Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-966-302/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-26
Bylos Nr.
2A-966-302/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-09172-2009-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
M. B.
Atsakovas
A. D.
Trečiasis asmuo
V. K., I. K.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-966-302/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-09172-2009-8Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14; 121.18.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovui A. D. ir tretiesiems asmenims V. K., I. K., uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“, Vilniaus miesto savivaldybei dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino ir prašė įpareigoti atsakovą A. D. per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti (duomenys neskelbtini), namo rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu R-37, ir jas perduoti ieškovui M. B.; atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, skirti 1000,00 Lt baudą. Nurodė, kad 1992-08-25 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ieškovas įsigijo 36,44 kv. m bendro ploto butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovo nuosavybės teisė į butą ir rūsį yra įregistruota valstybės įmonėje „Registrų centras“, taip pat pažymėta buto (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byloje. Nuo apsigyvenimo bute (duomenys neskelbtini), rūsiu naudojosi ieškovas, namo plane pažymėtu indeksu R-37. Šią aplinkybę ieškovas grindžia liudytojų parodymais. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2009-06-06 atėjęs į jam priklausantį rūsį, rado išlaužtas rūsio duris, kurios buvo pakeistos naujomis ir užrakintos. Ieškovo žiniomis šiuos veiksmus atliko atsakovas A. D., todėl ieškovas nedelsiant kreipėsi į Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą su pareiškimu, prašydamas ištirti įvykį. Vilniaus miesto savivaldybės administracinė komisija 2009-08-20 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A11-4978 pripažino A. D. kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą. Tačiau net po to atsakovas rūsio neatlaisvino ir neperdavė jo ieškovui. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo neteisėta veika tęsiasi ir tuo yra pažeidžiamos ieškovo teisės į nuosavybę. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas patikslinęs ieškinį, nurodė, kad ieškovo privatizuotas ir atsakovo savavališkai užimtas sandėliukas yra ne namo rūsyje, o cokoliniame aukšte, ir žymimas ne indeksu R-37, bet indeksu 94-1 ( t. 1, b.l. 50-51).

Atsiliepimas

Atsakovas A. D. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo patalpos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo patalpų bendraturčiams, kuriuo yra ir atsakovas. Minėta patalpa buvo niekieno nenaudojama, apleista, todėl ja pradėjo naudotis atsakovas, o kiti bendraturčiai tam neprieštaravo.

Tretieji asmenys V. K. ir I. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad tiek ieškovas, tiek kiti butų savininkai turi lygias teises į bendro naudojimo patalpą 94-1.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio pagrįstumo klausimą, spręsti pagal trečiojo asmens atsiliepime nurodytas aplinkybes. Pažymėjo, kad tik identifikavus ginčo patalpas, būtų galima spręsti dėl ieškovo reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3-ias apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis valdo ginčo patalpą nuosavybės teise, kad šios patalpos jam teisėtai buvo suteiktos naudotis ir buvo privatizuotos kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad iki buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo, gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos butų kodeksas, kurio normos draudė vienai šeimai naudotis daugiau nei vienu butu. Nustatė, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuo 1968 metų ginčo patalpos statusas – kambarys, t. y. gyvenamosios paskirties patalpa, iki šiol minėtos patalpos paskirtis nebuvo pakeista ir toks pakeitimas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, ginčo patalpa nėra ieškovo privatizuotame bute, todėl ji ieškovui negalėjo būti suteikta gyvenimo sąlygoms gerinti nė vienu iš Lietuvos Respublikos buto kodekso numatytų gyvenimo sąlygų gerinimo būdų. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu minėta patalpa ieškovui būtų buvusi suteikta kaip pagalbinė patalpa sandėliavimo reikmėms, toks suteikimas buvo galimas tik išbraukus minėtą patalpą iš butų fondo ir pakeitus minėtos patalpos paskirtį į negyvenamosios patalpos pagal galiojusio Lietuvos Respublikos butų kodekso 8 str. nustatytą tvarką, t. y. respublikos pavaldumo miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu. Konstatavo, jog tai, kad ginčo patalpa, esanti namo (duomenys neskelbtini), cokoliniame aukšte ir žymima indeksu 94-1, neįtraukta į Vilniaus miesto savivaldybės balansą ir daiktinės teisės į šią patalpą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, nesudaro pagrindo pripažinti šią patalpą bendra daline gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybe.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Apeliantas M. B. pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Apelianto manymu, teismas nesilaikė LR CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatų ir peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Nurodo, kad apeliantas ginčo patalpas valdė beveik 17 metų, todėl yra teisėtas pagrindas ieškovui ginti savo pažeistas daiktines teises, reikalaujant, kad atsakovas atlaisvintų ginčo patalpas. Pažymi, kad apeliantui būtina įrodyti valdymo pažeidimą ir, kad būtent apeliantas paskutinis valdė ginčo patalpas iki to pažeidimo. Pasak apelianto, tai yra viskas, ką apeliantas turėjo įrodyti ir įrodė šioje byloje. Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant bylą pakartotinai, pirmoje instancijoje buvo nustatyta, kad ginčo patalpos nėra bendro naudojimo, o yra atskiras daiktas, turintis savo unikalų numerį. Pasak apelianto, kiti namo gyventojai neturi ir negali turėti jokių bendro naudojimo teisių į jį. Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal CK 4.68 str. apeliantas gali būti pripažintas savininku nuo 1992-08-25.

