- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- P-525-74-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03337-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- P. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. L. (P. L.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 pagal pareiškėjo P. L. (P. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo pagal pareiškėjo P. L. (P. L.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. L. su skundu (I t., b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. lSS-(7.5)-235.3 išdėstytą sprendimą; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą likusiam valstybės išperkamam 1,89 ha žemės plotui parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn persiunčiant ją į pareiškėjo pasirinktą kadastrinę vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.
Pareiškėjas paaiškino, kad yra pretendentas į buvusio savininko senelio S. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniaus mieste. Kadangi visos žemės grąžinti natūra nėra galimybės, nes ji užimta valstybės išperkama žeme, o likęs neatkurtas plotas sudaro 2,37 ha, pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui (toliau – ir Vilniaus miesto skyrius) įteikė prašymą suteikti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste iki 0,12 ha, parengti išvadą 2 200 Lt sumai dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Utenos mieste bei parengti išvadą 1,89 ha plotui dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje. Prašymas dėl išvados 2 200 Lt sumai buvo tenkintas, o dėl išvados parengimo 1,89 ha plotui Vilniaus miesto skyrius 2012 m. kovo 2 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-277 atsakė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės nėra, dėl to pareiškėjas turėtų patikslinti prašymą bei pasirinkti kitą vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės. Sužinojęs, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje tikslinami ir rengiami tvirtinimui laisvos valstybinės žemės plotai ir po jų patvirtinimo nurodytoje kadastro vietovėje atsiras laisvos valstybinės žemės, 2012 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto skyrių dėl išvados parengimo likusiam 1,89 ha žemės plotui, tačiau Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 12 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-20J5 atsakė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo atveju, kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais, todėl parengti išvadą atsisakoma. Nesutikdamas su tokia pozicija pareiškėjas 2012 m. lapkričio 8 d. skundu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-235.3 skundą pripažino nepagrįstu, atsisakė jį tenkinti bei parengti išvadą likusiam 1,89 ha žemės kiekiui, t. y. išvadą atsisakyta parengti ne todėl, kad nėra laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o dėl to, kad atsakovas apskritai ginčija šią pareiškėjo teisę. Su tokiu Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu pareiškėjas nesutinka ir akcentuoja, kad įstatymo leidėjas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) daro aiškią takoskyrą tarp sąvokų nuosavybės teisių atkūrimo būdas ir atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas. Šios sąvokos nėra tapačios. Vienu atveju kalbama apie nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatytu būdu, kitu atveju – apie atlyginimą už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatyme nustatytu būdu. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatyme yra nustatytas tik vienas atvejis, kuomet taikomas termino apribojimas valiai dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo pakeitimo (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis) ir nustatytas tik vienas atvejis, kuomet taikomas termino apribojimas valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai pilietis esant minėtose teisės normose nustatytoms sąlygoms praleido šiuos du terminus, nuosavybės teisės jam atkuriamos atlyginant pinigais (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jokie kiti apribojimai laike keisti valią dėl kitų atlyginimo būdų už valstybės išperkamą žemę teisės aktuose nėra nustatyti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu (II t., b. l. 186-192) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2012 m. vasario 1 d., piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo motina prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė 2006 m., taigi jau po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nurodytas prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo padavimo terminas (iki 2003 m. balandžio 1 d.) yra naikinamasis. Tačiau Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 27 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. D. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemės sklypą. Prašyme nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasiūlius kitus įstatyme numatytus atlyginimo būdus, pareiškėjas 2003 m. kovo 26 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti nuosavybės teises į S. D. iki 1940 metų nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teise valdytą žemę, nurodant, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pareiškėjas 2012 m. vasario 16 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai už likusį neatkurtą plotą perduoti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti 2200 Lt vertės išvadą lygiaverčiam sklypui individualiai statybai Utenos mieste gauti. Pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti išvadą 1.89 ha ploto žemės perkėlimui į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2003 m. kovo 26 d. prašymu iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino buvo apsisprendęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (naujas žemės sklypas individualiai statybai), sprendė, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog išvada dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn negali būti parengta. