Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Liudvinavičienės, Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Aivaro Gylio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį, BK 292 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir keturiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Dujinis pistoletas „Blow Magnum“ su dėtuve, saugomas VSAT Turto valdymo valdybos Vilniaus skyriuje, konfiskuotas ir perduotas Lietuvos ginklų fondui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. jis, turėdamas tikslą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį – Ukrainos pilietį V. M., gim. (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu bei iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su V. P., gim. (duomenys neskelbtini), asmens duomenims bei šią Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę laikė prie savęs iki 2018 m. rugsėjo 30 d. 04 val. 52 min., kai vykdamas taksi automobilyje „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčiu Ukrainos piliečiu V. M., lydėdamas nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), link Vilniaus oro uosto, šį dokumentą panaudojo, perduodamas jį minėtam Ukrainos piliečiui. Taip pat M. M. tame pačiame taksi automobilyje Ukrainos piliečiui kartu su Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele perdavė du lėktuvo bilietus, iš kurių vienas buvo su perduotos Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės duomenimis ir skirtas 2018 m. rugsėjo 30 d. 06.10 val. skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Londoną, o kitas bilietas buvo su tikrais Ukrainos piliečio asmens duomenimis ir skirtas 2018 m. rugsėjo 30 d. 07.05 val. skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Kijevą. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir lėktuvų bilietus M. M. Ukrainos piliečiui perdavė su tikslu, kad šis asmuo Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte dokumentų patikrinimo metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams pateiktų savo Ukrainos pasą ir lėktuvo bilietus, skirtus 2018 m. rugsėjo 30 d. 07.05 val. skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Kijevą, o, praėjus dokumentų patikrą, eitų link išskridimo vartų 2018 m. rugsėjo 30 d. 06.10 val. skrydžiui Nr.(duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Londoną ir prieš įlipimą į lėktuvą „Wizzair“ avialinijų darbuotojams pateiktų Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę su lėktuvo bilietu, skirtu skrydžiui Nr.(duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Londoną, bei, atskridus į Londoną, Anglijos pareigūnams vėl pateiktų turimą Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę. Tokiu būdu M. M. dėl savanaudiškų paskatų, už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį suteikęs Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentą ir davęs nurodymą, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Angliją gabeno Ukrainos pilietį V. M..

1.2. jis 2018 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, vardu A., neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos dujinį pistoletą BLOW Magnum Nr. (duomenys neskelbtini), 9 mm. kalibro, tinkamą šaudyti, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, ir vieną šaudmenį – fabrikinės gamybos 9 mm. kalibro pistoletų garsinį šovinį, kuris yra tinkamas šaudyti bei kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas prie C kategorijos šaudmenų. Įgijęs minėtą šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, kurie buvo sudėti į pirštinę, M. M. juos nusinešė į butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir pasidėjo į koridoriuje esančią spintą, kurioje šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenį laikė iki 2019 m. kovo 28 d. 10.00 val., kai šiuos daiktus kratos metu aptiko ir paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl M. M. nuteisimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus. Baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamas veikas, nenustatyta, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai patikrinus byloje surinktų įrodymų vertinimo analizę, dėl jos pasisakytina tiek, kiek tai susiję su apeliaciniame skunde ginčijamomis teismo išvadomis, t. y. nuosprendis patikrinamas apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

10.1. 2018 m. rugsėjo 30 d. 06.10 val. Vilniaus oro uoste buvo sulaikytas Ukrainos pilietis V. M., kuris, norėdamas išvykti į Londoną, pateikė Lietuvos Respublikos piliečio V. P. asmens dokumentus. V. M. nurodė, kad pasinaudojo kito asmens dokumentais, norėdamas neteisėtai patekti į Londoną (t. 1, b. l. 5, 37,51).

10.2. V. P. vardu prisistačiusio asmens kratos metu pas jį buvo rasti Ukrainos piliečio V. M. asmens dokumentai (t.1 b. l. 60-62). Taip pat šis asmuo turėjo skrydžio dokumentus – M. V. vardu įlaipinimo pasą reisui Vilnius – Boryspol (skrydžio laikas 2018 m. rugsėjo 30 d. 07.05 val.) (t.1 b. l. 64).

