- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-15
- Bylos Nr.
- A-143-210-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Stoties turgus“
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui
- Advokatai
- Renata Petrylaitė
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Egidijui Vitui Petrevičiui ir advokatei Renatai Petrylaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Stoties turgus“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Stoties turgus“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Stoties turgus“) skundu (b. l. 4–14), kurį patikslino (b. l. 75–76), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centro Kauno filialas) sprendimus: 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-1331-2025 dėl kadastro duomenų ištaisymo ir 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-1332-2025 dėl daiktinių teisių registracijos panaikinimo, taip pat įpareigoti atsakovą: ištaisyti Kauno miesto Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) kadastro duomenis, išbraukiant iš jos sudėtinių dalių automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, kurios unikalus Nr. 4400-1544-9440 (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3); išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šiaulių gatvę (unikalus Nr. 4400-0456-4543, registro įrašas Nr. 44/3037479), dalį dėl 1078 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, kurios unikalus Nr. 4400-1544-9440 (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3), kaip Šiaulių gatvės sudėtinės dalies.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-00130-52/2009 metu paaiškėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantas) yra įregistravęs daiktines teises į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, kurios unikalus Nr. 4400-1544-9440, Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3, kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį. Šiaulių gatvės kadastro ir registro byloje Kelio ir jo sudėtinių dalių duomenyse nurodyta, kad ginčo aikštelė yra viena iš sudėtinių Šiaulių gatvės dalių, kadastro žemėlapyje pažymėta indeksu A-3. Nurodyti duomenys patvirtina Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į paminėtą aikštelę. Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių registravimo pagrindu buvo nurodytas 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas-važtaraštis. Tačiau ginčo aikštelė 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto-važtaraščio pagrindu perduota nebuvo, nes tarp perduodamų objektų nenurodyta. Šiuo aktu buvo perduotos tik gatvės. Įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ (toliau – Įstatymas) nurodyti valstybės nekilnojamojo turto objektai savivaldybėms neperduodami, jeigu nebuvo techniškai inventorizuoti, o nebaigti statyti statiniai neperduodami, jeigu neatliktas įvykdytų darbų matavimas. Iš Šiaulių gatvės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pažymėjimo matyti, kad Šiaulių gatvės kadastriniai matavimai atlikti tik 2008 m. gegužės 16 d. Tikėtina, kad tuo pačiu metu buvo atlikti ir ginčo aikštelės kadastriniai matavimai, jeigu tokie iš viso buvo. Taigi net jeigu ginčo aikštelė ir būtų įrengta Šiaulių gatvės perdavimo Kauno miesto savivaldybei metu, ji galėjo būti perduota tik atlikus jos techninę inventorizaciją. Kadangi tai nebuvo padaryta, vadinasi, nebuvo ir teisėto jos perdavimo savivaldybei, bei daiktinės teisės į šį daiktą negalėjo būti įregistruotos. Jeigu ginčo aikštelė ir būtų buvusi įrengta 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto-važtaraščio pasirašymo metu, nebuvo jokio teisinio pagrindo perduoti aikštelę Kauno miesto savivaldybei kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį. Įstatymas, kuriuo privalėjo vadovautis trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdamas valstybės turtą, nenumatė, kad kartu su miestų gatvėmis yra perduodamos ir automobilių stovėjimo aikštelės. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, registro ir kadastro tvarkytojas atsako už kaupiamų duomenų atitiktį dokumentams, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti į kadastrą ir registrą. Aikštelė, kaip Šiaulių gatvės sudėtinė dalis, nebuvo nurodyta 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akte-važtaraštyje, kurį atsakovas nurodo kaip daiktinių teisių įregistravimo pagrindą. Atsakovas nepatikrino, ar prašymą pateikęs asmuo buvo įgijęs nuosavybės teisę į prašomą įregistruoti daiktą, kaip numatyta Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 ir 4.48 straipsniuose. Kauno miesto savivaldybė neturėjo nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, todėl kadastro tvarkytojas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsniu, privalėjo atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Tačiau atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas paminėtas teisės aktų normas, įregistravo Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į ginčo aikštelę. Atsakovas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį, reglamentuojantį daiktinių teisių įregistravimo į Nekilnojamojo turto registrą pagrindus. Kauno miesto savivaldybė nepateikė nei vieno šiame straipsnyje nurodyto dokumento, patvirtinančio daiktines teises į ginčo aikštelę. Taigi atsakovas skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakė panaikinti daiktinių teisių registraciją ir ištaisyti kadastro duomenis. Be to, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kadastro tvarkytojas, gavęs prašymą ištaisyti netikslius ar neteisingus duomenis, per 5 darbo dienas turi jį išnagrinėti ir priimti sprendimą. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, prašymas galėjo būti patenkintas, atmestas ar sprendimo priėmimas atidėtas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme nėra numatyta kadastro tvarkytojo teisė palikti prašymą nenagrinėtą. Todėl atsakovas, priimdamas 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-1331-2025 dėl kadastro duomenų ištaisymo, pažeidė nurodytų teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2008 m. spalio 27 d. pateikė prašymą dėl kadastro duomenų ištaisymo, kuriuo prašė ištaisyti kadastro duomenis, išbraukiant iš Šiaulių gatvės duomenų automobilių stovėjimo aikštelę A-3. Buvo atsisakyta patenkinti prašymą, išsamiai nurodant atsisakymo motyvus 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. S-5037-2028. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka. 2009 m. kovo 6 d. pareiškėjas pakartotinai pateikė analogišką prašymą, kurį pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta nagrinėti pakartotinai. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 punktą ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, kadastro ir registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas pagal teisės aktų suteiktą kompetenciją Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašus daro pateiktų atitinkamų dokumentų pagrindu, nenustatinėdamas faktų ir aplinkybių. Tam tikros aplinkybės buvimas ar nebuvimas nėra pagrindas daryti Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų pakeitimus. Šiaulių gatvės kadastrinius duomenis atsisakyta ištaisyti pagrįstai. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, numatytų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 punkte, patvirtinančių jo nuosavybės teises į Šiaulių gatvę ar į jos sudėtinę dalį – aikštelę A-3, taip pat nepateikė dokumentų, numatytų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktuose ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 punkte. Taigi, nesant duomenų, kurie patvirtintų, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, nebuvo pagrindo išregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į automobilių stovėjimo aikštelę A-3, kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 67–72) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas jau yra priėmęs individualų administracinį aktą, t. y. 