- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-06
- Bylos Nr.
- A-442-1778-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Dainius Raižys (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- I. D.
- Advokatai
- Artūras Sebeika
- Kategorijos
- 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo atstovas V. D. ir advokatas Artūrui Sebeikai
atnaujinus procesą, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr.S-141-(A)G)-236 bei įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją (toliau - ir Administracija) parengti ir išduoti pareiškėjui projektavimo sąlygų sąvadą ūkininko sodybos statybai pagal 2006 m. spalio 17 d. pateiktą pareiškimą Nr.P 2999.
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2006 m. spalio 17 d. pateikė atsakovui prašymą dėl projektavimo sąlygų išdavimo ūkininko sodybos statybai adresu Kuprioniškių kaimas, Nemėžio sen., Vilniaus rajonas, kartu pateikdamas visus būtinus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatytus dokumentus sąlygoms išduoti. Tačiau atsakovas prašymo nepatenkino, todėl atsakovo veiksmai apskųsti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai, kuri 2006 m. gruodžio 15d. sprendimu Nr.S-141-(A)G)-236 atmetė skundą. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau - ir Reglamentas) 1.1 ir 1.2 punktais, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas pabrėžė, jog administracinių ginčų komisijos sprendimas nepagrįstas ir naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išduoti projektavimo sąlygas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr.S-141-(A)G)-236 ir įpareigojo Administraciją parengti ir išduoti projektavimo sąlygų sąvadą ūkininko sodybos statybai pagal pareiškėjo 2006 m. spalio 17 d. pateiktą pareiškimą Nr.P 2999.
Teismas nustatė, jog ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas patvirtina, kad 2006 m. spalio 11 d. Administracija įregistravo pareiškėjo ūkį, kurio adresas Kuprioniškių kaimas, Nemėžio seniūnija, Vilniaus rajonas. Pareiškėjas pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. žemės panaudos sutartį naudojasi M. O. nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, esančiais Didžiasalio kaime ir Kuprioniškių kaime, Vilniaus rajone, naudojimosi terminas - dešimt metų. Teismas nurodė, jog VĮ Registrų centro 2006 m. spalio 5 d. išrašas patvirtina, kad žemės sklypo, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), 2006 m. rugsėjo 29 d. panaudos sutartis įregistruota. M. O. 2006 m. spalio 17 d. sutikimas patvirtina, kad jis sutinka, jog pareiškėjas žemės sklype statytų ūkininko sodybą. Teismas pažymėjo, kad tokie įrodymai nėra nuginčyti ir patvirtina, jog pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko ūkį, panaudos sutarties pagrindu dešimčiai metų naudojasi žemės ūkio paskirties žeme, todėl, remiantis Reglamento 1.1 punktu, turi teisę statyti ūkininko sodybos statinius. Atsižvelgdamas į Reglamento 1.2 punktą, teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisę statyti siekia įgyvendinti nustatyta supaprastinta tvarka, nerengiant detalaus plano, ir padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas išduoti projektavimo sąlygas, remiantis Reglamento 1.2 punktu, yra pagrįstas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, jog tokia tvarka atitinka ir kitų teisės aktų reikalavimus, o atsakovo 2006 m. lapkričio 14 d. atsisakymas išduoti pareiškėjui projektavimo sąlygas nepagrįstas. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, jog Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo valdomame sklype būtina rengti detalųjį planą siekiant statyti ūkininko sodybos statinius. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas panaudos sutartimi valdo žemės sklypą, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), yra įregistravęs savarankišką ūkį, todėl jo teisė statyti savarankišką sodybą nesietina su perleisto pareiškėjui žemės sklypo savininko M. O. ūkiu.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas pagrįstas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal 2005 m. balandžio 21 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį V. D. nuosavybės teise nupirko 4600/10000 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 1.0000 ha, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), Nemėžio k.v., unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančią Kuprioniškių k., Nemėžio sen., Vilniaus r.. Nekilnojamojo turto registre minėtas žemės sklypas registruotas V. D. ir T. O. vardu kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kita 5400/10000 minėto sklypo dalis priklauso M. O.. Minėtas žemės sklypas nebuvo formuojamas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą kaip ūkininko ūkio žemėnauda, kadangi T. O. ūkio įregistravimo data - 2005 m. spalio 10 d., o M. O. ūkio įregistravimo data - 2005 m. lapkričio 28 d. (Reglamento 1.2. p.). Remiantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.207 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002-09-26 įsakymo Nr. 376 redakcija), 1 punktu, 2005 m. spalio 24 d. V. D. bei M. O. sutikimu, faktu, kad pagal 2005 m. spalio 12 d. pateiktą prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti T. O. išduotas Administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus projektavimo sąlygų sąvadas Nr.SA-1245, kuriame numatyta statybos vieta: Kuprioniškių k., Nemėžio sen., Vilniaus r., objekto pavadinimas - ūkininko sodyba, aplinkybe, kad namas įregistruotas nekilnojamojo turto registre (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), savininkas - T. O.), darytina išvada, jog T. O., gavęs V. D. bei M. O. sutikimą žemėnaudoje (žemės sklype, kurio bendras plotas 1.00 ha, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančiame Kuprioniškių k., Vilniaus r.), jau yra realizavęs teisę pasistatyti ūkininko ūkio sodybą - gavęs leidimą ūkininko ūkio statybai žemės sklype (kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)).
2. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal 2006 m. gegužės 11 d. Administracijos direktoriaus įsakymą Nr.A27-665 „Dėl pritarimo žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr.(duomenys neskelbtini)), esančio Kuprioniškių k., Nemėžio sen., Vilniaus r., padalijimo žemėtvarkos projektui“, 2006 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą „Dėl V. D., T. O. ir M. O. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Vilniaus rajone“, patvirtintas 1,0000 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr.(duomenys neskelbtini)) padalijimas į 4 sklypus. 2006 m. rugsėjo 27 d. nekilnojamojo daikto padalijimo ir atidalijimo sutartimi, pagal kurią V. D., T. O. bei M. O., žemės sklypų savininkai, valdydami bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis minėtą žemės sklypą, padarė šio nekilnojamojo daikto padalijimą ir atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Buvo atliktas ne ūkininko (T. O.) ūkio skaidymas (Reglamento 1.4. p.), bet V. D., T. O. ir M. O. 1,0000 ha dydžio žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr.(duomenys neskelbtini)) padalijimas į 4 sklypus: kad. Nr.(duomenys neskelbtini) ir kad. Nr.(duomenys neskelbtini) (V. D. ir T. O. nuosavybė); kad. Nr.(duomenys neskelbtini) ir kad. Nr.(duomenys neskelbtini) (M. O. nuosavybė).
3. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 16 d. sprendime byloje Nr.I-4822-07/2007 pagal atsakovo Administracijos prašymą pareiškėjui M. O. dėl Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo nustatė, jog „pagal Ūkininko ūkio registro duomenis (modifikuotus 2006-10-02) ūkininkas M. O. asmeninės nuosavybės teise valdo septynis nuosavos žemės sklypus, tarp jų ir sklypus Kuprioniškių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, kurių kadastriniai numeriai (duomenys neskelbtini), todėl konstatuotina, kad ūkininkų ūkio registre nurodyti visi septyni pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai laikytini viena ūkininko M. O. ūkio žemėnauda ir šioje žemėnaudoje pareiškėjas jau yra realizavęs teisę pasistatyti ūkininko ūkio sodybą - gavęs leidimą ūkininko ūkio statybai žemės sklype, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), esančiame Kuprioniškių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone“. M. O. minėtame sąraše tarp kitų buvo ir sklypas Kuprioniškių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), t. y. sklypas, kurį pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. panaudos sutartį (gavęs 2006-07-03 statybos leidimą Nr.0585, unikalus Nr.4075 ūkininko sodybai statyti) M. O. perdavė I. D.. T. O. (kuris 2005 m. pasinaudojo savo, kaip ūkininko, teise ir gavo statybos leidimą Nr.0586 gyvenamajam namui statyti), taip pat ir M. O. (jam išduotas 2006-07-03 statybos leidimas Nr. 0585, unikalus Nr. 4075 ūkininko sodybai statyti) atžvilgiu minėtas žemės sklypas buvo įtrauktas į jų žemėnaudą ir šioje žemėnaudoje kiekvienas jau realizavo teisę pasistatyti ūkininko ūkio sodybą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė jį atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog ūkininko ūkio registravimo pažymėjimas patvirtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2006-10-11 įregistravo ūkininko ūkį, kurio adresas Kuprioniškių kaimas, Nemėžio seniūnija, Vilniaus rajonas. Pagal 2006-09-29 žemės panaudos sutartį, pareiškėjas naudojasi M. O. nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, esančiais Didžiasalio kaime ir Kuprioniškių kaime, Vilniaus rajone. Pagal šios sutarties 1.7 punktą, naudojimosi terminas yra dešimt metų. Valstybės įmonės Registrų centro išrašas patvirtina, kad žemės sklypo 2006-09-29 panaudos sutartis yra įregistruota. M. O. 2006-10-17 sutikimas patvirtina, jog jis sutinka, kad pareiškėjas žemės sklype statytų ūkininko sodybą. Šie įrodymai nėra nuginčyti ir patvirtina, kad pareiškėjas yra įregistravęs ūkininko ūkį, panaudos sutarties