10.3. Apklausos metu V. M. nurodė, kad norėjo pateikti į Londoną, todėl susitarė ir įsigijo Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentus. Su kuo tarėsi – negali pasakyti, nes to asmens nepažįsta. Jam buvo paaiškinta veikimo schema: jam buvo nupirkti bilietai skrydžiui iš Vilniaus į Ukrainos miestą; į šį skrydį jis turėjo registruotis savo tikrais asmens dokumentais kaip Ukrainos pilietis; praėjęs patikrą kaip keleivis skrydžiui į Ukrainą ir įėjęs į oro uosto teritoriją, jis turėjo eiti prie įlaipinimo vartų skrydžiui į Londoną ir pateikti svetimą Lietuvos Respublikos piliečio dokumentą ir įlaipinimo bilietą, t. y. jis turėjo apgauti įlaipinimo dokumentus skrydžiui į Londoną tikrinančius asmenis, prisistatydamas Lietuvos piliečiu. Skrydžių laikas į Boryspolį ir į Londoną beveik sutapo. Jis nesilaikė schemos ir supainiojo dokumentus – praeidamas patikrą, pateikė Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Dėl padarytos klaidos jis buvo sulaikytas VSAT pareigūnų.

10.4. Taip pat V. M. nurodė, kad skrydžio bilietus (įlaipinimo talonus) tiek į Boryspolį, tiek į Londoną bei Lietuvos Respublikos piliečio dokumentą jam perdavė kartu su jais taksi automobiliu atvažiavęs asmuo. V. M. turėjo praeiti įlaipinimo patikrą kaip Ukrainos pilietis su skrydžio į Boryspolį įlaipinimo talonu. Tokiu būdu patekęs į uždarą patikrą praėjusių asmenų zoną, jis turėjo eiti prie įlaipinimo vartų skrydžiui į Londoną ir ten patikrai pateikti Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentą ir skrydžio į Londoną įlaipinimo taloną, tikintis, kad tikrinantys dokumentus asmenys nepastebės, kad jis pateikė svetimo asmens dokumentus. Kartu su jais vykusio taksi automobiliu ir dokumentus perdavusio asmens veido bruožų neįsidėmėjo, nes buvo ankstyvas rytas, lauke buvo tamsu, tačiau apibūdino šio asmens išvaizdą, rūbus, nurodė, kad šis asmuo ant galvos buvo užsimetęs gobtuvą. Už įlaipinimo talonus ir Lietuvos Respublikos piliečio dokumentus jis sumokėjo tam asmeniui 300 eurų prie Vilniaus oro uosto, o, atvykus į Londoną, turėjo sumokėti dar 2700 eurų, kuriuos būtų pasiskolinęs iš Londone dirbančių pažįstamų asmenų. Po sulaikymo apklausos metu V. M. peržiūrėjo patikros vaizdo įrašą ir parodė pirmą į patikrą nuėjusį asmenį kaip asmenį, kuris vyko kartu su juo ir kitais ukrainiečiais taksi automobiliu, ir kuris perdavė jam įlaipinimo talonus ir Lietuvos Respublikos piliečio dokumentus. Šio asmens apranga atitiko jau nurodytos aprangos detales. V. M. nurodė, kad minėtas asmuo ir kitiems taksi automobiliu vykusiems asmenims perdavė kažkokius popierius, tačiau jis nematė, kas tai buvo.

10.5. V. M. nurodytos kelionės iš Ukrainos į Lietuvą aplinkybės net detalėse sutapo su VSAT informacija dėl jo atvykimo į Lietuvą laiko ir būdo. V. M. teigė, kad Vilniuje gyveno bute (duomenys neskelbtini) g. Ši aplinkybė sutapo su liudytojų E. S. ir D. P. parodymuose nurodytomis aplinkybėmis apie nuomojamą butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atitinkamai liudytoja E. S. nurodė, kad 2018 metų rugsėjo mėnesį ji jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini) buvo išnuomojusi D. P., kuris jai nurodė, kad bute apsigyvens kažkokie jo draugai ar darbuotojai, po to 2018 m. spalio 28 telefoninio skambučio D. P. metu sužinojo, kad jis atsisako buto, kaip jam nebereikalingo, nuomos. Liudytoju apklaustas D. P. nurodė, kad minėtą butą susirado pernuomojimui, tikėjosi iš to uždirbti, tačiau vėliau nuomos atsisakė; jis taip pat nurodė, kad, jo žiniomis, jo tėvas V. P. buvo praradęs asmens dokumentą, tačiau tai įvyko – jis nežino, dokumento nematė.

