėje mokykloje vyresniąja buhaltere. Nurodė, jog ieškovė iš darbo buvo atleista 2013-10-29. J. B. visos priklausančios išmokos buvo apskaičiuotos 2013-10-30, buvo užsakyti reikalingi pinigai, ir 2013-10-31 pervesti į J. B. banko sąskaitą. Patvirtino, jog ne visada atsiskaito su atleidžiamu darbuotoju tą pačią dieną, nes ne visada sąskaitoje turima piniginių lėšų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė 1976-08-29 įsakymu Nr. K-09 buvo paskirta dirbti Mažeikių rajono Tirkšlių vidurinės mokyklos mokytojos pareigose. 2010-10-12 tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 275, kurios 1.2 punkte nurodytos J. B. pareigos – pradinių klasių mokytoja; 2008-09-01 sutartis papildyta, kad ieškovė pervesta iš pradinių klasių mokytojos pareigų į muzikos mokytojos pareigas. Darbo sutartis nutraukta pagal DK 125 straipsnio 1 dalį nuo 2013-10-29. 2013-02-27 ieškovei pateiktas pasiūlymas Nr. V5-29 dėl darbo sutarties nutraukimo, kur ieškovė pasirašiusi, kad nesutinka (10 b.l.). 2013-04-17 atsakovė pateikė ieškovei pasiūlymą Nr. V5-59 dėl darbo sutarties nutraukimo, kur ieškovė yra pasirašiusi „Sutinku“ (11 b.l.). 2013-08-23 atsakovės direktoriaus įsakymu J. B. suteiktos 65 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos nuo 2013-08-26 iki 2013-10-29 (12 b. l.). 2013-10-29 įsakymu Nr. P1-102P J. B. atleista pagal DK 125 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 4 dalį nuo 2013-10-29 (6 b. l.).
Pagrindinis ieškovės reikalavimas yra dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo. Kiti reikalavimai – dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką – priklauso nuo pagrindinio reikalavimo. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (DK 250 straipsnis) ieškovė taip pat sieja su jos neteisėtu atleidimu iš darbo.
Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu.
DK 125 straipsnyje įtvirtintas darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindas – darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu – labiausiai atitinka sutartinį darbo santykių pobūdį, nes darbo teisinius santykius nutraukiančios šalys gali suderinti savo interesus. Tačiau darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas tik tada, jeigu šalių susitarimas nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu atitinka tikrąją jų valią. Darbo santykių teisinio reglamentavimo principai, teisės normos, reglamentuojančios darbo teisių įgyvendinimą ir gynimą, be kitų, įtvirtina ir darbo teisės subjektų lygybės, laisvės pasirinkti darbą principus, pareigą veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nustato draudimą piktnaudžiauti savo teise (DK 2, 35 straipsniai). Įstatyme nenustatyta atvejų, kuriais darbo sutartis negali būti nutraukta šalių susitarimu, t.y. įstatyme šalių valia nutraukti darbo sutartį susitarimu neribojama. Tačiau įstatyme nustatyta darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarka, kurios turi laikytis darbo teisinių santykių šalys tam, kad sudarydamos tokį susitarimą, suderintų savo interesus ir išreikštų jame tikrąją savo valią, be to, išvengtų ateityje teisminių ginčų dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. DK 125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog darbo santykių nutraukimą šiuo pagrindu inicijuojanti šalis turi pateikti kitai šaliai rašytinį pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo, pasiūlymą gavusi šalis turi raštu jį priimti per 7 dienas, šalims susitarus, jos sudaro rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, kurio pagrindu įforminamas darbo sutarties nutraukimas. Tokių įstatyminių formalumų tikslas – įrodyti, jog šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo buvo suderinta, t.y. formos reikalavimai negali būti suabsoliutinami, jų nesilaikymas pats savaime nedaro darbo sutarties nutraukimo neteisėtu. Pastaroji išvada patvirtinama ir teismų praktikoje nurodant, jog tuo atveju, jeigu akivaizdi abiejų šalių valia nutraukti darbo teisinius santykius ir nutraukti juos būtent DK 125 straipsnyje nurodytu pagrindu, o šalys suderina savo interesus sudarydamos rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, vien atskiro rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį nepateikimas nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu dėl DK 125 straipsnyje įtvirtintos procedūros pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Esminis reikalavimas yra tai, jog susitarimas būtų išreikštas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų. Tokiu būdu tiek darbuotojas, tiek darbdavys gali būti