pagrindu dešimčiai metų naudojasi žemės ūkio paskirties žeme, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 1.1 punktu, jis turi teisę statyti ūkininko sodybos statinius. Pareiškėjas nurodė, kad jis savo teisę statyti siekia įgyvendinti nustatyta supaprastinta tvarka, nerengiant detalaus plano. Tokią tvarką nustato Statybos privačioje žemėje reglamento 1.2 punktas, kuriame nurodyta, jog kai žemės reformos žemėtvarkos projekte formuojant ūkininko ūkio žemėnaudą nenumatyta sodybos vieta, ūkininkui pageidaujant, sodybos vietą nustato savivaldos vykdomosios institucijos architektūros tarnybos, apskrities valdytojo administracijos rajonų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento specialistai. Esant šiam teisiniam reguliavimui ir bylos įrodymams, reikalavimai išduoti projektavimo sąlygas, remiantis Statybos privačioje žemėje reglamento 1.2 punktu, yra pagrįsti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 11 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus pagarbos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė parengti ir išduoti projektavimo sąlygų sąvadą gyvenamajam namui (ūkininko sodybai) Kuprioniškių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone (žemės sklype, kurio kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)) motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, kaip ūkininkas, jau yra realizavęs savo teisę pasistatyti ūkininko ūkio sodybą kitame žemės sklype, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), o kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), todėl 2006 m. lapkričio 14 d. rašte nurodė, kad nauja statyba žemės sklype, kurio kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), bus galima vykdyti tiktai parengus detalųjį planą ir pakeitus žemės naudojimo paskirtį. Teismas atsižvelgė į Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalį, Reglamento 1.1-1.5 punktus ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės, kurių atsakovas neginčija, patvirtina, jog yra teisinis pagrindas pareiškėjo atžvilgiu taikyti Reglamento 1.1 bei 1.2 punktų nuostatas. Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas patvirtina, jog Administracija 2006 m. spalio 11 d. įregistravo pareiškėjo ūkį, kurio adresas Kuprioniškių kaimas, Nemėžio seniūnija, Vilniaus rajonas. Pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. žemės panaudos sutartį pareiškėjas naudojasi M. O. nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, esančiais Didžiasalio kaime ir Kuprioniškių kaime, Vilniaus rajone. VĮ Registrų centras 2006 m. spalio 5 d. išrašas patvirtina, kad žemės sklypo, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), paskirtis - žemės ūkio, 2006 m. rugsėjo 29 d. panaudos sutartis įregistruota nekilnojamojo turto registre. Be to, M. O. 2006 m. spalio 17 d. sutikimas patvirtina, kad jis sutinka, jog pareiškėjas žemės sklype, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), statytų ūkininko sodybą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr.A5-685/2007, A5-990/2007, A8-1143/2007), teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių ūkininko veiklai naudoti ne vieną, o kelis žemės sklypus. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas pareiškėjo teisę statyti ūkininko ūkio sodybą 2006 m. rugsėjo 29 d. panaudos sutarties su M. O. pagrindu naudojamame žemės ūkio paskirties žemės sklype, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), susiejo su tuo, kad pareiškėjas yra gavęs leidimą statyti ūkininko ūkio sodybą kitame jo naudojamame žemės sklype (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini)). Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Šioje byloje taip pat buvo priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis, kuria pareiškėjui iš atsakovo buvo priteista 1900 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjui iš atsakovo buvo priteista 800 Lt bylinėjimosi išlaidų.