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje įtvirtinamomis nuostatomis tik sudaroma galimybė asmenims, kurie anksčiau nustatytais terminais buvo išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakeisti šią valią taip, kad vietoje žemės grąžinimo natūra jiems būtų išmokėta piniginė kompensacija, tuo tarpu aptariamu atveju yra aktualus valios pakeitimas pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad atsakovas ginčo santykius reguliuojančias teisės normas aiškino teisingai bei priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Kadangi atsakovas pagrįstai pripažino, kad išvada į likusį žemės plotą negali būti parengta, nėra pagrindo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybą likusiam valstybės išperkamam 1,89 ha žemės plotui parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn persiunčiant ją į pareiškėjo pasirinktą kadastrinę vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-4), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi (III t., b. l. 24-30) pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas apibrėžė, jog nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė pakeisti valią atkuriant nuosavybės teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo bei atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. D. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemės sklypą pagal 1992-01-27 Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašyme nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra (t. 1, b. l. 57). Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2003-03-19 raštu pasiūlius pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėjas 2003-03-26 pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į S. D. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, dabar – Vilniaus mieste, nuosavybės teise valdytą žemę, nurodydamas, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai (t. 1, b. l. 53,54,55). Pareiškėjui Nacionalinės žemės tarnybos 2011-11-22 sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 0,1404 ha žemės sklypą bei 2012-01-06 sprendimu į 0,0402 ha žemės sklypą, grąžinant natūra, neatkurta į 2,3700 ha žemės plotą (t. 1, b. l. 40-44).
Pareiškėjas 2012-02-16 pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai už likusį neatkurtą plotą perduoti neatlygintai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje (t. 1, b. l. 37), 2012-02-22 pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti 2 200 Lt vertės išvadą lygiaverčiam sklypui individualiai statybai Utenos mieste gauti (t. 1, b. l. 35), 2012-02-23 pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai parengti išvadą 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę (t. 1, b. l. 36). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012-03-02 parengė išvadą Nr. 49IP-29 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3526 ha žemės, 2 200,22 Lt vertės, ir už kurią pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybės žemės sklypą Utenos mieste (t. 1, b. l. 31-33). Pareiškėjas nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1747 yra įtrauktas į „Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę“, eilės Nr. 643. Dėl pastarųjų aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 2 d. raštu atsakyta tenkinti prašymą dėl išvados 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, nurodant, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvos valstybinės žemės nėra, pasiūlyta patikslinti prašymą nurodant kitas vietoves, kuriose dar yra laisvos valstybinės žemės (t. 1, b. l. 9). Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 26 d. pakartotinai kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių prašydamas parengti išvadą 1,89 ha ploto žemės perkėlimui į Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, nurodydamas, kad šiuo metu tvirtinimui rengiami (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plotai (t. 1, b. l. 10). Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 12 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.101)-2075 nurodė, kad pareiškėjo prašoma išvada negali būti parengta, nes pareiškėjo 2003 m. kovo 26 d. prašyme išreikšta valia naujas žemės sklypas individualiai statybai, o iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino pareiškėjas neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn (t. 1, b. l. 11–12). Pareiškėjas šį raštą skundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri išnagrinėjusi skundą 2012 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-2353 pareiškėjo reikalavimo parengti išvadą pagal jo 2012 m. vasario 23 d. prašymą netenkino (t. 1, b. l. 17–19). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-2353 išdėstyto sprendimo panaikinimo atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė kad buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisės norma – galiojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija, teismas netinkamai aiškino sąvokas „nuosavybės teisių atkūrimo būdas“ ir „atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas“; iki 2012-02-11 galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis nustatė terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, tačiau nenustatė termino valiai dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą pakeitimo; tik priėmus Nacionalinės žemės tarnybos 2011-11-22 sprendimą Nr. 49S-566 dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra grąžinant 0,0402 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje Vilniaus mieste, pareiškėjui tapo žinoma aplinkybė, kad likusi 2,37 ha žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Be to, pareiškėjas mano, kad aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nenumato apribojimų pareiškėjui pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemės sklypą.