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. S-5037-2028, dėl to paties dalyko – pareiškėjo prašymo ištaisyti Šiaulių gatvės, unikalus Nr. 4400-0456-4543, kadastro duomenis, išbraukiant iš jos sudėtinių dalių aikštelę A-3. Šiuo individualiu administraciniu aktu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl kadastro duomenų ištaisymo. Pastarasis sprendimas yra galiojantis, pareiškėjas jo neskundė Centriniam registratoriui Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies teisės normos numato, jog kadastro ir registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Įvykdyti pareiškėjo veiksmus, nurodytus prašyme dėl kadastro duomenų ištaisymo, nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju pareiškėjas nėra Šiaulių gatvės, unikalus Nr. 4400-0456-4543, bei jos sudėtinės dalies – aikštelės A-3, savininkas ar asmuo, teisėtai valdantis nekilnojamąjį daiktą patikėjimo teise. Pareiškėjas kadastro duomenims pakeisti nepateikė dokumentų, numatytų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje. Ginčo atveju faktinių aplinkybių, nustatytų aukščiau paminėtoje civilinėje byloje, buvimas nėra teisėtas pagrindas daryti Nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenų pakeitimus. Be to, duomenų taisymas yra galimas tik tuo atveju, jei neatitinka duomenų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-171/2008). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kadastre nurodyti ginčo daikto duomenys skirtųsi nuo įregistravimo pagrinde nurodytų duomenų. Gatvės, kaip statinio, įregistravimo juridinis pagrindas buvo 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas (važtaraštis). Ginčo aikštelė kadastrinių matavimų byloje yra pažymėta indeksu A-3 ir įvardijama kaip kelio (gatvės), esančio prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, sudėtinė dalis. Ginčo aikštelė nėra savarankiškas nekilojamasis daiktas, ji negali tapti civilinių teisinių santykių objektu. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybes teise gali priklausyti tik savivaldybėms. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausiniais, reikalingi savivaldybės funkcijoms vykdyti, buvo priskirti savivaldybėms. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251) reglamentavo komunalinio ūkio objektų, tarp jų ir vietinės reikšmės kelių ir nemagistralinių kelių gatvių su visais priklausiniais, perdavimo tvarką. Šiuo nutarimu patvirtintos tvarkos 11 ir 12 punktai numatė, kad Įstatymo 3 straipsnio trečioje dalyje nurodytas turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas surašant perdavimo–priėmimo aktus, komunalinio ūkio objektai perduodami savivaldybių nuosavybėn jų techniškai neinventorizavus ir teisiškai neregistravus. 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktu (važtaraščiu) gatvės buvo perduotos Kauno miesto savivaldybei neinventorizuotos ir teisiškai neregistruotos. Gatvių kadastriniai matavimai buvo pradėti 2003 m. Teigė, jog pareiškėjo prašymo išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šiaulių gatvės, unikalus Nr. 4400-0456-4543, registro įrašo Nr. 44/307479, sudėtinę dalį – ginčo aikštelę, atsakovas pagrįstai nepatenkino. Remiantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, turto perdavimo–priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Taip pat pažymėjo, kad gatvė, kaip nekilnojamasis daiktas, kartu su ginčo aikštele įvardijama kaip kelio (gatvės), esančio prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, sudėtinė dalis, suformuota ir užfiksuota 2004 m. lapkričio 10 d. kadastrinių matavimų metu. Neatlikus naujų gatvės kadastrinių matavimų bei nepasikeitus kadastrinių matavimų bylos duomenims, teisinio ir faktinio pagrindo Nekilnojamojo turto kadastro ar Nekilnojamojo turto registro duomenims pakeisti nėra. Pareiškėjo pateikiami dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas įstatymo nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 90–97) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-1332-2025 dėl daiktinių teisių registracijos panaikinimo ir 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-1331-2025 dėl kadastro duomenų ištaisymo; įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543, registro įrašas Nr. 44/3037479) 1078 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3), kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį; įpareigojo VĮ Registrų centro Kauno filialą ištaisyti Kauno miesto Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) kadastro duomenis, išbraukiant iš jos sudėtinių dalių automobilių stovėjimo aikštę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3).