Atsiliepimas

Atsakovas A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą. Nurodo, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas yra dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto svetimo valdymo LR CK 4.95 straipsnyje nustatyta tvarka ir pažymi, kad reikalavimą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo turi teisę reikšti tik to daikto savininkas. Pasak atsakovo, apeliantas teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė naujų rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

Trečiasis asmuo UAB „Naujamiesčio būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir prašo teismo bylą nagrinėti vadovaujantis procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu išdėstyta trečiojo asmens pozicija.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai. Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reiktų išeiti iš skundo ribų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo procesinės teisės normų (CPK 265 straipsnio 2 dalis) taikymo, t.y. apeliantas nurodo, kad yra prašęs teismo nagrinėti jo patalpų valdymo fakto pažeidimą (CPK 422 straipsnio 1 dalis), tačiau teismas išeidamas už ieškinio ribų nagrinėjo valdymo teisėtumą. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Byloje nustatyta, kad ieškovui M. B. nuo 1992 m. rugpjūčio 25 d. nuosavybės teise priklauso 36,44 kv. m. bendro ploto butas su neidentifikuotu rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7, 8). Namo (duomenys neskelbtini), cokoliniame aukšte yra patalpa, pažymėta indeksu 94-1, 20.45 kv. m. ploto (t. 1, b..l. 42), į kurią daiktinės teisės nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (t 1, b.l. 126).

Ieškovas ieškinyje (t. 1, b. l. 4-5) nurodė, kad (duomenys neskelbtini), namo rūsio patalpą, plane pažymėtą indeksu R-37, jis įsigijo buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo metu ir ją iki 2009-06-06 valdė nuosavybės teise iki šių patalpų neužėmė atsakovas. Vėliau patikslintame ieškinyje (t.1, b.l. 50-51) ieškovas nurodė, kad privatizuodamas tą patį butą jis privatizavo ne ieškinyje nurodytą rūsio patalpą, o cokoliniame namo aukšte esančią patalpą namo plane pažymėtą indeksu 94-1 ir ją valdė iki jos 2009-06-06 neužėmė atsakovas. Taigi, tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė ginčo patalpų valdymo nuosavybės teise faktą, o ne daikto valdymo faktą, kaip teigia savo apeliaciniame skunde. Ieškiniuose savo teisę jis prašė ginti, išreikalaujant jam nuosavybės teise priklausantį turtą – ginčo patalpas – iš atsakovo neteisėto valdymo (CK 4. 95 straipsnis), t.y. gynė savo, kaip savininko teises. Teismas būtent tokį ieškovo reikalavimą ir nagrinėjo bei pagrįstai pripažino, jog ieškovas savo nuosavybės teisių į ginčo daiktą neįrodė.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardinti CK 4.47 str. Apeliantas nurodo, kad ginčo patalpa naudojasi nuo 1992 metų, t.y. nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Viena vertus, vien tik naudojimosi patalpa faktas neapsprendžia asmens nuosavybės teisės į šią patalpą atsiradimo, nesukuria tokiam asmeniui savininko teisių ar pareigų, nes tokio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo nenumato įstatymas (CK 4.47 str.). Kita vertus, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuo 1968 metų ginčo patalpos statusas – kambarys, t. y. gyvenamosios paskirties patalpa. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtos patalpos paskirtis buvo pakeista. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovui nuosavybės teise ginčo patalpa kitaip negalėjo būti suteikta, kaip tik Lietuvos Respublikos Butų kodekso 45 straipsnio pagrindu. Tik toks gyvenamosios patalpos - kambario – suteikimas ieškovui būtų laikomas teisėtu patalpos valdymo nuosavybės teise pagrindu. Ieškovas neteigė, kad jam būtų ginčo patalpa suteikta nurodytu pagrindu ir neteikė įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpos suteikimą ieškovui šiuo pagrindu. Kitais būdais ieškovas negali teisėtai valdyti ginčo patalpos, atsižvelgiant į patalpos statusą ir į tai, jog iki butai buvo privatizuoti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, pagal tuo metu galiojusį įstatymą, butai buvo valstybės nuosavybė. Neprivatizuota valstybinė gyvenamoji patalpa - ginčo kambarys – Vilniaus miesto savivaldybei nustatyta tvarka neperduotas, bent tokių duomenų byloje nėra, tačiau nei ši aplinkybė, nei tai, kad kambarys ir teisės į jį nustatyta tvarka valstybės vardu nebuvo įregistruotos, nepaneigia tokios patalpos, kaip valstybės turto ir viešosios nuosavybės teisės objekto, teisinio statuso, kuris yra išlikęs iki šiol. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų ir apie tai, kad patalpos būtų apskaitytos kaip namo butų ar kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo patalpos. Tokiu būdu ieškovui neįrodžius jo nuosavybės teisės atsiradimo į ginčo patalpą fakto, teismas neturėjo pagrindo ginti jo nuosavybės teises, išreikalaujant šią patalpą iš neteisėto atsakovo valdymo.