10.6. Taip pat V. M. nurodė, kurioje vietoje Vilniuje įsėdo į taksi automobilį, nurodė kas sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, papasakojo, kad pastarasis asmuo, atvykus į Vilniaus oro uostą, perdavė jam įlaipinimo talonus ir Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentus ir liepė eiti paskui jį išlaikant atstumą, neprisiartinant prie jo. V. M. apibūdino asmens, apie kurį davė parodymus, aprangą. V. M. nurodytos aplinkybės dėl šio asmens nurodymų, kaip elgtis oro uoste, vykdymo, asmens išvaizdos sutapo su vaizdo įrašuose užfiksuotomis nuteistojo buvimo oro uoste įvykio metu aplinkybėmis. V. M. vaizdo įraše atpažino asmenį, apie kurį jis davė parodymus.

10.7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. M. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 str. 2 dalyje, faktines aplinkybes, pagrįstai rėmėsi V. M. parodymais, kuriuos pastarasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, atskiros jo nurodytos aplinkybės patvirtintos kitais byloje ištirtais įrodymais

10.8. Nuteistasis M. M. pripažino, kad vyko kartu su kitais asmenimis taksi automobiliu ir bendravo su tais asmenimis oro uoste, tačiau kategoriškai paneigė perdavęs jiems įlaipinimo talonus ir Lietuvos Respublikos piliečių dokumentus. Nuteistasis nurodė, kad susitiko su minėtais asmenimis autobusų stotelėje (duomenys neskelbtini) g., jie klausė, kaip nuvažiuoti iki oro uosto, o kadangi jis taip pat norėjo važiuoti į oro uostą, taupumo sumetimais visi nutarė važiuoti kartu taksi automobiliu. Pirmosios instancijos teismas tokią nuteistojo poziciją pagrįstai atmetė, kaip paneigtą byloje ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis.

10.9. Nuteistasis M. M. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl V. M. būtent jį, anksčiau nematytą ir nepažįstamą, nurodė, kaip asmenį, už piniginį atlygį perdavusį jam įlaipinimo talonus ir Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentus bei paaiškinusį oro uosto patikros ir patikros skrydžiui į Londoną praėjimo schemą. Šiame kontekste, kaip nelogiška, vertinama ir nuteistojo pozicija, kad jis atsitiktinai pasirodė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Nuteistasis, aiškindamas, kad ketino važiuoti į oro uostą, ankstų įvykio dienos rytą apie 4 val. buvo autobusų sustojime, esančiame toli nuo jo gyvenamosios vietos, tokiu laiku, kai visuomeninis transportas dar nevažiuoja. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent jis iškvietė taksi automobilį. Nors užsieniečiai, tame tarpe Ukrainos pilietis V. M., apsistojęs bute (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., nurodė, kad asmuo jų paimti atvažiavo prie buto, kuris yra už maždaug kilometro nuo (duomenys neskelbtini) g. autobusų sustojimo, iš kur taksi automobiliu nuteistasis kartu su užsieniečiais važiavo į oro uostą, ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti V. M. parodymais. Įvertintina ir tai, kad jis, būdamas kitos šalies gyventojas, negalėjo įvardinti Vilniaus miesto gatvių, vietovių, susijusių su įvykiu. Tuo tarpu nuteistasis, žinodamas savo veiksmų neteisėtą pobūdį, buvo suinteresuotas, kad jo veiksmai nebūtų atskleisti.

