Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas V.Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01993-2014-4

2016 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-21 nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga – klonazepamu ir narkotine medžiaga – kanapėmis, laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, už neteisėtą disponavimą narkotine medžiaga – heroinu, laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta A. T. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta A. T. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė narkotines ir psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas platinti, o būtent:

jis, 2014-08-12, apie 15.00 val., Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. (duomenys neskelbtini), iš kito asmens, nusipirkdamas už 7 litus, neteisėtai įgijo 0,014 g. psichotropinės medžiagos – klonazepamo, ir nusipirkdamas už 10 litų, neteisėtai įgijo 0,041 g. narkotinės medžiagos – kanapių, kuriose yra 12,7 % delta-9-tetrahidroksnsbinolio, kurias neteisėtai laikė su savimi iki 2014-08-21, kol apie 11.00 val., šalia Meistrų g. 9, Vilniuje, minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – klonazepamo ir narkotinės medžiagos – kanapių, jo ir automobilio Audi A6, valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini) apžiūros metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo tenkinti apeliacinį skundą tik dalyje dėl bausmių bendrinimo kitoje dalyje prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad jo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos BK 75 str., pakeisto 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554 (įsigaliojo nuo 2015-03-24)(TAR, 2015, Nr. 2015-04087), nuostatų, pažymėtina, jog taikyti BK 75 str. nuostatas yra teismo prerogatyva, bet ne pareiga. Įvertinus tai, kad A. T., būdamas daugelį kartų baustas administracine tvarka (t.1, b.l. 83-91), net 14 kartus teistas, jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis nepateisino valstybės pasitikėjimo ir nesiliovė daryti nusikaltimus, naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, darytina išvada, jog jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad apylinkės teismas šiuo nuosprendžiu paskirtos jam bausmės nesubendrino su įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-09 ir 2016-07-08 nuosprendžiais paskirtomis jam bausmėmis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė, jog šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam A. T. inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė prieš priimant jo atžvilgiu ankstesnius 2016-06-09 ir 2016-07-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžius, tačiau atsižvelgęs į tai, kad 2016-06-09 ir 2016-07-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiai yra neįsiteisėję, o ankstesniais teismo nuosprendžiais kaltinamajam buvo paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kurios taip pat buvo ir subendrintos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo teismo nuosprendžiu skirtiną bausmę netikslinga bendrinti su neįsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Taip pat skundžiamame nuosprendyje išaiškinta, jog, įsiteisėjus visiems teismo nuosprendžiams, bus galima spręsti klausimą dėl kelių neįvykdytų nuosprendžių vykdymo (BPK 347 straipsnis). Šiame kontekste pažymėtina, jog tam būtinas ne nuteistojo prašymas, o įkalinimo įstaigos, kurioje bausmę atlieka nuteistasis, teikimas vėliausiai nuosprendį priėmusiam teismui.

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad A. T. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes bei A. T. asmenybę charakterizuojančius duomenis, pagrįstai paskyrė A. T. realias laisvės atėmimo bausmes, kurias, tinkamai subendrino ir subendrintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 64¹ str., sumažino 1/3. Paskirta A. T. galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai ne per griežta atitinka siekiamus bausmės tikslus, dar labiau ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-21 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

2016-09-29 Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kuria prašoma priteisti iš nuteistojo A. T. valstybės naudai 46,32 Eur dydžio išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, jog BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. T. netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. T. apeliacinį skundą atmesti.