- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-27
- Bylos Nr.
- 2S-1266-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03907-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- SIA „VRK“
- Atsakovas
- UAB „INTER TRAVEL“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) UAB „Inter Travel“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-10049-819/2016 pagal ieškovo SIA „VRK“ ieškinį atsakovui UAB „INTER TRAVEL“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas SIA „VRK“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „INTER TRAVEL“ 31 651,38 EUR skolos, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pakankamai – atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą (banke ar kasoje) arba trečiuosius asmenis. Nurodo, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė. Pažymi, kad atsakovas daugiau kaip 24 mėn. neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, be to, vengia geruoju atsiskaityti su ieškovu. Todėl ieškovas mano, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-18 nutartimi nutarė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies: areštuoti atsakovui UAB „INTER TRAVEL“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą, o jo nesant ar nepakankant, atsakovo pinigines lėšas, 31 651,38 EUR sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškovu pagal pareikštus reikalavimus šioje byloje, leidžiant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atlikti privalomus mokėjimus pagal įstatymą valstybės ar savivaldybės biudžetui. Likusioje dalyje prašymo netenkino.
Teismas konstatavo, kad ieškovas šioje bylos stadijoje tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, o grėsmę, jog šioje civilinėje byloje ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, patvirtino ieškovo reikalaujama priteisti suma – 31 651,38 EUR, kuri, įvertinus byloje esančius duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, yra pakankamai žymi, todėl vertino kaip padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas paaiškino, kad tokią išvadą pagrindžia viešai skelbiama atsakovo finansinė atskaitomybė už 2012 m. Įvertinti paties atsakovo turimų aktualių duomenų apie jo finansinę padėtį teismas neturėjo galimybės, nes paskutiniai juridinių asmenų registrui atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės duomenys yra tik už 2012 m. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad visiškai uždraudus disponuoti įmonei priklausančiomis lėšomis yra apsunkinama ir sutrikdoma jos veikla, pirmenybę teikė atsakovo turto areštui, o jo nesant – areštuotinos atsakovo piniginės lėšos.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Inter Travel“ (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-18 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Nurodo, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir elgiasi nesąžiningai, nes inicijavo naują civilinę bylą tais pačiais pagrindais, vietoje to, kad jau iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-2133-129/2016 būtų padidinęs ieškinio reikalavimus ir vienoje byloje būtų išspręsti ieškovo reikalavimai.
Ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimų, nes joks įsiskolinimas negalėjo susidaryti, kadangi ieškovas, kurio kelionėmis pagal sutartį prekiavo kaip tarpininkas, atsakovas, neturėjo galimybės nepervesti iš klientų gautų pinigų dėl sutarties sąlygų ir dėl to, kad ieškovo direktorius ir buhalterė turėjo galimybę daryti pavedimus iš atsakovo banko sąskaitos.
Ieškovas tariamą skolą grindžia teismui pateiktomis suvestinėmis, tačiau nepateikia konkrečių sąskaitų, iš kurių matytųsi, už kokias keliones jos buvo išrašytos ir kurias sąskaitas atsakovas laiko neapmokėtomis. Esą ieškovas nesąžiningai prirašė sąskaitų reikalaujamai sumai pagrįsti tik prieš kreipdamasis į teismą.
Šalies argumentai
Nuo 2015 m. vasario mėn. joks bendradarbiavimas nevyko, todėl negalėjo 2016 metais atsirasti jokių papildomų sąskaitų, kurių pats ieškovas neturėjo 2015 metų liepos mėn. - rugpjūčio mėn., kai kreipėsi į teismą.
Ieškovas nesąžiningai pareiškė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, o teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu jis padarė išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė reikalavimus, jeigu net nepateiktos sąskaitos, pagal kurias prašoma priteisti skolą, o juo labiau, iš ieškovo pateiktos sutarties matyti, kad skola negalėjo susidaryti. Todėl neegzistuoja viena iš sąlygų, kurioms esant gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Nurodo, kad atsakovo veikla yra išskirtinai susijusi su tarpininkavimu, parduodant kelionių organizatorių keliones klientams. Atsakovas yra kelionių agentas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kelionių organizatoriaus keliones įgiję asmenys, pervedę kelionės kainą agentui, faktiškai negaus kelionės, nes atsakovas negali pervesti kelionės organizatoriaus pinigų už kelionę, o organizatorius kelionės nesuteikia užsakovui. Tokiu būdu laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra stabdoma visa UAB „Inter Travel“ veikla, nes ši įmonė jokios kitos veiklos nevykdo, o vykdyti įprastinės veiklos nebeturi galimybės, nepadarydama žalos užsakovams.
