Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vaclavas Karšulis,

Sekretoriaujant A. Buinovskienei, I. Mečkovskajai, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam I. F., nukentėjusiajam J. P., vertėjai A. Stančinskai, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinės komisijos (toliau – Administracinės komisijos) 2013 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)),

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. vasario 3 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą I. F. (I. F.) už tai, kad 2012-12-15 apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), jam priklausantys šunys buvo paleisti be pavadėlių ir antsnukių ir užpuolė bei apkandžiojo J. P., t. y. kaip padariusiam ATPK 110 str. 5 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Teismo posėdžio metu J. P. paaiškino, kad 2012-12-15 atvyko pas savo draugą A. B. (A. B.) į (duomenys neskelbtini), kurio kaimynas yra I. F.. Atvažiavęs prie savo automobilio pamatė pastarąjį, priėjo pasisveikinti. Jie buvo pažįstami, iki įvykio santykiai buvo normalūs. Jiems kalbant prie jo buvo pribėgęs šuniukas ir bandė įkąsti į batą, bet I. F. jį nuvijo. Jis suprato, kad tai I. F. šuo. Būnant pas draugą jam paskambino iš Baltarusijos. Norėdamas pagauti mobilųjį ryšį, jis pradėjo vaikščioti po (duomenys neskelbtini). Kai buvo prie A. B. ir I. F. sklypų ribos, prie jo pribėgo iš abiejų šonų šuniukai ir įkando į kojas. Jis nebuvo pasidomėjęs, kokius šunis ir kiek jų turi I. F.. Pastarojo sklypas neaptvertas, nėra jokių įspėjamųjų ženklų. Vienas iš jam įkandusių šuniukų buvo tas pats, kuris ir kalbant su I. F. bandė jam įkąsti. Antrasis šuniukas buvo truputį mažesnis. Jis nematė, iš kur jie atbėgo. Šunys laikė jo blauzdas įkandę. I. F. pradėjo šaukti. Šunys pabėgo link I. F. namų. Daugiau šunų jis nematė. Šviesoje jis apžiūrėjo kojas, kuriose buvo įkandimo žymių ir bėgo kraujas. I. F. jam atnešė peroksido ir tvarsčių. Mano, kad jei šunys buvo ne I. F., šis nebūtų jam suteikęs pagalbos. I. F. neprisipažino, jis tai suprato iš jo veiksmų. Vėliau jam A. B. papasakojo, kad jis 6 ar 7, kurį užpuolė tie šunys, nes I. F. dažnai paleidžia šunis ir jie visur laksto. Vienas užpultas žmogus buvo paguldytas į ligoninę. I. F. jis žadėjo nereikšti pretenzijų, jei kojos sugis be komplikacijų. Kojos pradėjo tinti, jis kreipėsi į gydytojus, skiepijosi, gėrė antibiotikus, jautė skausmą ir patyrė išlaidų. Tą pačią dieną jam buvo atlikta ekspertizė, jis buvo praradęs darbingumą. Sužinojo, kad šunys buvo neskiepyti. Jis prašė I. F. atlyginti žalą, bet pastarasis pasiūlė tik menką sumą. Jis pats patirtus nuostolius vertina 3000 Lt. Kai gavo Administracinės komisijos nutarimą, suprato, kad negali pateikti civilinio ieškinio. Policija buvo nustačiusi, kad tai I. F. šunys, o Komisija nustatė priešingai. Jis prašo I. F. pripažinti kaltu pagal ATPK 110 str. 5 d. ir pakeisti Administracinės komisijos nutarimą. Visi liudytojai yra susitarę, nes juos sieja giminystės ryšiai. Dėl tokių liudytojų parodymų jam sunku įrodyti, kad tai buvo ne pirmas toks atvejis. Komisijoje nebuvo šunų skiepų pasų. I. F. pats taip sakė. Jis tikrai nematė kitų šunų. Prašo I. F. skirti minimalią baudą be šunų konfiskavimo.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo I. F. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012-12-15 buvo su sūnumi prie ūkinio pastato. Jis turi du tamsios spalvos šunis. Vienas nedidelis, apie 20 cm, antras didesnis. Didesnį šunį jis pririša. Kai šeria gyvulius, abu šunis paleidžia, kad prie gyvulių neatbėgtų vilkas ar lapė. Jis neturi pinigų sodybai aptverti. Naminio šuniuko koja sužeista. Šunys nekanda, vaikai su jais žaidžia. Kaime yra benamių šunų, kurie po gyvulių šėrimo atbėga paėsti. J. P. buvo neblaivus. Jis išgirdo kaip šunys sulojo ir nuėjo pažiūrėti. Jo šunys tuo metu buvo palaidi lauke, be pavadėlių, antsnukių. Jis nematė, kieno šunys ten lojo, bet jo šuniukai buvo netoli. Po to jo šuniukai pabėgo. Tuo metu buvo dar trys šunys atbėgę. Jis pamatė, kad prie garažo rūkydamas priėjo žmogus. Jis pažino J. P.. Šis jam nieko neaiškino, ką darė jo teritorijoje ir kas jam nutiko, o nuėjo į A. B. garažą. Po to jis nuėjo paklausti, kas nutiko. Vieną šunį jis pririšo, kitas liko namuose. Jis nematė, kad įkando J. P.. Kad buvo atbėgę benamiai šunys matė jis ir jo sūnus. Šunys nemaži, tamsios spalvos, neveisliai. Nuėjęs pas A. B. jis pamatė J. P., kuris parodė, kad jam įkando į kojas. Jis pasiriūkė atnešti peroksido ir tvarsčių. Po to jis nuėjo namo. J. P. nepasakė, kieno šunys jį sukandžiojo. Šunys buvo su juo, kai išgirdo triukšmą. Tik kai kiti šunys sulojo, ir jie nubėgo. Po mėnesio atvažiavo policija ir pranešė, kad J. P. nurodė, kad jo šunys pastarąjį sukandžiojo. Telefonu pats J. P. jam patvirtino, kad nežino, ar jo šunys įkando, bet reikalavo iš jo sumokėti 3000 Lt. Jis pats prisipažįsta kaltu, kad paleido šunis, tačiau jie lakstė jo teritorijoje, į kurią atėjo J. P.. Jis sutiktų atlyginti nebent 1000 Lt. Jo šunys skiepyti. Nutarimas yra pagrįstas. Tai ne jo šunys įkando J. P.. Prašo atmesti skundą ir palikti galioti administracinės komisijos nutarimą.