10.10. Nuteistasis nurodė, kad sulaikytajam V. M. buvo tiesiog patogu suversti kaltę ant jo ir tai padarė. Su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Bylos duomenimis, V. M. parodymai apie M. M. veiksmus jo paties baudžiamosios atsakomybės nepašalino. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu V. M. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje (t. 3 b. l. 185-188).

10.11. Teisėjų kolegija, analizuodama liudytojo V. M. parodymų nuoseklumą ir jų įrodomąją vertę, atsižvelgia ir į jo parodymus dėl kitų užsieniečių - Ukrainos piliečių keliavimo aplinkybių. Bylos duomenys patvirtina, kad ne tik V. M. vardu, bet tuo pačiu ir Ukrainos piliečių R. Z. bei N. S. vardu buvo nupirkti bilietai skrydžiui iš Vilniaus į Boryspolį, kaip nurodė liudytojas T. D., pardavęs bilietus. Taip pat liudytoja N. M. parodė, kad ji pardavė bilietus skrydžiui iš Vilniaus į Londoną Lietuvos Respublikos piliečių V. P., T. K., A. B. vardu.

10.12. Liudytojai V. P., A. B. ir T. K. – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių asmens dokumentais buvo nupirkti bilietai skrydžiui į Londoną, parodė, praradę savo asmens dokumentus ir jų nepasigedę, todėl negali paaiškinti praradimo laiko ir aplinkybių, į užsienį nurodytu laiku nekeliavę. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad reisu Vilnius – Lodonas, kuriuo skrido M. M. ir turėjo skristi V. P., į Londoną išskrido T. K. ir A. B.. Šie duomenys, nors ir nebuvo pakankami išvadai dėl M. M. kaltės, gabenant užsienio valstybės piliečius V. Z. ir N. S. per Lietuvos Respublikos sieną, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia liudytojo V. M. parodymų apie užsieniečių gabenimo schemą ir M. M. jo atžvilgiu atliktus veiksmus teisingumą bei įrodomąją reikšmę. Akivaizdu, kad V. M. įvardintos veiksmų schemos pagalba kiti du Ukrainos piliečiai pateko į lėktuvą, skrendantį į Londoną, apgaulingai prisistatę kitų asmenų vardais ir pateikę svetimus Lietuvos Respublikos piliečių dokumentus. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad Ukrainos piliečiai V. M., R. Z., N. S., buvo deportuoti iš Jungtinės Karalystės ir savo vardais į Londoną nuskristi negalėjo (t. 2, b. l. 68-74). Pastarieji Ukrainos piliečiai nebuvo sulaikyti, nebuvo nustatyta jų buvimo vieta ir jie nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu.

10.10. Kaip minėta, Ukrainos pilietis V. M., Vilniaus oro uoste registracijos skrydžiui metu (patikros metu) susipainiojo ir VSAT pareigūnams pateikė ne Ukrainos piliečio – savo originalius asmens dokumentus ir skrydžio į Boryspolį įlaipinimo taloną, o svetimus Lietuvos Respublikos piliečio dokumentus ir buvo sulaikytas, supratus, kad jis nėra Lietuvos pilietis.

11. Gynėjo apeliaciniame skunde atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį ir į tai, kad apygardos teisme teisiamajame posėdyje V. M. apklaustas nebuvo, todėl nuteistasis ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti jam klausimų, aiškinantis prieštaravimus, kurie pažymėti ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Iš dalies gynėjas teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo V. M. apklaustas nebuvo. Tačiau bylos duomenys patvirtina, jog teismas ėmėsi priemonių jį iškviesti į teismo posėdį, jam neatvykus BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitė ir ištyrė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o taip pat parodymų patikrinimo vietoje protokolą (t.1, b. l. 77- 80, 91-94, 81-82, 83-89, t. 4, b. l. 163-166). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama ištaisyti apeliaciniame skunde nurodytą pažeidimą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu ėmėsi priemonių dėl Ukrainos piliečio V. M. apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Gauti duomenys, kad jis yra išvykęs į užsienio valstybę, atvykti į Lietuvos Respubliką neketina, galimybės būti apklaustas vaizdo konferenciniu būdu neturi, kontaktinius duomenis, kurių pagalba būtų galima organizuoti jo apklausą užsienio valstybėje, nurodyti atsisakė (t.5, b. l. 31-32, 36-50). Teisėjų kolegija sprendžia, kad galimybės apklausti teisme V. M. buvo išnaudotos ir tokia apklausa negalima dėl objektyvių priežasčių.

12. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne kiekvienu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, konstatuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 36- 693/2015, Nr. 2K-276-976/2015, Nr. 2K-211-489/2016, Nr. 2K-295-507/2016, Nr. 2K- 426- 507/2016). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, kai liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis yra svarbi ir kai nedalyvaujančio liudytojo parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Todėl pažeidimas, kuris būtų esmingai suvaržęs nuteistojo M. M. teisę į gynybą bei rungtynišką procesą, nebuvo padarytas. Pažymėtina ir tai, kad pagarsinti Ukrainos piliečio parodymai, nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo vertinami juos lyginant kartu su kitais įrodymais.

13. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti, laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

14. Priešingai nei teigia nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Nors nuteistasis M. M. viso bylos proceso metu neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau tokia nuteistojo pozicija vertinama kaip pasirinkta gynybos taktika, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems bei nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta. Nuteistojo gynėjas skunde be kita ko argumentuoja, jog nuteistojo veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos bylos įrodymais nepatvirtintas. Anot gynėjo, liudytojas V. M. nurodė, kad bute sumokėjo juos lydėjusiam asmeniui 300 Eur, šiam atvykus taksi automobiliu vežti į oro uostą, kai tuo tarpu byloje esančiais mobilios programėlės „eTransport“ duomenimis apie taksi važiavimo maršrutą nustatyta, kad taksi automobilis, kuriuo M. M. kartu su užsieniečiais važiavo į oro uostą, keleivius paėmė iš autobusų sustojimo (duomenys neskelbtini) g. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė nepaneigia V. M. nurodytos aplinkybės apie atsiskaitymą teisingumo, pažymėtina ir tai, kad Ukrainos piliečiai, nepažinodami Vilniaus, nežinojo ne tik kur yra oro uostas, bet ir kur yra autobusų sustojimas (duomenys neskelbtini) g., kad ankstų rytą atėję į jį atsitiktinai sutikto M. M. teirautųsi, kaip jiems patekti į oro uostą. Akivaizdu, kad būtent nuteistasis M. M., žinodamas savo veiksmų neteisėtą pobūdį, buvo suinteresuotas jų nuslėpimu. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pateikė 2018 m. rugsėjo 30 d. kelionės „eTransport“ taksi automobilio ataskaitą (kelionės numeris (duomenys neskelbtini)). Patikrinus šį kelionės numerį, nustatyta, kad kelionė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), vyko 2018 m. lapkričio 18 d. 5.40 val. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), keleivis A. B.. Pagal įmonės pateiktus duomenis M. M. naudojosi įmonės paslaugomis 2018 m. rugsėjo 30 d. 4.37 val., vyko nuo (duomenys neskelbtini) st., Vilniuje iki (duomenys neskelbtini), važiavimo maršrutas žemėlapyje nebuvo pateiktas, kaip neišsaugotas sistemoje dėl praėjusio ilgo laiko tarpo (t.2, b. l. 116).

15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. M. kaltu ir dėl neteisėto disponavimo svetimu Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentu. Nors gynėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nenustatyta, kaip M. M. įgijo svetimą asmens dokumentą, bylos duomenys patvirtina, kad jis, nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijęs Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę, ją laikė su savimi ir perdavė užsienio valstybės piliečiui, kurį gabeno per Lietuvos Respublikos sieną, t. y. atliko alternatyvius nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviosios pusės veiksmus, kurie buvo būtini pasirinktam užsieniečio gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną būdui – skrydžiui lėktuvu. Disponavimo svetimu asmens dokumentu aplinkybės nustatytos byloje ištirtais įrodymais, dėl kurių analizės ir vertinimo pasisakyta anksčiau šioje nutartyje, todėl argumentai nekartojami.

16. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus, vertindamas V. M. parodymus, nes dėl M. M. atliktų veiksmų jo atžvilgiu patikėjo, tačiau atmetė parodymus dėl kitų dviejų užsienio valstybės piliečių gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas analizavo V. M. parodymus pilna apimtimi ir juos vertino, gretindamas su kitais byloje ištirtais įrodymais. Nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad M. M. įvykdė neteisėtą užsienio valstybės piliečio V. M. gabenimo, panaudojant neteisėtai įgytu, laikomu ir perduotu Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentu, per Lietuvos Respublikos sieną. Tačiau teismas pagrįstai nurodė, kad V. M. parodymai, kad kartu su jais į oro uostą vyko ukrainiečiai – vyras ir moteris ir jiems M. M. perdavė kažkokius popierius, ką konkrečiai – jis nematė, nepakankami spręsti dėl M. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką jų atžvilgiu. Pastarieji Ukrainos piliečiai nebuvo sulaikyti, nebuvo nustatyta jų buvimo vieta ir jie nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Sprendžiant iš kitų bylos duomenų, galima daryti prielaidą, kad šiems asmenims taip pat buvo perduoti Lietuvos Respublikos piliečio dokumentai bei įlaipinimo talonai, kaip ir V. M., tačiau pirmosios instancijos teismas, negalėdamas apkaltinamojo nuosprendžio grįsti prielaidomis, pripažino šiuos duomenis nepakankamais nuteistojo kaltei šioje dalyje patvirtinti. Kaip minėta, skundo dėl šios nuosprendžio dalies nėra, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

17. Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad V. M. apklausos metu atliktas asmens atpažinimas iš jam pateiktos vaizdo medžiagos neatitinka įstatymų reikalavimų ir negalėjo būti vertinamas, kaip nuteistąjį kaltinantis įrodymas. Atliekant atpažinimą iš vaizdo įrašo buvo pažeista BPK 192 straipsnyje numatyta asmens parodymo atpažinti tvarka, veiksmas nebuvo užprotokoluotas, apsiribota apklausos protokole padarytu įrašu. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

18. Baudžiamosios bylos duomenys paneigia nuteistojo gynėjo nurodytą faktą, kad buvo atliekamas procesinis veiksmas, numatytas BPK 192 straipsnyje – asmens atpažinimas. Atsižvelgus į bylos ikiteisminio tyrimo metu susiklosčiusią situaciją, kad sulaikytas užsienio valstybės pilietis betarpiškai po sulaikymo buvo apklaustas apie jam žinomas bylos aplinkybes ir dalyvavusius asmenis, kurie tuo metu nebuvo sulaikyti, identifikuoti ir nustatyti, jo nurodytoms aplinkybėms patikslinti jam buvo parodytas užfiksuotas oro uosto terminalo vaizdo įrašas, kuriame jis pagal jo anksčiau pateiktą veikusio asmens apibūdinimą šį asmenį nurodė. Todėl ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais atliktas veiksmas, kuris buvo užfiksuotas įrašu apklausos protokole, negali būti vertinamas pagal asmens atpažinimo iš pateiktų trijų asmenų arba jų fotonuotraukų atlikimo taisykles, numatytas BPK 192 straipsnyje, o dėl jo, kaip apklausos sudėtinės dalies, įrodomosios reikšmės sprendė bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2006). Pažymėtina, kad bylos duomenimis, V. M. parodytas asmuo, kuris vėliau buvo identifikuotas, kaip nuteistasis M. M., įvykio dieną išskrido į Jungtinę Karalystę ir nebuvo objektyvios galimybės šį asmenį pateikti V. M. atpažinimui BPK 192 straipsnyje numatyta tvarka. Todėl nenustatyta, kad teismas, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste pilna apimtimi vertindamas V. M. apklausas, kaip nuteistojo M. M. kaltę patvirtinančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamo asmens teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2011, Nr. 2K-493/2011, Nr. 2K-121/2014, Nr. 2K- 166- 699/2018ir kt.). Tokių duomenų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.

19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

20. Nustatant tikrąsias bylos aplinkybes, įrodymų vertinimas atliekamas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šioje proceso normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020).

