- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-30
- Bylos Nr.
- 2S-1134-302/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius, Neringa Švedienė
- Skolininkas
- T. T.
- Kreditorius
- K. A.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės T. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditorės K. A. pareiškimą skolininkei T. T. dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorė K.A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama priteisti iš skolininkės T. T. 6 000,00 Lt skolos, 2775,00 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas. Pareiškimo reikalavimams užtikrinti kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės turtą ir pinigines lėšas, motyvuodama tuo, kad skola yra didelė, skolininkė vengia laiku atsiskaityti, atsisako bendrauti su kreditore.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi prašymą patenkino. Kreditorės K. A. naudai areštavo skolininkės T. T. 9 091,00 sumai skolininkės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, ir pinigines lėšas, uždraudžiant disponuoti, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su kreditoriumi pagal šioje byloje pareikštą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad reikalavimo suma yra didelė, skolininkė su kreditore neatsiskaito pakankamai ilgą laiką, todėl tokios aplinkybės leidžia manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Teismas taikė kilnojamo ir nekilnojamo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir piniginių lėšų, priklausančių skolininkui, areštą, nes piniginių lėšų areštas viena labiausiai ekonominiu požiūriu asmenį varžančių laikinųjų apsaugos priemonių.
Šalies argumentai
Skolininkė T.T. atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis nepagrįsta, pažeidžianti civilinio proceso teisės principų reikalavimą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčo suma yra didelė, kad skolininkė piktybiškai nemoka, negali būti laikomos pagrindu konstatuoti, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba apsidaryti neįmanomas, jos nustatomos nagrinėjant kilusį ginčą iš esmės. Be to, laikinosios apsaugos priemonės be pagrindo buvo pritaikytos nepranešus skolininkei.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Civilinio proceso kodekso 144 str.), procesinis įstatymas numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti kreditoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones, šios priemonės pritaikytos vadovaujantis teisingumo ir ekonomiškumo principais. Atskirajame skunde nurodoma, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas negalėjo konstatuoti ar skolininkė piktybiškai nemoka įsiskolinimo ar ne, kadangi tai yra ginčo ir bylos nagrinėjimo iš esmės klausimai, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje ne konstatavo tokių aplinkybių, tačiau, atsižvelgdamas į kreditorės nurodomas aplinkybes, įsitikino tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, taigi tokia teismo nutartis atitinka procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus ir sąlygas. Kolegija pažymi, kad teismui nereikia turėti įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę teismo įsakymo įvykdymui, kreditoriui pakanka nurodyti konkrečius faktus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kurie šiuo atveju ir buvo nurodyti ir tokios aplinkybės kaip tai, kad reikalavimo suma yra didelė, be to, skolininkė ilgą laiką neatsiskaito pirmosios instancijos teismui turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką, kai ginčas yra turtinio pobūdžio ir ginčo suma yra didelė, tikėtina, jog dėl to gali padidėti teismo įsakymo neįvykdymo rizika.
Kolegija atkreipia skolininkės dėmesį į tai, kad jis, manydamas, kad patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalis) arba apskritai - įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, taip pat pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (Civilinio proceso kodekso 146, 147, 150 str.), siekdama, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jos teises ir turtinius interesus.
Atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs skolininkei nesudaro pagrindo laikyti skundžiamos teismo nutarties neteisėta. Teisė spręsti ar nagrinėti tokį prašymą nepranešus šaliai, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priklauso teismo diskrecijai. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nutarė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėti nepranešus skolininkei vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, tokiu būdu kolegija laiko, kad teismas, pasirinkdamas tokį prašymo nagrinėjimo būdą, jį pagrindė ir procesinės teisės normų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra sprendžiamas byloje, nagrinėjamoje supaprastinto proceso tvarka (dėl teismo įsakymo išdavimo), ir teismas turi priimti pareiškimą ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dieną (Civilinio proceso kodekso 435 str. 1 d.), o priimti teismo įsakymą ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą nedelsdamas, ne vėliau kaip kitą dieną, kai išsprendžia pareiškimo priėmimo klausimą (Civilinio proceso kodekso 436 str. 1 d.), todėl nepranešimas skolininkui apie šių priemonių taikymą iš esmės teisėtos ir pagrįstos nutarties nedaro neteisėta.
Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 7,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo priteistinos šios bylinėjimosi kurias sudaro 7,05 Lt, į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308, 321, 325, 336, 329, 331, 337, 339 straipsniais, kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. T. 7,05 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).