Liudytoja V. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad surašė protokolą I. F., nes gavo J. P. prašymą su specialisto išvada. Bendravo su liudytojais. Išaiškino, kad tai buvo I. F. šunys. I. F. jai nieko neaiškino, sakė, kad komisijoje viską paaiškins. J. P. nurodė, kad jis buvo tuo metu pas pažįstamą A. B., kuris buvo toje vietoje ir viską matė, nurodė namą ir kieno tai buvo šunys. Su A. B. ji bendravo, tačiau jo rašytinio paaiškinimo neėmė. Mano, kad protokolas buvo surašytas pagrįstai. Buvo vakaras, todėl ji tikrai nematė ar teritorija buvo aptverta. Nematė ir jokių užrašų „piktas šuo“. Tarnybiniame pranešime parašyta, kad A. B. tik pasakojo apie įvykį, o jo nematė.

Liudytojas A. B. paaiškino, kad J. P. jo pažįstamas. I. F. jo žmonos brolis. Santykiai tarp jų su I. F. normalūs kaip ir su J. P.. J. P. atvažiavo pas jį 2012-12-15 vakare išgerti degtinės, iki įvykio išgėrė du butelius. J. P. tai išeidavo, tai ateidavo. Kartą, kai J. P. grįžo, pasakė, kad jam įkando šuo. Jis nežino, kieno šuo jam įkando, kadangi nebuvo lauke. (duomenys neskelbtini) V. M. neaiškino, kad matė kaip I. F. šuo įkando J. P.. Tikrai nematė kaip I. F. šuo įkando. J. P. paaiškino, kad jam į koją įkando šuo. Jis neaiškino kokioje vietoje tai įvyko. J. P. parodė žaizdą. Kažkas atnešė pastarajam peroksidą ir tvarsčių. I. F. buvo užėjęs. I. F. turi du šunis, jis turi tris šunis. Jo šunys voljere, yra lentelė. I. F. šunys irgi voljere ir yra pakabintos lentelės ant garažo ir ant ūkinio pastato. Pas juos atbėga benamiai šunys. Jie naktį loja, neduoda miegoti. Pats matė benamius šunis. I. F. teritorijoje įvykio metu kabėjo tos lentelės.