Dėl M. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčydamas nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad nuteistasis pripažino ginklo ir šaudmens laikymo namuose faktą, tačiau nurodė, kad, paprašytas pažįstamo jį palaikyti, padėjo, neapžiūrinėjo, nesinaudojo, todėl nesuprato, kad ginklas, nors yra dujinis, bet priskirtas prie šaunamųjų ginklų. Nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės – tiesioginės tyčios, nes jis, nebūdamas specialistas, nežinojo, jog ginklas neatitinka dujinių ginklų požymių – neturi PTB ženklo, pertvaros vamzdžio kanale, ką gali nustatyti tik asmuo, turintis specialiųjų žinių. Todėl gynėjas nurodo, kad M. M. nesuprato, jog jo laikomas ginklas uždraustas apyvartoje, kaip šaunamasis. Su šiais gynėjo skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

22. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015).

23. Byloje nustatyta, kad M. M. nuo 2018 metų tiksliai nenustatyto laiko namuose, neturėdamas leidimo, laikė fabrikinės gamybos dujinį pistoletą „BLOW MAGNUM“ Nr. (duomenys neskelbtini) su dėtuve, kuris, esant išsuktai vamzdžio kanalo įvorei, tinka šaudyti ir 9 mm kalibro pistoletų šoviniais su guminėmis kulkomis, yra šaunamasis ginklas ir priskiriamas C kategorijų šaunamiesiems ginklams, o taip pat vieną 9 mm kalibro šovinį, priskirtą C kategorijos šaudmenims.

24. 2019 m. balandžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad tirti pateiktas pistoletas yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro dujinis pistoletas BLOW Magnum Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais. Esant išsuktai vamzdžio kanalo įvorei, pistoletas tinka šaudyti ir 9 mm kalibro pistoletų šoviniais su guminėmis kulkomis. Pateiktas dujinis pistoletas yra šaunamasis ginklas ir priskiriamas prie C kategorijos ginklų. Pateiktas dujinis pistoletas yra netvarkingas, tačiau tinkamas šaudyti. Tirti pateiktas šovinys yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletų garsinis šovinys, skirtas šaudyti iš 9 mm kalibro dujinių pistoletų. Pateiktas garsinis šovinys skirtas šaudyti ir iš tirti pateikto dujinio pistoleto. Pateiktas garsinis šovinys yra šaudmuo ir priskiriamas prie C kategorijos šaudmenų. Pateiktas garsinis šovinys yra tinkamas šaudyti (t. 3, b. l. 175–178).

25. 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 5 straipsnio 2 punkte numatyta, kad C kategorijos ginklams be kita ko priskiriami dujiniai ginklai, jų įsigijimui reikalingas leidimas įsigyti, laikyti ir nešiotis ginklą.

26. Iš to išplaukia, kad M. M., nuo 2018 metų laikydamas namuose kratos metu rastą ginklą ir šaudmenį, turėjo turėti leidimą šiam ginklui ir šaudmeniui laikyti. Skundo argumentas, kad nėra subjektyviojo požymio tiesioginės tyčios, nes nuteistasis nėra ginklų ekspertas ir nesuprato, kad jo ginklas pateko į ginklų kategoriją, kuri reikalauja atitinkamo leidimo turėjimo, nepagrįstas, todėl atmestinas. Šie skundo teiginiai nepaneigia tyčios buvimo ir prieštarauja paties nuteistojo parodymams, kad jis suprato, jog pažįstamas asmuo jam duoda palaikyti ginklą, nesidomėjo, kokio jis modelio ir kalibro, leidimo laikyti ginklą neturėjo. Pažymėtina ir tai, kad nereikalingos specialiosios žinios suvokti, kad laikomas ribotos apyvartos daiktas yra ginklas, kuriam laikyti privaloma turėti leidimą.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatyti visi veikos būtinieji požymiai, t. y. nusikaltimo dalykas – šaunamasis ginklas: M. M. namuose laikė ginklą ir šaudmenį, pagal byloje esančią ekspertų išvadą šaunamasis ginklas priskiriamas C kategorijai yra tinkamas šaudyti, o šaudmuo skirtas šaudyti C kategorijos ginklais; objektyvusis požymis – neteisėtas laikymas: tokio ginklo laikymui radimo metu M. M. neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo; subjektyvusis požymis – teismas teisingai pripažino, kad M. M. veikė tiesiogine tyčia, t. y. laikė šaunamąjį ginklą, suvokdamas, kad ginklui laikyti reikalingas leidimas. Asmuo, būdamas atsakingas už laikomą ribotos civilinės apyvartos daiktą, privalo domėtis tokio daikto laikymo reikalavimais ir imtis priemonių juos atitikti. Taigi, priešingai negu teigiama skunde, M. M. veiksmuose yra visi būtinieji BK 253 straipsnio 1 dalies požymiai. Skunde nurodoma aplinkybė, kad M. M. ginklu nesinaudojo, nepaneigia baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą, neturint leidimo, šaunamojo ginklo laikymą.

