Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Aurelijus Rauckis Baudžiamoji byla Nr. 1A-749-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-01-1-30696-2015-5

2015 m. spalio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Rimo Švirino, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei J. M., nuteistajam K. A., jo gynėjui advokatui A. B., nukentėjusiajai K. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. (toliau – K. A.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)140 str. 2 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ str., K. A. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam galutinę 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, K. A. paskirta bausmė subendrinta su 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant, paskiriant galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme K. A. išbūtas laikas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 2 d. (viena diena), įskaitant ir 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu K. A. paskirtą ir atliktą bausmės dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis kelia klausimą dėl buvusios galimybės jau ikiteisminio tyrimo metu bylą nutraukti jam ir nukentėjusiajai susitaikius ar tai padaryti teisme, be to, nesutinkama dėl jo kaip recidyvisto statuso bei kaip galima spręsti iš skundo esmės, nesutinkama su paskirta bausme, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Nors skundžiamame nuosprendyje ir nėra aptarta kodėl teismas nuteistajam netaiko BK 38 str. nuostatų, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas skirdamas bausmę vadovavosi BK 54 str. nuostatomis, išsamiai išdėstė nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, pasisakė tiek dėl atsakomybę sunkinančių, tiek dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paminėjo, jog skirdamas bausmę atsižvelgia ir į tai, kad nukentėjusioji kaltinamajam atleido. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neapsvarstė ir galimybės taikyti BK 38 str. nuostatas, tačiau padaręs išvadą dėl bausmės skyrimo (t. y. nesant pagrindo taikyti BK 38 str. nuostatas) aptarė bausmės skyrimą, o ne BK 38 str. taikymo pagrindus.

Sutinkamai su BK 38 str. nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 dalies 1 – 4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Nesant bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 38 str. nuostatų taikymas kaltininko atžvilgiu yra negalimas.

Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 38 straipsnio nuostatų taikymui, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nuteistajam skirtina kriminalinė bausmė, todėl teisingai netaikė BK 38 str. nuostatų. Ši išvada pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, ankstesnius jo teistumus. Tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji susitaikė, nėra besąlygišku pagrindu taikyti BK 38 str. nuostatas, kadangi apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, ankstesni teistumai bei nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, neduoda pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad pagrindo taikyti BK 38 str. nuostatas nuteistajam nebuvo ir nėra.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamasis naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, todėl priešingai nei skunde nurodo apeliantas, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, jog K. A. BK 27 str. 1 d. prasme laikytinas recidyvistu, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kadangi K. A. jau buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumas už jį nebuvo išnykęs ar panaikintas ir jis vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Iš bylos duomenų matyti, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad K. A. padarė nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia, smurtavo artimoje aplinkoje, smurtą naudojo prieš moterį - savo sugyventinę, į tai, kad nukentėjusioji jam atleido. Taip pat į tai, kad nusikaltimą padarė būdamas anksčiau ne tik, kad jau penkis kartus teistas, tačiau ir neatlikęs paskutiniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes nuo jos vykdymo buvo pasislėpęs. Taip pat ir į tai, kad jis yra recidyvistas BK 27 straipsnio prasme. Atsižvelgdamas į tai, kad K. A. kaltu prisipažino ir gailisi, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o įvertinęs tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, šią aplinkybę pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog kaltinamajam yra pagrindas skirti būtent laisvės atėmimo bausmę, nes švelnesnių bausmės rūšių (viešųjų darbų, laisvės apribojimo, baudos) jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. padarymą K. A. buvo paskirta artima sankcijos vidurkiui 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri pagrįstai, atsižvelgiant į tai, jog byla buvo baigta nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, taikant BK 64¹ str. buvo sumažinta vienu trečdaliu ir sumažinta bausmė paskirta tik 9 mėnesiai laisvės atėmimo. Kadangi nuteistojo nusikalstama veika padaryta neatlikus 2011-11-16 nuosprendžiu paskirtos bausmės, apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64 str. 1, 3 d. pagrįstai, subendrino su 2011-11-16 nuosprendžiu paskirta bausme. Teismas, bendrindamas K. A. paskirtas bausmes, parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino iš dalies sudėdamas (pridėdamas tik dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės), todėl ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti, kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, nėra pagrindo. Kadangi 2011-11-16 nuosprendžiu nuteistajam jau buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nuosprendis yra įsiteisėjęs ir pradėtas vykdyti, todėl apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 75 str. nuostatų, kadangi bausmės vykdymo atidėjimas aptariamu atveju yra negalimas.

2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XII-1481 (įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.) buvo pakeistos BK 190 str. nuostatos, kurių pagrindu pasikeitė turto vertės išaiškinimas - turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Palyginus ankstesnę BK 190 str. 1 d. redakciją su 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująją nuostatą turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, nebelaikomas nedidelės vertės turtu baudžiamąja teisine prasme, t. y. nesudaro nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK XXVIII skyriuje, dalyko, tuo tarpu turtas, kurio vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL – priskiriamas nedidelės vertės turtui.

Nors apeliaciniu skundu, dėl pasikeitusių BK 190 str. nuostatų, prašoma peržiūrėti ir 2011-11-16 nuosprendį, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šis nuosprendis yra įsiteisėjęs ir pradėtas vykdyti, ir nėra šios apeliacijos dalyku, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas nenagrinėjamas.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal BPK 362¹ str. 1 d., įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija, todėl apeliantas su prašymu turėtų kreiptis į Kauno apylinkės teismą.

Šiame kontekste visgi atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad kaip matyti iš 2011-11-16 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio K. A. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už atvirą svetimo turto vagystę, todėl esant kvalifikuojančiam požymiui (atvirai pagrobė svetimą turtą), pagrobtojo turto vertė (244, 63 Lt), kvalifikacijai reikšmės neturi.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 38 str. nuostatų, individualizuodamas ir skirdamas K. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę bei subendrintą bausmę. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės akcentuojamos tos pačios aplinkybės, į kurias individualizuodamas bausmę jau atsižvelgė pirmos instancijos teismas. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. A. apeliacinį skundą atmesti.