Pažymėtina tai, kad teismas netenkindamas ieškovo ieškinio, konstatavęs, kad ieškovas patalpą užėmė ir ja naudojosi be teisėto pagrindo, tuo pačiu nepripažino, jog patalpa teisėtai naudojasi atsakovas, nes jis konstatavo tokias aplinkybes, jog ši patalpa pagal esamus byloje įrodymus yra valstybės nuosavybė, kuri yra valdoma ir disponuojama Vilniaus miesto savivaldybės.

Aplinkybės, kad ieškovas nėra ginčo patalpos savininkas, jis faktiškai neginčija ir apeliaciniame skunde, tik teigia, kad teismas netinkamai nustatinėjo ginčo patalpų kaip daikto valdymo pažeidimą, tirdamas ieškovo ginčo patalpomis valdymo teisėtumą, nes teismas sutinkamai su CPK 422 straipsnio nuostata turėjo konstatuoti tik neteisėtą paskutinį, t.y. atsakovo patalpų valdymą. Su tokiu argumentu negalima sutikti, nes teismas nenagrinėdamas ieškovo nurodytų ieškinyje ir patikslintame ieškinyje aplinkybių apie jo nuosavybių į ginčo daiktą, t.y. apie teisėtą ieškovo daikto valdymą nuosavybės teise, o tik nustatydamas atsakovo neteisėtą valdymą, būtų neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių ir neatkleidęs bylos esmės, o tai kaip tik ir būtų pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kita vertus, kolegija nesutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nagrinėdamas bylą dėl valdymo fakto pažeidimo neturi aiškintis ar ieškovas yra teisėtas daikto valdytojas. Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, tačiau teisėtu daikto valdymu įstatymo leidėjo valia yra pripažįstamas ne bet koks valdymas, o daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d.). Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardinti CK 4.47 str. Apeliantas nurodo, kad ginčo patalpomis naudojasi nuo 1992 metų, t.y. nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Lietuvos Respublikos CK 4.23 str. numato, kad daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.

Ieškovas nurodė, kad jis užėmė ginčo patalpas buto privatizavimo metu, nes butą privatizavo su rūsiu, ką patvirtina buto pirkimo-pardavimo sutartis. Taip pat nurodė aplinkybę, kad jis naudojosi ginčo patalpą nuo 1992 m. teisme patvirtino apklausti liudytojai. Pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kitų aplinkybių, tačiau vien tik patalpos užėmimo ir jos naudojimo faktas neapsprendžia asmens valdymo teisės į šią patalpą atsiradimo, nesukuria tokiam asmeniui patalpomis valdymo teisėtumo. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs nekilnojamojo turto registro duomenis, pagrįstai sprendė, kad ginčo patalpa yra gyvenamosios patalpos statuso, todėl ieškovas teigdamas, kad patalpą užėmė po buto tame pačiame name privatizavimo jam galėjo būti suteikta tik Butų kodekso, galiojusio iki 1998-07-01, pagrindu arba ji įgyta Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Kitoks patalpos valdymo atsiradimas, t.y. ieškovo nurodytas valdymo atsiradimas negali būti pripažintas teisėtu. Ieškovas nebūdamas teisėtu patalpos valdytoju, nėra pagrindo pripažinti, kad yra pažeidžiama jo ši teisė.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo iš jo priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą yra sumokėjęs 500 Lt jam atstovaujančiai advokatei, ši suma priteistina iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. B. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, atsakovui A. D..

Teisėjai Romualda JanovičienėRita KisielienėAlma Urbanavičienė