- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-932-315-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Sigita Vainauskienė, Laureta Ulbienė
- Nukentėjusysis
- V. Š.
- Nuteistasis
- A. M.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda.
Iš A. M. priteista V. Š. naudai 500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 42 Lt teismo proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2009 11 08 apie 00.05 val., viešoje vietoje, prie baro „L.“, esančio (duomenys neskelbtini), neturėdamas apibrėžtų tikslų ir motyvų, įžūliais veiksmais tyčia, sudavė galva nukentėjusiajam V. Š. vieną smūgį į veido sritį, taip padarydamas poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. Š. sveikatą ir tokiu būdu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti. Apelianto manymu, teismas netinkamai vertino įrodymus, nuosprendyje nepateikė aiškių ir konkrečių motyvų, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais ne. Teismas grindžia nuteistojo kaltę remdamasis iš esmės netiesioginiais įrodymais. Be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog nuteistoje veikoje esama nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d., požymių. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė nuteistojo paaiškinimus ir vertino juos kaip apelianto gynybinę versiją. Liudytojo V. B. parodymai nenuoseklūs, be to, jis patvirtino, kad nukentėjusysis yra buvęs jo kolega, jie kartu dirbo policijoje. Apelianto manymu, teismas turėjo kritiškai vertinti V. B. parodymus ir jais nuosprendyje nesiremti, nes minėtų parodymų patikrinti iš esmės nėra galimybės, nes viskas, ką jis matė per vaizdo įrašą, nėra išlikę. Teismo teiginys, kad minėtas liudytojas matė nukentėjusiojo veide sumušimo žymes, yra neteisingas, nes pats V. B. teisme nurodė to nematęs. Liudytojo G. G. parodymai taip pat vertintini kritiškai, nes jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, ar buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam, ar ne. Neteisinga teismo išvada, kad liudytojai V. B., G. G. ir L. K. matė, kaip nukentėjusysis rankoje laikė neva sukruvintą servetėlę, nes bylos medžiagoje nėra užfiksuota, kad tokia servetėlė būtų buvusi paimta, ištirta, ar tai yra kraujas, kieno jis, nėra užfiksuotų jokių galimų kraujo pėdsakų nei lauke, kur įvyko konfliktas, nei baro „L.“ viduje. Liudytojo K. K. parodymai nesutampa su pareigūnų duotais parodymais.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas patikrinti kruvinos servetėlės fakto, vaizdo įrašo autentiškumo, tikrumo ir realaus jo buvimo objektyviai negali, nes tokių duomenų byloje apskritai nebuvo dėl aplaidžiai atlikto ikiteisminio tyrimo. Ir nors bylą nagrinėjant teisme buvo siekiama išsiaiškinti, ar tikrai buvo toks įrašas, ką liudytojai jame matė ir pan., liudytojai tą patį vaizdą apibūdino netapačiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Neaišku, kodėl teismas kritiškai vertina liudytojų E. P., A. Č., L. Z. parodymus, tačiau kodėl netikima liudytojų A. U. ir E. A. parodymais, teismas dėl jų nepasisako. E. P., A. Č., L. Z. tiesiogiai dalyvavo įvykio vietoje ir gana nuosekliai nurodė, kad jeigu ir buvo kivirčas, nuteistasis jokio smūgio nukentėjusiajam nesudavė. Duomenų apie tai, kad nuteistasis galimai trenkė nukentėjusiajam į veido sritį, nėra. Be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad vaizdo įrašymo įrenginiai buvo ir tinkamai veikė įvykio metu,. Tokio atsakymo nedavė ir įvykio vietos apžiūros metu dalyvavęs specialistas. Taigi matyti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Skundžiamame nuosprendyje nenustačius, kad apeliantas smūgiavo nukentėjusiajam V. Š., t.y. neįrodžius šio fakto, pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad apelianto veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Jeigu ir būtų manytina, kad nuteistasis pakėlė balsą ar kitaip grubiai bendravo su nukentėjusiuoju, šiuo atveju galima įžvelgti tik LR ATPK 174 str. numatytus teisės pažeidimo požymius.