Dėl M. M. paskirtos bausmės

28. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam paskirta bausme. Gynėjas nurodo, jog, perkvalifikavus nuteistojo veiką iš BK 292 straipsnio 2 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį, o taip pat ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, M. M. skirtina švelniausia šiuose straipsniuose numatyta bausmė – bauda, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – areštas. Be to, gynėjas nurodo, kad M. M. atsakomybę lengvinančia turėtų būti pripažinta aplinkybė, kad jis kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi.

29. Kaip pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę gynėjas nurodė nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnyje, perkvalifikavimą iš šio straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Teisėjų kolegijai atmetus šį skundo argumentą, nuteistajam paskirtoji bausmė vertintina jos teisingumo ir proporcingumo kontekste. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirta bausmė yra teisinga ir atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. M. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

30. Teismas nenustatė nuteistojo M. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuteistojo gynėjo skunde keliamas klausimas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, lengvinančia aplinkybės, kad nuteistasis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš nuteistojo pozicijos teisme matyti, kad jis pripažino tik patį ginklo laikymo namuose faktą, tačiau nepripažino, kad jį laikė neteisėtai, teigdamas, kad, nėra specialistas ir nesuprato, kad jo laikytas ginklas yra toks, kuriam laikyti reikalingas leidimas Taip pat nuteistasis dėl tokių veiksmų neišreiškė jokios pozicijos, apgailestavimo.

31. Skundžiamame nuosprendyje teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. M. M. padarė vieną sunkų (BK 292 straipsnio 2 dalis) ir du apysunkius (BK 253 straipsnio 1 dalis ir 302 straipsnio 1 dalis) nusikaltimus. Nuosprendyje, nors ir lakoniškai, įvertinta ir nuteistojo asmenybė. Jis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs ( t. 4, b. l. 51-53), baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 4, b. l. 54-66). BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcija numato bausmes – areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Įvertinęs jau aptartas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir M. M. veiksmus bei tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis anksčiau teistas ir teistumas neišnykęs, teismas M. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas sankcijose numatytam minimumui bei jas subendrino palankesniais nuteistajam bausmių bendrinimo būdais – apėmimu ir daliniu bausmių sudėjimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam M. M. paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėl per griežtos bausmės nenurodyta kitų argumentų, apart nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikavimo ir lengvinančios atsakomybę aplinkybės pripažinimo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisakė aukščiau šiame sprendime.

32. Įvertinus visas jau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, paskirdamas M. M. konkrečias bausmes ir jas subendrindamas, pirmosios instancijos teismas jau išnaudojo visas galimybes palengvinant šio nuteistojo teisinę padėtį. Dar labiau švelninti jam bausmę arba kitaip lengvinti jo teisinę padėtį pagrindo nėra.

33. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, paskyręs nuteistajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nustatė, kad ji turi būti atliekama pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojo BK 50 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Tačiau byloje nuosprendis priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas ir aiškinimas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslintina – iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta M. M. laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Nuteistasis M. M. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, bus nusiųstas kardomojo kalinimo vietos administracijos, atsižvelgus į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. M. gynėjo advokato Aivaro Gylio apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį, pašalinant nuorodą dėl bausmės atlikimo įstaigos.