sutarties nutraukimo iniciatoriais, ką suponuoja sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Todėl visiškai nėra svarbu, kas paruošė susitarimo tekstą, tačiau svarbu, kad jis būtų aiškus ir suprantamas. Teismas byloje nustatė, jog 2013-04-17 atsakovė pateikė ieškovei siūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Tą pačią dieną ieškovė pasirašė siūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Ieškovei pateiktas pasirašyti susitarimas atitinka DK 125 straipsnio prasmę, šalys aiškiai susitarė, kurią dieną darbo sutartis nutraukiama, darbdavys įsipareigojo sumokėti įstatyme nustatytas išmokas – keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nors nagrinėjamu atveju visi įstatyme nurodyti veiksmai buvo įforminti raštu, ieškovė ginčija, jog toks susitarimas su atsakove neatitiko tikrosios jos valios. Ginčo dėl to, jog susitarimą pasirašė būtent ieškovė, byloje nėra. Pasirašytas dokumentas, atitinkantis sandoriui keliamus reikalavimus, vertintinas kaip asmens valios išraiškos prezumpcija, toks dokumentas šalims įgyja įstatymo galią ir turi būti vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004). Norint šią prezumpciją nuginčyti, turi būti pateikiami įrodymai, jog susitarimas ar atskiros jo sąlygos neatitiko tikrosios vienos iš susitarimo šalių valios. Ieškovė būtent ir nurodo, jog susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ji pasirašė esant psichologiniam spaudimui, nes ji neketino nutraukti darbo sutarties. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei teisme pateiktų paaiškinimų ieškovei pasiūlymas pateiktas 2013-04-17, su pasiūlyme nustatyta data, jog darbo sutartis bus nutraukiama nuo 2013-08-09. Sutikimą ieškovė pasirašė tą pačią dieną kada jis buvo pateiktas. Ieškovė, gavusi atsakovo parengtą susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, kuriame buvo aptartos darbo sutarties nutraukimo sąlygos, turėjo galimybę įvertinti atsakovės siūlomas sąlygas ir nesutikdama su siūlomomis sąlygomis, nepasirašyti tokio susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo, ką vieną kartą jau buvo padariusi. Ieškovė nei per septynias dienas, nei vėliau pasirašyto susitarimo neginčijo, neteikė jokio prašymo atšaukti pasirašytą susitarimą. Ieškovė toliau dirbo iki 2013-06-03, kol jai buvo suteiktos 65 kalendorinių dienų atostogos. Nuo 2013-06-03 iki 2013-08-23 ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą dėl ligos. 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė parašė prašymą suteikti jai kasmetines atostogas nuo 2013-08-26, kurios buvo nukeltos dėl jos ligos. Ieškovė pateikdama prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nesidomėjo koks jai yra suformuotas darbo krūvis ateinantiems mokslo metams, kada ji turės vesti pamokas, nors ieškinyje ir nurodė, jog mokyklos darbuotojai su paskirtu darbo krūviu naujiems mokslo metams yra supažindinami rugpjūčio mėnesio pabaigoje, todėl matyti, kad ieškovė prašydama suteikti jai kasmetines atostogas prasidedant mokslo metams žinojo ir suprato, kad mokykloje ji nebedirbs. Tai patvirtina ir ieškovės teisme duoti paaiškinimai, jog 2013-10-30 atvykusi pas direktorių vedė derybas dėl papildomų išeitinių išmokų atleidžiant ją iš darbo. Šalys teismo posėdyje patvirtino, jog pradinis darbo sutarties nutraukimo iniciatorius buvo darbdavys, vėliau atitinkamą valią išreiškė ir pati ieškovė derėdamasi dėl papildomų išmokų nutraukiant darbo sutartį. Esant akivaizdžiai šalių valiai nutraukti darbo santykius, tai, kuri iš darbo santykių šalių iniciavo derybas, kuri teikė pasiūlymus nutraukti darbo sutartį, negali būti vertinama kaip aplinkybės, turinčios reikšmės darbo sutarties nutraukimo teisėtumui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog atsakovė atsižvelgdama į mokyklos pertvarkymą bei mokinių skaičiaus mažėjimą, krūvių perskirstymą turėjo teisę siūlyti ieškovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, ir ieškovė sutiko su atsakovės pasiūlymu nutraukti darbo sutartį nuo 2013-08-09, kas atitiko jos lūkesčius dirbant sulaukti pensinio amžiaus. Ieškovė neįrodė, jog 2013-04-17 pasiūlymą nutraukti darbo sutartį ji pasirašė esant psichologiniam spaudimui, taip pat, kad dėl patirto streso vėliau susirgo, nes iš teismui pateiktos pažymos matyti, jos ieškovės nedarbingumas susijęs su sąnarių skausmais. Nagrinėjamu atveju DK 125 straipsnyje nustatyta darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu procedūra nebuvo pažeista, dėl to konstatuotina, kad ieškinio reikalavimas, dėl neteisėto atleidimo iš darbo, yra nepagrįstas.