Teismas nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl automobilių stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. 4400-1544-9440), kaip Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) sudėtinės dalies, esančios Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, kadastro duomenų ištaisymo bei Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių į šią aikštelę išregistravimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teises į ginčo aikštelę įregistravo neteisėtai. Teismas nustatė, kad daiktinių teisių į ginčo aikštelę įregistravimo pagrindas buvo kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduotų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas-važtaraštis. Tačiau priėmimo-perdavimo aktu automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybei. Teismas vadovavosi Įstatymo, galiojusio iki 1998 m. sausio 16 d., 3 straipsnio 3 punkto 3 papunkčiu, 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 ,,Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 199) patvirtintos tvarkos 11 punktu, šios tvarkos 4 forma. Pažymėjo, jog 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akte nebuvo Įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 199 nuostatose nurodytų duomenų, t. y. automobilių stovėjimo aikštelės pavadinimo, adreso (vietos), balansinės ir likutinės vertės. Teismas taip pat vadovavosi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu. Nurodė, jog šio įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 1998 m. sausio 16 d., 1995 m. kovo 14 d. valstybės turto perdavimo–priėmimo Kauno miesto savivaldybei metu negaliojo ir valstybės turto perdavimo metu atsiradusiems teisiniams santykiams netaikytina. Įstatymas neturi atgręžtinės galios ir galioja tik ateičiai (lex prospicit, non respicit) (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. birželio 15 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2000). Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas faktiškai valdo ginčo aikštelę, kurią įrengė Kauno miesto savivaldybės leidimu savo lėšomis nuo 1994 m. gegužės mėn. iki 1995 m. gruodžio mėn., patvirtina, jog ginčo aikštelė buvo įrengta vėliau, nei buvo priimtas 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 str. 2 d.). Teismas pabrėžė, kad automobilių stovėjimo aikštelė pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktu Kauno miesto savivaldybei nebuvo perduota. Aplinkybės, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra šalia Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtos bei į šią aikštelę patenkama įvažiuojant iš šių gatvių, nereiškia, jog aikštelė pagal savo funkcinę paskirtį susieta su gatve ir yra antraeilis daiktas, priklausantis pagrindiniam daiktui – gatvei (CK 4.13, 4.19 str.). Taigi automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. 4400-1544-9440), kaip Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) sudėtinė dalis, esanti Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, nebuvo perduota 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktu. Duomenų, kad Kauno miesto savivaldybė būtų vėliau šią aikštelę priėmusi pagal kitus priėmimo–perdavimo aktus, nenustatyta. Teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu įregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į šią ginčo aikštelę, taip pat Nekilnojamojo turto kadastre įregistruoti aikštelės kaip Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) sudedamosios dalies. Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 22 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad dokumentų, patvirtinančių Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į ginčo aikštelę, atsakovui nebuvo pateikta ir nebuvo jokio teisinio pagrindo įregistruoti ginčo aikštelę kaip Šiaulių gatvės sudedamąją dalį. Teismas taip pat atsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti: kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, arba kai, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos. Nurodyta teisės norma reiškia, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašytų duomenų ištaisymas galimas tik tuo atveju, kai į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šio ginčo atveju nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitiko dokumento, t. y. 1995 m. kovo 14 d. valstybės turto priėmimo–perdavimo akto duomenų, kurio pagrindu jie buvo įrašyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. kovo 3 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas panaikinti (išregistruoti) neteisingus duomenis. Atsakovas, priimdamas skundžiamą 2009 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-1332-2025 dėl daiktinių teisių registracijos panaikinimo, nepagrįstai atsisakė išregistruoti Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į ginčo aikštelę, nurodydamas neteisingą daiktinių teisių įregistravimo pagrindą, t. y. 