Įvykio nematė. Tik išgirdo šunų lojimą. Sužinojo apie įvykį tik vakare, kai atėjo tėvas ir papasakojo. Tuo metu jų šunys buvo paleisti. Kai buvo prie tvarto, tai nematė savo šunų. Kai tėvas grįžo, tai papasakojo, kad šunys apkandžiojo J. P. kojas. Tėvas nepasakė, kurie šunys tą padarė. Jis pasakė, kad tuo metu buvo trys svetimi šunys ir du jų. Po įvykio savo šunis pririšo. Tėvas nesakė ar matė įvykį. Tėvas pasakė, kad paklausė J. P. ar pastarasis turi pretenzijų. J. P. tėvui atsakė, kad jį apkandžiojo jų teritorijoje. Tikimybė yra, kad vienas iš jų šunų apkandžiojo J. P.. Tačiau su jų šunimis tokių atvejų nebūdavo. Lentelės „piktas šuo“ buvo pakabintos jau prieš įvykį, spalio mėnesį, kai buvo paskiepyti šunys. Pakabino tris lenteles - ant dviejų garažų ir sandėliuko. Tikrai negirdėjo atvejų, kad jų šunys kažką būtų apkandžioję. Įvykio metu buvo prie tvarto.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

ATPK 110 str. 5 d. yra nustatyta atsakomybė už Gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimą, padariusį žalos asmens sveikatai ar turtui. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007-03-23 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 p. nustato, kad savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Taisyklių 43 p. nustatyta, kad atvirose valdose prie atskirų statinių šunys turi būti laikomi pririšti arba uždaryti aplinkiniams saugiuose voljeruose. Tose pačiose taisyklėse apibrėžiama, kad gyvūno savininkas – kiekvienas ne jaunesnis kaip 16 metų fizinis arba juridinis asmuo, kuris nuolat arba laikinai augina gyvūną; gyvūno laikymas – žmogaus veikla, nuo kurios priklauso gyvūno egzistavimo zoohigienos sąlygos, komfortas ar diskomfortas; beglobiai gyvūnai – palaidi, be savo šeimininkų viešose vietose esantys naminiai gyvūnai. Analogiškai gyvūnų savininko sąvoką ir gyvūno laikymo sąvoką apibrėžia Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1978 redakcija) 2 str. 15 p., 2 str. 14 p. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, teisės aktai gyvūnų priklausymo savininkui faktą sieja ne su nuosavybės teisiniais santykiais, bet su tuo, kieno žinioje (kieno laikomas) konkrečiu atveju yra gyvūnas (šuo). Teisės aktai skiria ir laikiną gyvūno laikymą (LVAT 2010 m. kovo 10 d. nutartis N756-234/2010).

Bylos nagrinėjimo metu I. F. tvirtino, kad jis laiko du šunis, vienas mažas, kurį laiko namuose, o kitas didesnis būna pririštas kieme. Kartais jis šunis paleidžia pasilakstyti kieme, tačiau teritorijoje kabo lentelės su įspėjimais apie šunis. Kartais pas jį į kiemą atbėga benamiai šunys, kurių jis neprižiūri, nelaiko ir nemaitina. Šiuos I. F. parodymus patvirtino liudytojai V. F., A. B.. Kaip tvirtina I. F., kai išgirdo lojančius šunis, jo šunys buvo netoliese.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Niekas nematė, kokie šunys užpuolė J. P.. Pats nukentėjusysis buvo neblaivus, buvo naktis, todėl ir jis negalėjo aiškiai matyti, kokie šunys jį sužalojo ir juos atpažinti. I. F. pripažino, kad jis pažeidė taisykles leisdamas savo šunims lakstyti po neaptvertą teritoriją be pavadėlių ir antsnukių, tačiau buvo ėmęsis tam tikrų atsargumo priemonių ir jo kieme kabėjo įspėjamosios lentelės. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje negali remtis spėlionėmis ir prielaidomis, o visos abejonės turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinė komisija išnagrinėjusi bylą teisingai nusprendė, kad nesant galimybės nustatyti, kokie šunys užpuolė J. P., I. F. kaltė pagal ATPK 110 str. 5 d. neįrodyta ir jis baustinas už pažeidimą, kurį padarė, t. y. pagal ATPK 110 str. 1 d. už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą.

Apeliacine tvarka byla buvo išnagrinėta teisme, todėl pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą buvo įgyvendinta ir pašalinti visi bylos nagrinėjimo Administracinėje komisijoje pažeidimai.

Įrodyta, kad I. F. paleidęs šunis be pavadėlio ir be antsnukių pažeidė Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 43 p., tačiau faktas, kad dėl to būtų buvusi padaryta žala asmenų sveikatai ar turtui neįrodyta. Įvertinus visas bylos aplinkybes laikytina įrodyta, kad I. F. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 1 d., jam paskirta sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta administracinė nuobauda atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per griežta, todėl J. P. skundas atmestinas, o Administracinės komisijos prie Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nutarimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

n utarė:

J. P. skundą atmesti.

Administracinės komisijos prie Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 12 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.