Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirta 8 MGL (1040 Lt) bauda.

Automobilis ,,L. Z.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paliktas K. Z..

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir M. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Z. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d., laikotarpyje tarp 11 val. – 11 val. 40 min., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje su M. B., iš Šiaulių geležinkelio infrastruktūros Radviliškio komplektacijos bazės nesaugomos teritorijos sandėliavimo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), Radviliškyje, pagrobė 47 vnt. R-50 tipo geležinkelio tvarslių, sveriančių 846 kg, už 1095,21 Lt, skirtų metalo laužui ir priklausančių AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ filialui Šiaulių geležinkelio infrastruktūrai, tuo padarydamas 1095,21 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. Z. iš jam priklausančio automobilio ,,L. Z.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išėmė 5 papildomas sėdynes, taip pastarąjį pritaikydamas nusikalstamos veikos dalyko – 47 vnt. geležinkelio tvarslių) gabenimui, atvyko į nusikaltimo padarymo vietą, pagrobė tvarsles ir iškart nuvežė jas į metalo supirktuvę. Pažymima, kad pagrobtų tvarslių, kurių bendra masė 846 kg, gabenimas be transporto priemonės būtų negalimas, todėl konstatuojama, kad automobilis ,,L. Z.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) yra nusikalstamos veikos priemonė, kuri pagal BK 72 str. 2 d. turi būti konfiskuota.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nuteistasis K. Z. prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį.

Atsikirtime nuteistasis pažymi, kad jis ir jo sutuoktinė I. Z. augina sunkaus neįgalumo 17 metų vaiką – M. Z., kuris visiškai nevaldo galūnių ir nekalba, todėl specialiai už Socialinės paramos skyriaus skirtus pinigus tam įsigytu automobiliu ,,L. Z.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jį reikia vežti pas gydytojus, į mokyklą bei dienos užimtumo centrą. Tvirtina, kad minimas automobilis yra įgytas ir naudojamas išimtinai vaiko, turinčio sunkų neįgalumo lygį, interesais ir mano, kad konfiskavus transporto priemonę labiausiai nukentėtų neįgalus vaikas, nes jo šeima neturi lėšų analogiškai transporto priemonei įsigyti. Taip pat atkreipia dėmesį, kad papildomos sėdynės iš automobilio yra išimtos nuolat tam, kad tilptų vežimėlis neįgaliam vaikui, o ne specialiai nusikaltimo dalykui vežti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis K. Z. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, K. Z. pripažino kaltu bendrininkų grupėje pagrobus svetimą turtą pagal BK 178 str. 1 d. Prokuroras apeliaciniu skundu neginčija nei nustatytų faktinių aplinkybių, nei nusikaltimo kvalifikacijos, nei K. Z. paskirtos bausmės, nesutikdamas tik su apylinkės teismo sprendimu nekonfiskuoti nuteistajam priklausančios transporto priemonės. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Pagal BK 67 str. nuostatas turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, tam tikrais atvejais privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Teismas privalo skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę visais BK 72 str. numatytais atvejais. BK 72 str. numato, kad konfiskuojamas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Formaliai, vadovaujantis aptartomis nuostatomis, yra pagrindas pripažinti K. Z. priklausantį automobilį ,,L. Z.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos priemone. Tačiau apylinkės teismas automobilio nekonfiskavo ir kolegija pritaria tokiam teismo sprendimui.

Pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamųjų poveikio priemonių, tarp jų turto konfiskavimo, skyrimu yra siekiama tų pačių tikslų, kaip ir skiriant bausmę. Nors BK 72 str. numato imperatyvus, kada nusikalstamos veikos priemonė turi būti konfiskuojama, visgi būtina kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti situaciją ir vadovautis bendruoju teisingo nubaudimo principu, įtvirtintu BK 54 str. 3 d. Teisingumo principas suponuoja teismo pareigą individualizuoti taikytiną baudžiamąjį poveikį konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą, atsižvelgti į įstatymų saugomas vertybes, visuomenės ir kitų asmenų interesus ir, jei įstatymais nustatyti bausmei būdingi padariniai yra aiškiai per dideli siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, tokių prievartos priemonių netaikyti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. Z. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai apgailestavo dėl savo nusikalstamo poelgio. K. Z. anksčiau niekada nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka, darbovietėje, iš kurios už turto vagystę ir buvo nuteistas, charakterizuojamas tik teigiamai (60; 63; 66 b. l.), turi šeimą, kurioje auga du vaikai, iš kurių sunkią negalią turintis 17-etis sūnus ir mažametė dukra (74; 108; 119 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad M. Z. pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, pagrobtas metalo laužas grąžintas savininkui – AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ filialui Šiaulių geležinkelio infrastruktūrai, kuris patvirtino, kad žala atlyginta (123 b. l.).

Visos paminėtos aplinkybės rodo, kad K. Z. nusikalstamą veiką padarė aiškiai atsitiktinai, susiklosčius tam tikrai situacijai, todėl tokiam asmeniui negalima taikyti tokio paties baudžiamojo poveikio, koks būtų paprastai taikomas asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos.

Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad nuteistojo sūnui M. Z. yra diagnozuota kompleksinė negalia (protinis atsilikimas, sunki cerebrinio paralyžiaus forma), jis sėdi specialiame invalido vežimėlyje, lanko R. G. pagrindinę mokyklą, todėl Radviliškio rajono savivaldybė 2008-08-27 sprendimu skyrė Z. šeimai kompensaciją už specialaus automobilio įsigijimą neįgalaus sūnaus poreikiams tenkinti (108-119 b. l.). Taigi K. Z. dar 2008 metais įgijo automobilį ,,L. Z.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tam, kad galėtų tinkamai rūpintis savo neįgaliu sūnumi. Esant tokioms aplinkybėms, visiškai nelogiškas būtų manymas, kad nuteistasis, įgydamas automobilį, numatė pastarąjį paversti nusikaltimo priemone.

Efektyvus teisingumo vykdymas ir teisinio tikrumo principas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į nuteistojo neįgalaus vaiko, turinčio aiškiai identifikuojamus poreikius, kuriuos įtakotų sprendimas baudžiamojoje byloje, interesus, kurių pats jis negali apginti. Kolegijos nuomone, konkrečiu atveju, konfiskavus K. Z. automobilį, būtų pažeistas jo neįgalaus sūnaus asmeninis interesas išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų dėl jo tėvo nusikalstamo elgesio. Iš to seka, kad nebūtų užtikrintas teisingas balansas tarp kaltininko nubaudimo, teisės pažeidimų prevencijos ir, iš esmės, visuomenės, valstybės intereso – padėti neįgaliesiems integruotis visuomenėje ir teikti jiems reikalingą paramą.

Kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, mano, kad K. Z. priklausančio automobilio, kaip nusikalstamos veikos priemonės, konfiskavimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcingas teisės pažeidimui, neatitiktų visuomenės siekiamų ir visuotinai svarbių tikslų, suvaržytų asmens teises labiau negu reikia, vadinasi, prieštarautų teisingumo principui, todėl nėra pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.