V.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas atsakovo prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo. Prašymas pagrįstas šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A143-675/2008 buvo pasisakyta priešingai nei nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta išvada, kad tuo atveju, kai ūkininkas žemės ūkio paskirties žemėje nori statyti naują ūkininko ūkio sodybą, būtina nustatyti ir atitinkamai pažymėti žemėtvarkos projekte ir ūkininkui išduotame žemėnaudos plane tikslią būsimos statybos vietą. Minėtame sprendime konstatuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog leidimas statyti ūkininko sodybą, o kartu ir leidimui išduoti būtinas statinio projektavimo sąlygų sąvadas sietini su konkrečia statybos vieta (Statybos įstatymo 20 str. 2-5 d., 23 str. 6 d.), darytina išvada, jog norimo statyti naujo ūkininko ūkio sodybos vieta turi būti nustatyta (Reglamento 1.1 ar 1.2 p. tvarka) prieš svarstant prašymą dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, t. y. tokios vietos nebuvimas yra pakankamas pagrindas netenkinti prašymo dėl projektavimo sąlygų išdavimo. Minėta praktika yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
2. Nagrinėjant bylą teisme neatsižvelgta į Administracijos pateiktus argumentus dėl to, kad tuo atveju, jeigu ūkininko ūkio žemėnauda formuojama kitais būdais (ne pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, kaip nagrinėjamu atveju), Reglamento 1.2 punktas, leidžiantis nustatyti ūkininko ūkio sodybos vietą, negali būti taikomas, šiuo atveju būtina vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis ir, nustatant sodybos vietą, privaloma rengti detalųjį planą su visomis procedūromis, numatytomis Teritorijų planavimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje.
VI.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. nutartimi atnaujino procesą šioje byloje.
Teismas nurodė, kad atsakovas savo prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Teismas nurodė, kad, įvertinus atsakovo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (sprendimas byloje Nr.A143-675/2008), yra pagrindas teigti, kad tokioje praktikoje suformuotos taisyklės taikytinos nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad tuo atveju, kai ūkininkas žemės ūkio paskirties žemėje nori statyti naują ūkininko ūkio sodybą, būtina nustatyti ir atitinkamai pažymėti žemėtvarkos projekte ir ūkininkui išduotame žemėnaudos plane tikslią būsimos statybos vietą; atsižvelgiant į tai, kad leidimas statyti ūkininko sodybą, o tuo pačiu ir šiam leidimui išduoti būtinas statinio projektavimo sąlygų sąvadas sietini su konkrečia statybos vieta (Statybos įstatymo 20 str. 2-5 d., 23 str. 6 d.), norimo statyti naujo ūkininko ūkio sodybos vieta turi būti nustatyta (Reglamento 1.1 ar 1.2 p. nustatyta tvarka) prieš svarstant prašymą dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, t. y. tokios vietos nebuvimas yra pakankamas pagrindas netenkinti prašymo dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo. Teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje kitaip išsprendė ginčą ir konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjo atžvilgiu taikyti Reglamento 1.1 bei 1.2 punktų nuostatas, tačiau nenagrinėjo ir nepasisakė dėl to, kad nebuvo nustatyta norimo statyti naujo ūkininko ūkio sodybos vieta, ir savo nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Administracija įpareigota parengti ir išduoti projektavimo sąlygų sąvadą ūkininko sodybos statybai pagal pateiktą pareiškimą. Todėl darytina išvada, jog, siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą, procesas šioje byloje atnaujintinas. Teismas taip pat nurodė, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo ar turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, su kuriuo siejamas proceso atnaujinimo pagrindas, byloje Nr.A143-675/2008 buvo priimtas 2008 m. balandžio 15 d., o prašymas dėl proceso atnaujinimo teisme gautas 2008 m. gegužės 21 d., darytina išvada, kad atsakovas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VII.
Prašymas netenkintinas.
Procesas administracinėje byloje yra atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atnaujinus procesą šiuo pagrindu yra siekiama suformuoti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant atitinkamų teisės normų nuostatas.
Bylos nagrinėjimo metu (tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme) ginčo teisinį santykį reglamentavo Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas (Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 106 redakcija). Šis reglamentas Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 616 (įsigaliojusiu 2008 m. liepos 4 d.) buvo pripažintas netekusiu galios. Todėl teisminės praktikos, aiškinant netekusio galios Statybų privačioje žemėje reglamento normas, formavimas šiuo metu nėra aktualus.
Be to, įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas, kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota parengti ir išduoti pareiškėjui projektavimo sąlygų sąvadą ūkininko sodybos statybai pagal 2006 m. spalio 17 d. pateiktą pareiškimą Nr.P 2999, yra įvykdytas ir pareiškėjui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijos planavimo skyrius 2008 m. balandžio 15 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr.SA-591. Todėl pareiškėjas šiuo atveju įgijo teisę pagrįstai tikėtis, jog jo subjektinė teisė pasistatyti ūkininko sodybą, kurią jis įgijo pagal iki 2008 m. liepos 4 d. galiojusį Statybų privačioje žemėje reglamentą bei įsiteisėjusį teismo sprendimą, galės būti realiai įgyvendinta.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).
Taigi šioje byloje apskųstų teismo baigiamųjų aktų pakeitimas ar panaikinimas reikštų pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, prašymas atmetamas, o skundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atmesti, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.