Teisėjų kolegija, aiškindama nagrinėjamam ginčui aktualias įstatymo sąvokas, atkreipia dėmesį, kad piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę būdai yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius – šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje. Iki 2012-02-11 galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis nustatė terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo ar pakeitimo. Atsakovo pareiškėjui adresuotu 2003-03-19 raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo“ buvo išaiškinta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; savo valią turi pareikšti piliečiai, kurių žemė (jos dalis) priskirta valstybės išperkamai, ir tie piliečiai, kurie nepageidauja susigrąžinti visą turėtą iki nacionalizacijos žemę natūra. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad turi pateikti notariškai patvirtintas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas.
Šalies argumentai
Pareiškėjui 2003 m. kovo 26 d. prašyme pareiškus valią gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, jeigu sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. kaip už valstybės išperkamą turtą. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės kada, kokiu pagrindu ir kokia nekilnojamojo turto dalis, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, tapo valstybės išperkamu turtu, neturi teisinės reikšmės, nes valstybei pareiga atlyginti pareiškėjui už negrąžinamą natūra žemės sklypo dalį pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį atsirado nuo momento, kai pareiškėjas pateikė 2003 m. kovo 26 d. prašymą gauti naują žemės sklypą namo statybai.
Apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjo teisė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą (pasirenkant lygiavertį žemės plotą) yra nesaistoma terminų, nes jie nėra nustatyti aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, teismas laikė nepagrįstais ir atmestinais. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999-06-02 iki 2002 -10-25, numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 10 15 įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisinio reglamentavimo raidą, įstatymo leidėjo tikslus optimizuoti ir spartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareiškėjo argumentas, kad turėtų būti taikomi tik šiuo metu aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje aptariami terminai, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas turėjo galimybę realizuoti savo teisę per įstatymo nustatytus terminus, pasirinkdamas konkretų nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tuo pačiu valios išreiškimu pasirinko ir atlyginimo būdą už natūra negrąžinamą turtą, kuris atitiko numatytą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte. Nuosavybės teisių atkūrimo būdo gaunant naują žemės sklypą individualiai statybai pasirinkimas yra neatsiejamas nuo konkretaus atlyginimo už natūra negrąžinamą turtą būdo pasirinkimo, valios pareiškimas dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, apima ir atlyginimo būdo pasirinkimą, nes lemia tų pačių materialiųjų pasekmių – žemės sklypo individualiai statybai perdavimą neatlygintinai – atsiradimą. Kitokios valios pareiškėjas nėra tinkamai pareiškęs. Piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, galimybė keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir atlyginimo būdo remiantis aukščiau aptartais principais yra aiškinama ir kitose panašiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1375-13).
Šalies argumentai
Apibendrindamas teismas konstatavo, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad tenkinti pareiškėjo 2012 m. vasario 23 d. pateikto prašymo dėl išvados parengimo perkelti 1,89 ha ploto žemės dalį į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę tenkinti nebuvo pagrindo, nes tokios valios pareiškėjas nebuvo išreiškęs per įstatymo nustatytus terminus. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.
IV.
Pareiškėjas P. L. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (III t., b. l. 34-36), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1706-562/2013 (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylos Nr. A492-2501/2014), bylą išnagrinėti iš esmės bei skundą tenkinti pilnai.
Pareiškėjo nuomone, procesas šioje byloje atnaujintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu, nes teismai pažeidė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį bei Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos nuostatas ir nukrypo nuo formuojamos teisės aktų ir teisės normų galiojimo laike praktikos, t. y. pritaikė jau negaliojančią teisės normą, kuri buvo pakeista priimant naują Atkūrimo įstatymo redakciją, pritaikė senos redakcijos įstatymą ir tai nurodė sprendimuose.