Atsiliepimas
Ieškovas SIA „VRK“ atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-18 nutartį.
Nurodo, kad antstolio 2016-03-24 pranešimo atsakovas jokio ilgalaikio turto neturi, jokių turtinių teisių neturi, piniginės lėšas sudaro 3 472,16 EUR. Be to atsakovas visas savo turtines teises ir pareigas jau perkėlė kitai įmonei – UAB „InterLux Travel“, kurios savininkė ir vadovė, yra tas pats asmuo – V. R.. Atsakovas nenurodė jokio faktinio ar teisinio pagrindo, kad pasitvirtinus ieškovės nurodytoms aplinkybėms, ieškinys teoriškai negalėtų būti tenkinamas, ar kad ieškinio faktinis pagrindas niekaip nesusijęs su ieškinio reikalavimu ar, kad ieškovė pasirinko neleistiną galimai pažeistų teisių gynybos būdą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-02-18 nutartimi nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-02-18 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš CPK 144 str. 1 d. suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Taigi, teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti dviejų sąlygų visetą: (i) asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimus; (ii) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo. Ieškovo teigimu, atsakovas kaip agentas, pardavinėjo ieškovo organizuojamas turistines keliones. Atsakovas surinkdavo pinigus iš klientų ir perduodavo juos ieškovui. Atsakovo įsipareigojimų suma 2013-12-31 dienai sudarė 14 511,73 UR, 2014-12-31 dienai – 10 254,96 EUR, o 2015 m. balandžio pradžioje pasiekė net 32 795,98 EUR skolą ir ieškovas nutraukė bendradarbiavimą su atsakovu. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovo turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuojant pinigines lėšas. Atsakovas su pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis nesutinka, prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Pastebėtina, kad atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, kad pirmos instancijos teismas neįvertino ieškinio prima facie nepagrįstumo, tačiau nepateikia jokių iš esmės teisiškai reikšmingų argumentų, patvirtinančių pirmos instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumą.
Pasisakant dėl atsakovų atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumo vertinimu, pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, kas yra būtina sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo, nes tai atliekama išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo stadijoje, ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisiškai kvalifikavus šalių teisinius santykius (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015 ir kt.). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis. Toks preliminarus vertinimas neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, todėl jam negali būti keliami ir tokie pat motyvavimo kriterijai, kaip priimant sprendimą išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi šioje proceso stadijoje, t.y. spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimų pagrįstumą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys dėl skolos priteisimo nėra net tikėtinai pagrįstas. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog tam tikros ieškinyje išdėstytos aplinkybės, apelianto nuomone, nėra pakankamai pagrįstos negali paneigti ieškinio prima facie pagrįstumo. Teismas apelianto argumentus dėl negalėjimo vykdyti veiklos dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių laiko nepakankamais panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi atsakovo veikla negali būti vykdoma ieškovo galimai pažeistų teisių pagrindu.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pabrėždamas, kad tiek ieškovo įrodinėjamos, tiek atsakovo neigiamos aplinkybės bus įvertintinos tik nagrinėjant bylą iš esmės, sprendžia, jog apelianto argumentai, kuriais jis neigė ieškinio preliminarų pagrįstumą, yra nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas, o teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors apeliantas šiuo aspektu atskirajame skunde nepasisako, tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui galinčias turėti reikšmės aplinkybes, tarp kurių esminę reikšmę turi ir reikalavimo sumos dydis, kuris turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečių asmenų finansines galimybes. Ieškiniu ieškovas iš atsakovo UAB „Inter Travel“ prašo priteisti 31 651,38 EUR. Akivaizdu, jog tokia ieškinio suma įprastai juridiniam asmeniui turėtų būti laikoma pakankamai didele, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovas turi pakankamai turto ir todėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas jiems nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015, 2015 m. rugsėjo 17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, priešingai - prie ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas neturi jokio ilgalaikio turto, turtinių teisių, įmonių akcijų, vekselių, čekių, obligacijų ar taupymo lakštų, o piniginės lėšos iš viso sudaro tik 3 472,76 EUR. Pastebėtina, kad apeliantas su atskiruoju skundu nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių jo turtinę padėtį, todėl laikytina, kad jis nepasinaudojo savo teise paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškovo pateiktų sąskaitų vertinimu, kadangi tokios aplinkybės bus vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.