Pažymėtina, jog DK 140 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyti pagrindai, kuriais nutraukiant darbo sutartį darbuotojui išmokama išeitinė išmoka, paskaičiuojama atsižvelgiant jo nepertraukiamą stažą toje darbovietėje. DK 125 straipsnio tarp tų pagrindų nėra. DK 140 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodoma, jog darbo sutarties nutraukimas DK 125 straipsnio pagrindu nepatenka ir tarp atvejų, kai darbdavys privalo mokėti darbuotojui 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, jog šalys yra laisvos susitarti, bus mokama išeitinė išmoka nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, ar ne. Tai, kas nurodyta, leidžia teismui daryti išvadą, jog ginčijamo susitarimo turinys pats savaime negali būti vertinamas kaip neteisėtas, neatitinkantis kurios nors iš šalių valios ar pažeidžiantis kurios nors iš šalių interesus.
Pripažinus, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta teisėtai, ieškovės reikalavimai dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo netenkintini.
Byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.).
Iš pateiktų teismui dokumentų matyti, kad pagal šalių susitarimą darbo sutartis su ieškove turėjo būti nutraukta 2013-08-09, sekančią dieną po jai suteiktų kasmetinių atostogų, darbo sutartis nutraukta nebuvo dėl ieškovės nedarbingumo (DK 131, 133 str.). Įsakymas dėl ieškovės atleidimo priimtas 2013-10-29 paskutinę ieškovės atostogų dieną (6, 39 b. l.), ką draudžia DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas, todėl konstatuotina, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo 2013 m. spalio 30 d. Iš teismui pateiktos pažymos apie J. B. 2013 metais priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį matyti, kad 2013 m. spalio mėnesį ieškovei priskaityta už 21 darbo dieną atostoginiai, kas atitinka atžymas 2013 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.
DK 141 straipsnis numato, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Minėta įstatymo norma, numatanti darbdavio pareigą mokėti atleistam iš darbo darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, yra imperatyvi, o ja nustatyta pareiga nėra sąlygojama darbdavio finansine padėtimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių už darbo pareigų pažeidimą pagrindinė funkcija yra kompensuojamoji, t. y. šioje normoje įtvirtintas kompensuojamasis mechanizmas, įgalinantis kompensuoti darbuotojui neišmokėtus darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; be to, šios įstatymo nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti, bei tam tikra sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju ne visiškai atsiskaito atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. UAB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-523/2006; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB„ Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė pareigą atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Nors atsakovė nurodo, kad su ieškove laiku neatsiskaityta dėl to, kad mokyklos einamojoje sąskaitoje nebuvo lėšų ir lėšos atsiskaitymui gautos iš Mažeikių rajono savivaldybės finansų skyriaus tik 2013-10-30 po pietų, ir ieškovei pervestos 2013-10-31, laikytina, kad su ieškove buvo delsiama atsiskaityti ne dėl jos kaltės, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti su ieškove laiką nuo 2013-10-30 iki 2013-10-31, t.y. vieną dieną, priteisiant ieškovei iš atsakovės vienos dienos darbo užmokestį – 38,54 Lt (50 b.l.).
Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Kadangi ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 1 p.), teismui savo iniciatyva tenkinus išvestinį ieškovės reikalavimą, žyminis mokestis valstybei iš atsakovės nepriteistinas. Netenkinus ieškovės pagrindinio reikalavimo ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos (CPK 93 str. 4 d.).
Teisme patirta 9,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nepriteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-268, 270, 282, 410-418 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Nustatyti, jog darbo sutartis su ieškove J. B. nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalimi nuo 2013 m. spalio 30 d.
Priteisti iš atsakovės Mažeikių rajono Tirkšlių J. V. – Kazimieraičio pagrindinės mokyklos, į.k. 167371234, ieškovei J. B., a.k. (duomenys neskelbtini)
38,54 Lt (trisdešimt aštuonis litus 54 ct) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti su ieškove laikotarpį.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.