Aukščiau išvardinti skundo motyvai įtakoja ir tai, kad teismo sprendimas tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo neturi jokio faktinio bei teisinio pagrindo.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusysis – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus bei juos įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, jog A. M. pažeidė viešąją tvarką.
Sprendžiant kaltininko tokio pobūdžio veikos kvalifikavimo klausimą, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į tai, ar dėl nusikalstamos veikos nepažeista būtent viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui.
Praktikoje neretai kaip vienas viešosios tvarkos pažeidimo požymių yra tai, kad veiksmai padaryti viešoje vietoje. Viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Dėl to įstatymai ir numato, kad asmenys viešoje vietoje turi elgtis taip, kad nepadarytų nepatogumų kitiems žmonėms, netrikdytų įprasto jiems gyvenimo būdo, nepažeistų jų teisės į normalią ir ramią aplinką.
Bylos duomenimis įrodyta, kad A. M. būtent viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Bylos medžiaga nustatyta, kad A. M. įvykio dieną viešoje vietoje, prie baro „L.“, esančio (duomenys neskelbtini), neturėdamas apibrėžtų tikslų ir motyvų, įžūliais veiksmais tyčia, sudavė galva nukentėjusiajam V. Š. vieną smūgį į veido sritį, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokie A. M. veiksmai buvo neteisėti.
Nors liudytojų V. B., G. G., K. K. parodymuose yra neatitikimų, tačiau jų negalima laikyti nenuosekliais, neišsamiais, nepatikimais bei prieštaringais, kaip teigiama apeliaciniame skunde.
Vykstant tokio pobūdžio incidentui, liudytojų parodymai negali būti visiškai identiški, kadangi jie įvykį stebėjo iš įvairių vietų, vieni matė visą įvykio eigą, kiti tik atskirus epizodus. K. K. parodė, kad kartu su atvykusiais pareigūnais peržiūrėjo vaizdo įrašą ir jame akivaizdžiai matėsi, kaip A. M. su galva sudavė smūgį V. Š.. Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. B.. Jis parodė, kad kartu su G. G. atvykus pagal iškvietimą, juos pasitiko nukentėjusysis ir pareiškė, kad jam į galvą sudavė A. M.. Tuomet nusivedė į barą tam, kad peržiūrėtų vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuotas konfliktas. Minėtame vaizdo įraše buvo matyti, kaip A. M. sudavė smūgį galvą į nukentėjusiojo veido sritį. Nors kraujo ant nukentėjusiojo veido nesimatė, tačiau jis laikė rankose šviesią kruviną servetėlę. Minėto liudytojo parodymus patvirtina ir G. G. parodymai. Pastarasis parodė, kad atvažiavus kartu su kolega V. B., juos pasitiko nukentėjusysis ir paaiškinęs, kad jam sudavė, pakvietė į vidų pažiūrėti filmuotos medžiagos. Liudytojo teigimu, pagal filmuotą medžiagą buvo matyti, kad nukentėjusysis ir nuteistasis stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje vienas priešais kitą ir kažką kalbėjo. Matė, kaip galvos judesiu buvo suduota į galvos sritį. Po to jie išsiskirstė. Nors apeliantas teigia, kad liudytojo V. B. parodymai nenuoseklūs, be to, jis patvirtino, kad nukentėjusysis yra buvęs jo kolega, jie kartu dirbo policijoje, šie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. V. B. parodymus patvirtinta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Abejoti liudytojo duotų parodymų teisingumu todėl, kad nukentėjusysis yra buvęs jo bendradarbis, nėra pagrindo. Kaip parodė V. B., nuteistasis yra jo buvęs klasiokas, tačiau tai liudyti jam netrukdo, su nukentėjusiuoju yra dirbęs Švenčionių RPK, tačiau pavaldumo tarp jų nebuvo. Taigi liudytojas gerai pažinojo tiek nuteistąjį, tiek nukentėjusįjį, tačiau tai netrukdė jam liudyti. G. G. taip pat parodė, kad nukentėjusysis yra jo buvęs bendradarbis, tačiau tai netrukdys jam liudyti. Atsižvelgiant į išdėstyta, kolegija nemato pagrindo abejoti liudytojo V. B. parodymais
Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė būtent nuteistasis, iš dalies patvirtina MRU Teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. G 4318/09(01), kuria konstatuota, kad V. Š. padaryta poodinės kraujosruvos akių vokuose, nosies sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, paveikus kietu, buku daiktu, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2009-11-07. Nukentėjusiajam padarytas sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir padarytas vienu trauminiu poveikiu.