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ginčo aikštelė nei faktiškai, nei teisiškai nebuvo perduota trečiajam suinteresuotam asmeniui. Todėl skundžiamas atsakovo 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. S-1332-2025 dėl daiktinių teisių registracijos panaikinimo naikintinas kaip nepagrįstas, o atsakovas įpareigotinas išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543, registro įrašas Nr. 44/3037479) sudėtinę dalį, t. y. 1078 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje. Be to, atsakovas, nepatikrinęs, ar prašymą padavęs asmuo buvo įgijęs daiktines teises į prašomą įregistruoti daiktą, nepagrįstai įregistravo trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teises į automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje, kaip Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) sudėtinę dalį, Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 12 straipsniu. Pabrėžė, kad atsakovas, neturėdamas teisinių pagrindų, nurodytų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje, patvirtinančių Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises į prašomą įregistruoti daiktą, neteisėtai įrašė į Nekilnojamojo turto kadastrą ginčo automobilių stovėjimo aikštelę kaip Šiaulių gatvės priklausinį. Teismas taip pat vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, jog pareiškėjas 2009 m. kovo 3 d. prašymu kreipėsi atsakovą, prašydamas ištaisyti Kauno miesto Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) kadastro duomenų byloje neteisingai nurodytus duomenis, išbraukiant iš jos sudėtinių dalių automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje bei Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3. Atsakovas 2009 m. kovo 18 d. sprendime Nr. S-1331-2025 dėl kadastro duomenų ištaisymo nurodė, kad pareiškėjas dėl to paties daikto – Šiaulių gatvės ir jos sudėtinių dalių kadastro duomenų ištaisymo – 2008 m. spalio 27 d. buvo pateikęs prašymą, į kurį 2008 m. lapkričio 4 d. buvo išsamiai atsakyta, todėl pakartotinai prašymas nebuvo nagrinėjamas. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Kadastro nuostatai) 89, 93 punktų, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatas, pažymėjo, jog atsakovas, vykdydamas viešojo administravimo subjektui priskirtas registravimo funkcijas, privalėjo priimti vieną iš sprendimų, atitinkantį Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktu, 3 straipsniu. Teismo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, veikė ne pagal apibrėžtą kompetenciją, nes skundžiamo sprendimo pobūdis neatitiko Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų. Šio įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nenumatė sprendimo pagrindų ir sąlygų, kurioms esant galimas sprendimas palikti pareiškėjo prašymą nenagrinėtą. Taigi atsakovo 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. S-1331-2025 dėl kadastro duomenų ištaisymo prieštaravo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies reikalavimams ir neatitiko tinkamo administravimo principų (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Taip pat atsakovas, palikdamas prašymą nenagrinėtą, iš esmės pažeidė ir pareiškėjo kaip ginčo aikštelės naudotojo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjo 2009 m. kovo 3 d. prašymas nebuvo pakartotinis. Pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. prašymas dėl kadastro duomenų ištaisymo buvo susijęs su kitais pagrindais, t. y. kitomis aplinkybėmis, nei buvo nurodytos 2009 m. kovo 3 d. prašyme dėl kadastro duomenų ištaisymo. 2009 m. kovo 3 d. prašymą dėl kadastro duomenų ištaisymo pareiškėjas grindė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-130-52/2009 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo 2009 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. S-1331-2025 dėl kadastro duomenų ištaisymo prieštaravo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies reikalavimams, taip pat pažeidė pareiškėjo kaip ginčo aikštelės naudotojo teises ir teisėtus interesus, todėl naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, nenustatyta teisinių pagrindų, patvirtinančių Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises į šią ginčo aikštelę, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) kadastrinių matavimų byloje įregistruoti ginčo aikštelę (unikalus Nr. 4400-1544-9440) kaip Šiaulių gatvės sudėtinę dalį. Taigi atsakovas nesilaikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų dokumentams, kurių pagrindu atsiranda teisinis pagrindas įrašyti nekilnojamo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur), atsakovas įpareigotinas ištaisyti Kauno miesto Šiaulių gatvės (unikalus Nr. 4400-0456-4543) kadastro duomenis, išbraukiant iš jos sudėtinių dalių automobilių stovėjimo aikštę (unikalus Nr. 4400-1544-9440), esančią Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtoje (Šiaulių gatvės kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu A-3).
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 101–106) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nenustatė, ar pareiškėjas turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-377/2009). Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimu buvo atmestas UAB „Stoties turgus“ reikalavimas nustatyti, kad pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į ginčo statinius. Civilinėje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina aplinkybę, kad buvo numatytas tik laikinas teritorijos Kaune, prie Šiaulių ir Girstupio gatvių sankryžos, sutvarkymas. UAB „Stoties turgus“ buvo leista pagal laikino automobilių aikštelių sutvarkymo projektą laikinai sutvarkyti šią teritoriją ir įrengti laikiną, o ne nuolatinę automobilių stovėjimo aikštelę. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas, turėdamas tik Kauno miesto valdybos leidimą užsakyti laikinąjį statinio projektą, taip pat pagal 2000 m. kovo 8 d. valstybinės žemės nuomos iki trejų metų ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. Š-19 14 punktą įsipareigojęs nukelti ir išvežti laikiną statinį bei sutvarkyti sklypą savo lėšomis, pasibaigus nuomos terminui, be jokio teisinio pagrindo, neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo ir kitų dokumentų, reikalingų stacionariam statiniui statyti, tokį statinį pastatė ir iš šių neteisėtų veiksmų kelia reikalavimus. Ex iniura ius non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda). Teismas pripažino asmens reikalavimo teisę, kurią šis kildina iš savo paties neteisėtų veiksmų.
