Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo S. R. gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam S. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad nuo 2008 m. pradžios, būdamas vienas iš šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo narių, o galimai ir organizatorių, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, pardavė ir išplatino, dėl savanaudiškų paskatų padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, panaudodami smurtą neteisėtai atėmė žmonėms laisvę, pagrobė narkotinę medžiagą, nežymiai sutrikdė sveikatą, prievartavo turtą, neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, sugadino svetimą turtą, nužudė kitą žmogų, panaudodamas fizinį smurtą pažeidė viešąją tvarką.

Kaltinamasis S. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2010 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi S. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas vėlesnėmis to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2013 m. rugpjūčio 24 d.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi kaltinamajam S. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, nustatęs tam BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, t. y. kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti naujus nusikaltimus. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog praeityje neteistas S. R. kaltinamas keturiolikos nusikaltimų, tarp jų net kelių labai sunkių nusikaltimų padarymu nusikalstamo susivienijimo veikloje, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato tik ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes. Iki sulaikymo S. R. nedirbo, mokėsi, lankė vairavimo kursus, tačiau savanaudiškas gerai organizuotų nusikalstamų veikų pobūdis leidžia manyti, kad nusikaltimų darymas buvo jo pragyvenimo šaltinis. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kaltinamajam suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

Kaltinamojo S. R. gynėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį. Gynėjo teigimu skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant BPK nuostatas dėl suėmimo taikymo bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus bei prieštaraujant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Skunde nurodoma, kad teismo argumentacija, sprendžiant dėl kardomosios priemonės, susijusios su pagrindinės žmogaus teisės – teisės į laisvę – suvaržymu, termino pratęsimo, yra itin formalizuota, o atsižvelgiant į kaltinamajam taikomo suėmimo trukmę (suėmimas taikomas ilgiau 37 mėnesius), ir nepakankama, kad pagrįsti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo teisėtumą.

Kaltinamojo gynėjo tvirtinimu, skundžiama nutartis iš esmės neatitinka ir imperatyvių BPK 122, 125 straipsniuose įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų, keliamų nutarties turiniui, tinkamai nenurodant suėmimo taikymo motyvų. Be to, nutartyje nenurodyta, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebūtų pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Skundžiamoje nutartyje suėmimo tęsimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu motyvuotas tik tuo, jog S. R. galimai padarė daug ir sunkių nusikaltimų, jam inkriminuojamos veikos nebuvo padarytos atsitiktinai, buvo gerai suplanuotos, daromos ilgą laikotarpį. Gynėjas pažymi, kad suimtasis anksčiau neteistas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad laisvėje S. R. planuoja daryti konkrečias naujas nusikalstamas veikas. Pasak gynėjo, neatitinka tikrovės skundžiamos nutarties teiginys, kad S. R. 2013 m. kovo 8 d. teismo nuosprendžiu nuteistas dėl sveikatos sutrikdymo ir įkalinimo įstaigos darbo dezorganizavimo.

Gynėjo tvirtinimu, tolimesnis suėmimo taikymas S. R. prieštarauja proporcingumo principui ir pažeidžia kaltinamojo teises, numatytas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė kaltinamojo S. R. gynėjo skundą atmesti.

Kaltinamojo S. R. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam S. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nepažeidė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Sąlygos pratęsti suėmimo terminą S. R. yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nėra duomenų, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai būtų pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį (arba išteisinamąjį) nuosprendį. Šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis S. R. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tai yra kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, asmenų atpažinimo protokolai, kratų protokolai, specialistų išvados, telefoninių pokalbių išklotinės bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Suėmimo terminas S. R. pratęstas teismui teisingai nustačius BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą, t. y. esant pagrįstam manymui, kad laisvėje kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Šiuo pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas/kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad S. R. kaltinamas padaręs keturiolika tyčinių nusikaltimų, tarp jų ir labai sunkių, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamų veikų sąrašą. Teismas atsižvelgė, kad nors S. R. mokėsi, siekė įgyti teisę vairuoti automobilį, tačiau nedirbo, neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio. Tuo tarpu visos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimai buvo padarytos nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. neatsitiktinės, gerai suplanuotos, savanaudiškos, kas leido teismui pagrįstai manyti, kad nusikalstamų veikų darymas buvo S. R. pragyvenimo šaltinis. Tai, kad S. R. buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu, neigiamai jį charakterizuoja ir rodo jo polinkį nepaisyti įstatymų reikalavimų. To nepaneigia ir skunde teisingai pažymėtos aplinkybės, kad šiuo teismo nuosprendžiu S. R. dėl vienos iš inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisintas, nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs. Šios skundžiamoje teismo nutartyje aptartos aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad laisvėje kaltinamasis ir toliau gali nusikalsti ir paneigia gynėjo skundo argumentus, kad suėmimo terminas pratęstas nepakankamai motyvavus BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo pratęsimo pagrindą.

Suėmimas kaip kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo kaltinamojo teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų, nepažeidžiant proporcingumo principo. Ilgą laiką besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria asmens teisę į laisvę. Apeliacinio teismo nuomone, pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo išlaikyta. Be to, perdavus baudžiamąją bylą į teismą, šis nėra saistomas BPK 127 straipsnyje numatytų suėmimo taikymo terminų. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos didelę apimtį ir sudėtingumą, jos nagrinėjimas teisme vyksta pakankamai intensyviai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad yra nepateisinamai vilkinamas.

Dėl šių motyvų skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

kaltinamojo S. R. gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.