Nuteistasis skunde nurodo, kad yra neteisinga teismo išvada, jog liudytojai V. B., G. G. ir L. K. matė, kaip nukentėjusysis rankoje laikė neva sukruvintą servetėlę, nes bylos medžiagoje nėra užfiksuota, kad tokia servetėlė būtų buvusi paimta, ištirta, ar tai yra kraujas, kieno jis, nėra užfiksuotų jokių galimų kraujo pėdsakų nei lauke, kur įvyko konfliktas, nei baro „L.“ viduje. L. K. taip pat parodė, kad matė kraują. Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo abejoti aukščiau paminėtų liudytojų parodymais, jie buvo nuoseklūs, išsamūs, vieni kitus papildantys. Be to, kolegija pažymi, kad abejoti vaizdo įrašo, kuriame buvo užfiksuotas konfliktas, autentiškumu nėra pagrindo. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai V. B., G. G. ir K. K. parodė, kad žiūrėjo minėtą vaizdo įrašą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vaizdo įrašas buvo nepataisomas sugadintas bandant jį perkelti į kompaktinį diską. Iš įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad buvo apžiūrėta parduotuvės UAB „L.“ pastatas, jo vidus bei viduje esantis įrenginys vaizdo stebėjimui fiksuoti. Nustatyta, kad ant pastato sienos kampo nuo V. g. pusės pritvirtinta vaizdo stebėjimo kamera. Vaizdas yra filmuojamas, apžiūros metu įrenginys fiksuoja vaizdą, t.y. įrenginys yra veikiantis. Kolegija pažymi, kad išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad minėtasis vaizdo įrašas buvo užfiksuotas.
Nuteistasis nurodo, kad neaišku, kodėl teismas kritiškai vertina liudytojų E. P., A. Č., L. Z. parodymus, netikima liudytojų A. U. ir E. A. parodymais, dėl jų nepasisakoma. Kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 20 str. 2 d., ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teismas neprivalo pasisakyti dėl visų liudytojų parodymų, jeigu jie neturi jokios įrodomosios reikšmės ir jais nesiremiama pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, E. A. keitė ir painiojo savo parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio liudytojo duotais parodymais nesirėmė. Liudytojas A. U. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir kartu su juo buvę liudytojai A. Č. bei E. P. Be to, jis yra nuteistojo draugas, kartu su juo ir minėtais liudytojais įvykio dieną atvažiavo prie baro „L.“, (duomenys neskelbtini). Todėl jo parodymai, kaip ir liudytojo E. P. parodymai, toje dalyje, kurioje neatitinka kitiems byloje ištirtiems įrodymams, vertintini kritiškai, nes yra pagrindo manyti, kad liudytojas siekia palengvinti nuteistojo padėtį baudžiamojoje byloje.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo neturi jokio faktinio bei teisinio pagrindo.
Kriterijai, kuriais teismas turi vadovautis, nustatydamas neturtinės žalos dydį, yra įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytų veiksmų apimtį, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.
Kolegijos nuomone, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis 500 lt. yra teisingas ir protingas, atitinkantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.