2. Kauno miesto apylinkės teismas pagrįstai nusprendė pripažinti, jog pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nenagrinėtinas teisme (ABTĮ 58 str. 2 d.). Pareiškėjas nėra teisėtas ginčo objekto naudotojas. Teismo sprendimas nesukels pareiškėjui jokių juridinių pasekmių.
3. Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į automobilių stovėjimo aikštelę, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas įstatymo nustatyto tvarka pripažintas negaliojančiu; daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą išregistravimą reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis. Aikštelė laikytina gatvės sudedamąja dalimi, t. y. gatvės priklausiniu. Tai, kad 1995 m. kovo 14 d. perdavimo–priėmimo aktas pasirašytas vėliau nei pareiškėjui leista įrengti laikino naudojimo statinį, nesudaro pagrindo teigti, jog inventorizuojant gatvę 2004 m. kaip jos priklausinys buvo įtraukta aikštelė. Neteisėtas stacionarios aikštelės įrengimas, turint tik leidimą laikinam statiniui įrengti, negali paneigti Kauno miesto savivaldybės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo teritorija kaip gatvės priklausiniu.
4. Duomenų taisymas galimas tik tuo atveju, jei neatitinka duomenų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-171/2008, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1416/2009). Kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad kadastre nurodyti ginčo daikto duomenys skirtųsi nuo įregistravimo pagrinde nurodytų duomenų, atsakovas priskirtas funkcijas atliko tinkamai – neturėdamas teisinio pagrindo, neištaisė Nekilnojamojo turto registro duomenų. Pareiškėjo reikalavimas ištaisyti įrašą prieštarauja nenuginčyto ir nepakeisto 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto (važtaraščio) turiniui ir negali būti tenkinamas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str. 1 d.).
5. Ginčo aikštelė nėra savarankiškas nekilojamasis daiktas, todėl ji negali tapti civilinių teisinių santykių objektu. Net ir patenkinus pareiškėjo prašymą panaikinti įrašą, tai nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių. Gatvė kartu su aikštele, kaip susisiekimo komunikacija, yra svarbus miesto gyventojams statinys. Vadovaujantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybėms.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Remiantis Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimu, faktiškai valdo ginčo aikštelę, kurią įrengė Kauno miesto savivaldybės leidimu savo lėšomis nuo 1994 m. gegužės mėn. iki 1995 m. gruodžio mėn. Teisėtai įrengęs ginčo aikštelę, pagrįstai gina savo teises, susijusias su aikštelės valdymu ir naudojimu. Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai įregistravo savo nuosavybės teises į ginčo aikštelę, kadangi ginčo aikštelė buvo įrengta vėliau nei buvo priimtas 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktas, kurio pagrindu atlikta registracija. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu kreipėsi į atsakovą, prašydamas panaikinti (išregistruoti) neteisingus duomenis.
2. Laikinas automobilių stovėjimo aikštelės sutvarkymo projektas nėra tas pats, kas yra laikinas statinys. Automobilių stovėjimo aikštelė pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo aktu Kauno miesto savivaldybei nebuvo perduota. Nenustatyta, kad Kauno miesto savivaldybė šią aikštelę būtų priėmusi pagal kitus priėmimo–perdavimo aktus.
3. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendime buvo nustatyta, kad jis iki šiol valdo ginčo aikštelę, o apeliantas nenurodė, jog valdymas neteisėtas (ABTĮ 58 str. 2 d.). Jei aikštelė įrengta neteisėtai, kyla klausimas, kokiu pagrindu Kauno miesto savivaldybės taryba 2008 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. T-307, kurio 2 punkte nutarta išdėstyti nauja redakcija Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti, sąrašą. Statybos neteisėtumas turi būti konstatuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas remiasi tik savo samprotavimais, o ne teismų nustatytomis aplinkybėmis.
4. Tai, kad teismas paliko reikalavimą nenagrinėtą, nereiškia, jog jis nėra ginčo objekto teisėtas naudotojas. Kauno miesto apylinkės teismo byloje buvo reiškiami netapatūs reikalavimai – teismas iš esmės nepasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės daiktinių teisių išregistravimo.
5. Neturi teisinio pagrindo ginčyti 1995 m. kovo 14 d. priėmimo–perdavimo akto – šiuo aktu automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus kaip valstybės turto objektas nebuvo perduota Kauno miesto savivaldybei, duomenų apie ginčo stovėjimo aikštelę akte nėra nurodyta. Negalima sutikti, kad nepateikė duomenų, įrodančių, jog kadastre nurodyti ginčo daikto duomenys skirtųsi nuo įregistravimo pagrinde nurodytų duomenų.
6. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas įsigaliojo nuo 1998 m. sausio 16 d., taigi netaikomas 1995 m. įvykusiems teisiniams santykiams ir teisinėms pasekmėms. Šiaulių gatvės kadastriniai matavimai atlikti tik 2008 m. gegužės 16 d.
7. Aplinkybė, jog automobilių stovėjimo aikštelė yra šalia Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtos, nereiškia, kad aikštelė pagal savo funkcinę paskirtį susieta su gatve ir yra antraeilis daiktas, priklausantis pagrindiniam daiktui – gatvei (CK 4.13, 4.19 str.). Atsakovas neteisėtai įrašė į Nekilnojamojo turto kadastrą ginčo automobilių stovėjimo aikštelę kaip Šiaulių gatvės priklausinį (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str.). Apie aikšteles Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nėra užsiminta.
8. Atsakovui nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys Kauno miesto savivaldybės daiktines teises į ginčo aikštelę, taigi atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo įregistruoti ginčo aikštelę kaip Šiaulių gatvės sudedamąją dalį (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 str. 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad skundo dalykas yra pareiškėjo reikalavimas panaikinti, jo manymu, neteisėtą ir nepagrįstą įrašą Nekilnojamojo turto registre apie trečiojo suinteresuoto asmens daiktinę (nuosavybės) teisę į paminėtą automobilių stovėjimo aikštelę. Iš prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtos Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-130-52/2009 matyti, kad toks įrašas registro ir kadastro tvarkytojo (atsakovo) buvo padarytas 2008 m. rugpjūčio 16 d. atlikus Kauno miesto Šiaulių g. kadastrinius matavimus, pagal kuriuos 1078 kv. m aikštelė (A-3) buvo nurodyta kaip kelio sudėtinė dalis, o pats šis įrašas buvo padarytas aukščiau nurodyto 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu (T. 2, b. l. 94-98). Iš bylos matyti, kad 2007 m. spalio 19 d. , t. y. iki šioje byloje skundžiamo įrašo atsiradimo, pareiškėjas buvo padavęs atsakovui prašymą įregistruoti jo nuosavybės teisę į tą pačią automobilių stovėjimo aikštelę (b. l. 80). Pažymėtina, kad paminėtame įraše nuodytos aikštelės ir šiame prašyme nurodytos aikštelės plotų neatitikimai - 1078 kv. m ir 943,90 kv. m – nekeičia nagrinėjamo ginčo esmės.
Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės apskųsti atsakovo, kaip kadastro ir registro tvarkytojo, padaryto įrašo duomenis, kolegija pirmiausia pažymi, kad tokio pobūdžio duomenų taisymas yra reglamentuojamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio. Pagal šio straipsnio 1 dalį, suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Iš bylos matyti, kad pareiškėjo reikalavimai dėl paminėto įrašo duomenų pataisymo, panaikinant duomenis apie ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, buvo atsakovo nepatenkinti šioje byloje skundžiamais 2009 m. kovo 18 d. sprendimais, kurie, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, pareiškėjo buvo apskųsti Centriniam registratoriui (Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2009-06-09 sprendimu šio pareiškėjo skundo nepatenkino). Pasisakydama dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pareiškėjo suinteresuotumas šios teisės normos taikymo prasme pasireiškia tuo, kad (kaip pažymėta aukščiau) pareiškėjas taip pat buvo padavęs atsakovui 2007 m. spalio 19 d. prašymą dėl daiktinės (nuosavybės) teisės įregistravimo. Be to, pareiškėjo suinteresuotumą patvirtina ir siekis, kad jo nuosavybės teisė į šią aikštelę būtų pripažinta teismo civilinių bylų nagrinėjimo tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimu, priimtu aukščiau paminėtoje civilinėje byloje Nr. 2-130-52/2009, buvo konstatuota, kad ginčo (943,90 kv. m ploto) aikštelė buvo įrengta būtent pareiškėjo. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės, kolegijos manymu, patvirtina aptariamą pareiškėjo suinteresuotumą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio taikymo prasme, o tuo pačiu jo procesinį suinteresuotumą ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad, nagrinėdamas šį ginčą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė pareiškėjo skundžiamų duomenų (apie paminėtą automobilių stovėjimo aikštelę) atitikimą šiems duomenims pagrįsti atsakovo nurodytam juridiniam pagrindui - 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktui.
Pasisakydama dėl pastarojo priėmimo-perdavimo akto vertinimo ir jo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šis aktas buvo surašytas, vykdant tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus: Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 4 straipsnio nuostatas. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina pasisakyti dėl šių teisės normų taikymo ypatumų.
Įstatymo (kuris galiojo nuo 1995-01-04 iki 1998-01-16) 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad į savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas: miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti: vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga bei komunikacijomis. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atskiri nekilnojamojo turto objektai, priskirti savivaldybių nuosavybėn pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, perduodami pagal jų priėmimo-perdavimo aktus-važtaraščius. Pažymėtina, kad nuoroda į tai yra pateikta aukščiau nurodytame 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akte-važtaraštyje (Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-130-52/2009 T.1, b. l. 46-71). Įstatymo įgyvendinimo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. I-714 (1996-06-20 įstatymo Nr. I-1396 redakcija) nurodyta, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas turtas turi būti perduotas iki 1996 m. spalio 1 d. pagal perdavimo- priėmimo aktus, neatliekant nekilnojamojo turto objektų techninės inventorizacijos. Šiame punkte nurodytą ir perimtą nuosavybėn turtą iki 1998 m. sausio 1 d. savivaldybės turi techniškai inventorizuoti ir teisiškai įregistruoti. Iš nurodytų teisės normų matyti: 1) kad automobilių stovėjimo aikštelės nėra nurodytos kaip kelio priklausiniai Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte pateiktame tokių priklausinių sąraše, kuris yra ne pavyzdinis, o baigtinis; 2 ) Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas turtas turėjo būti techniškai inventorizuotas ir teisiškai įregistruotas iki 1998 m. sausio 1 d., t. y. šio turto teisiškam įregistravimui buvo nustatytas ir laiko parametras. Atsižvelgdama į šias įstatymų nuostatas bei į tai, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė iš tikrųjų nėra atskirai nurodyta paminėtame 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akte-važtaraštyje (ši faktinė bylos aplinkybė iš esmės nėra ginčijama), kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada bei nurodytais argumentais, kad pareiškėjo prašomi panaikinti duomenys apie šią aikštelę neatitinka 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio duomenų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio taikymo požiūriu tai yra pakankamas pagrindas patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl šių duomenų panaikinimo.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.