Teigia, kad teismų sprendimai šioje byloje negali būti laikomi teisėtais, nes teismai, neturėdami jokių pateisinimų ir aiškių motyvų, vadovavosi negaliojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu. Tai leidžia teigti, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, pažeidė jo nuostatas, vadovavosi ne galiojančiu įstatymu, o tai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui. Akcentuoja, kad nuo 2012 m. vasario 11 d. įsigaliojo naujos redakcijos Atkūrimo įstatymas, kurioje (21 straipsnyje) nebeliko nuostatos, kad valią dėl nuosavybės teisių kompensavimo galima pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d. O tai reiškia, kad netiesioginiu galios netekimo būdu ši nuostata neteko galios, t. y. neteko galios priėmus naują tos pačios juridinės galios norminį teisės aktą, kurio normos tuos pačius viešuosius santykius reguliuoja kitaip. Abiejų instancijų teismai pripažino kad šiuo metu galiojančioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje normos, nustatančios valios dėl būdo pakeitimo galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d., nėra. Tai nuosekliai reiškia, kad buvo pažeistos esminės teisės aktų ir teisės normų galiojimo laike taisyklės, pritaikyta negaliojanti teisės norma. Tai prieštarauja teisinės valstybės principui, Įstatymui dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos visa apimtimi, Konstitucijos 109 straipsniui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojami praktikai dėl teisės aktų (normų) taikymo ir jų galiojimo laiko atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).
Nagrinėjamu atveju byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra užbaigta – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas paliktas nepakeistas. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas taip pat nėra praleistas, tad sprendžiant dėl to, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas procesui atnaujinti, vertintina tai, ar egzistuoja nors vienas iš pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų – ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktai.
Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėjo nuomone, esminis materialinės teisės normos pažeidimas padarytas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą – netinkamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Pareiškėjo teigimu, buvo pritaikyta negaliojanti teisės norma, nustačiusi, kad valią dėl nuosavybės teisių kompensavimo būdo galima pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., kuri, nuo 2012 m. vasario 11 d. įsigaliojus naujai Atkūrimo įstatymo redakcijai, netiesioginiu galios netekimo būdu neteko galios. Šiuo metu galiojančioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje, normos, nustatančios valios dėl būdo pakeitimo galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d., nėra.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir patikrinusi bylą, su pareiškėjo argumentais nesutinka, vertina, jog nagrinėjamu atveju pagrindo atnaujinti procesą pareiškėjo nurodomu pagrindu nėra.
Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d., „Pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos“ (3 dalis).
Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2012 m. vasario 1 d., „Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais“ (2 dalis). „Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais“ (3 dalis).
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija, galiojusia nuo 2012 m. lapkričio 22 d., 2 dalis liko ta pati, t. y. nebuvo keičiama. 3 dalis numatė – „Pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d.“.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijose, galiojusiose nuo 2014 m. sausio 1 d., ir nuo 2014 m. gegužės 1 d., 2 ir 3 dalys nebuvo keičiamos.
Pagal šiuo metu, nuo 2014 m. lapkričio 1 d., galiojančią Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakciją, 2 dalis neteko galios. Pagal šio straipsnio 3 dalį, „Pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d.“.
Taigi, pagal teisinį reguliavimą, galiojusį nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. pakeitus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, kurioje buvo numatyta, kad pilietis pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, gali iki 2003 m. balandžio 1 d., šis terminas nebuvo pratęstas. Atkūrimo įstatymas numatė tik tai, jog iki 2012 m. birželio 1 d. piliečiai gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, o pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2013 m. liepos 1 d. gali tik tie piliečiai, kurie buvo pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais. Pareiškėjas tokių reikalavimų neatitinka, tad teismai tinkamai aiškino ir pagrįstai jam taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2012 m. vasario 1 d., nustatytą 2003 m. balandžio 1 d. terminą.
Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Nėra būtina, kad nutartys būtų paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–19/2010). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo tik vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį – 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011. Tačiau ši byla nėra analogiška su ta, kurioje pareiškėjas prašo proceso atnaujinimo. Tai visiškai kitos kategorijos byla, nesusijusi nei su valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, ar atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę pakeitimu, nei apskritai su nuosavybės teisių atkūrimu. Joje buvo sprendžiama visiškai kita teisinė situacija, nei byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo. Tad pareiškėjo nurodyta byla taip pat negali būti proceso šioje byloje atnaujinimo pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo P. L. (P. L.) prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 pagal pareiškėjo P. L. (P. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo pagal pareiškėjo P. L. (P. L.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.