Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Mefodijos Povilaitienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Edvinui Pašvenskui, atsakovo atstovui Onutei Adulčikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą, kuriame prašoma ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms ir ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatas, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje teismui padavė pareiškimą, kuriame prašoma ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms ir ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatas

Aprašo 12 punkto nuostatos prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6 daliai, nes pagal Įstatymo nuostatas socialinių paslaugų poreikį nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka, o Apraše ši funkcija ja priskirta Pagalbos į namus poreikio vertinimo komisijai, kurią sudaro savivaldybės administracijos Vilniaus miesto socialinės paramos centras (toliau – ir Centras). Teigia, kad tai, jog poreikį vertinti turi socialinis darbuotojas, patvirtina ir Įstatymo 17 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo manymu tokios Aprašo nuostatos eliminuoja socialinio darbuotojo atsakomybę už priimtą sprendimą, kai tuo tarpu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. A1-94 (2007 03 13 įsakymo Nr. A1-67 redakcijos) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punktas numato socialinio darbuotojo atsakomybę. Aiškina, kad Aprašo X skyriaus nuostatos neatitinka Įstatymo 35 straipsniui, kuriame nustatyta kitokia asmenų skundų nagrinėjimo tvarka.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė pareiškimą.

Dėl Pagalbos į namus poreikio vertinimo komisijos paaiškina, kad pagalbos į namus paslauga yra socialinės priežiūros paslauga (LR Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 4 dalies 1 punktas, 6 straipsnis, 8 straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Ši paslauga pagal Įstatymo 34 straipsnio 1 dalį finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Motyvuojamoji dalis

Įvertindama nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto savivaldybės taryba Apraše (12 punkte) nustatė kiek sudėtingesnę asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo tvarką, nei numatyta Įstatyme.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. 194 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punkto nuostatas, tik socialinis darbuotojas, kaltas dėl netinkamo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo, gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn teisės aktų nustatyta tvarka, o pagal Aprašo reglamentavimą taikyti drausminio poveikio priemones darbo drausmę pažeidusiems darbuotojams nėra galimybės. Paaiškina, kad savivaldybės komisiją sudaro trys socialiniai darbuotajai. Tai užtikrina sprendimo objektyvumą, visi trys darbuotojai pasirašo išvadą tuo prisiimdami atsakomybę.

Dėl skundų nagrinėjimo tvarkos paaiškina, kad pareiškėjas remiasi Įstatymo 35 straipsnio 3 dalimi, tačiau šioje normoje kalbama apie socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, teikimo procedūras ir sprendimų apskundimo tvarką. Remiasi Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija, kuri nustatyta Įstatymo 14 straipsnio 7 punkte. Departamentas kontroliuoja asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, poreikio nustatymą, todėl asmenys tik dėl tokių paslaugų teikimo apskundimo gali kreiptis į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą. Akcentuoja, kad pagalbos į namus teikimas yra finansuojamas tik iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų ir už jų organizavimą, tame tarpe pagalbos į namus poreikio nustatymą, kokybės kontrolę, yra atsakinga savivaldybė, todėl skundai šiais klausimais negali būti paduodami Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Prašo teismo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė netenkinti pareiškimo.

Teismas, ištyręs dalies norminio administracinio akto teisėtumą, daro išvadą, kad norminio administracinio akto dalis yra teisėta, o pareiškėjo prašymas panaikinti aktą, atmetamas.

Byla yra dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto dalies atitikties įstatymui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 2 dalis suteikia teisę Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje paduoti abstraktų prašymą dėl savivaldybių administravimo subjekto norminio administracinio akto atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjo prašymas yra dėl dalies norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo.

Prašoma ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms ir ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų nuostatos atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatas

Apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimą Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtintas Aprašas, priėmimą paskelbta laikraštyje „Vilniaus diena“ 2009 03 28 (b. l. 50-51). Skelbime nurodytas teisės akto pavadinimas, jo priėmimo data ir nurodytas savivaldybės interneto tinklapio adresas, kuriame galima susipažinti su pilnu teisės akto tekstu. Kadangi iš paskelbto spaudoje teisės akto pavadinimo yra aiški priimto sprendimo esmė, tai jo esmės nenurodymas atskirai nelaikytinas netinkamu teisės akto paskelbimu. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalimi ginčijamas norminis administracinis aktas laikomas galiojančiu.

Tiriamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 ir 21 punktų ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų teisėtumas.

I.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatų atitikties LR Socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms.

Aprašo 12 punkte nustatyta: „ Asmens (šeimos) pagalbos į namus poreikį ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo prašymo-paraiškos gavimo dienos nustato centro direktoriaus įsakymu sudaryta Pagalbos į namus poreikio vertinimo komisija (toliau – centro komisija).“

Aprašo 21 punkte nustatyta: „Centro direktoriaus įgaliotas asmuo sprendimą dėl pagalbos į namus skyrimo priima per 14 kalendorinių dienų nuo centro komisijos išvadų gavimo, užpildydamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 patvirtintą sprendimo formą SP-9 (Žin., 2005, Nr. 81-2986)“.

Nurodyti norminio administracinio akto punktai reglamentuoja skirtingus dalykus: 1) pagalbos į namus poreikio nustatymą (12 punktas); 2) pagalbos į namus skyrimą (21 punktas). Dėl to prašymas suformuluotas netinkamai, kadangi pareiškėjas teigia, jog abu šie punktai prieštarauja Įstatymo 16 ir 17 straipsniams, kurie taip pat reguliuoja skirtingus dalykus ir skirtingas procedūras – asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą (16 straipsnis) ir sprendimo dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui (šeimai) priėmimą (17 straipsnis).

Teisės normų neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad jos prieštarauja Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms, nes įstatymo nuostatos suponuoja, kad Apraše nurodytus klausimus sprendžia socialinis darbuotojas, taigi, pagalbos į namus poreikio negali spręsti Apraše nurodyta komisija. Teiginys dėl prieštaravimo įstatymui iš esmės argumentuojamas tuo, kad pagal kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už neteisingą poreikio nustatymą, atsakomybėn gali būti patrauktas tik konkretus asmuo. Vienasmenio subjekto buvimas pagrindžiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. A1-94 (2007 03 13 įsakymo Nr. A1-67 redakcijos, Įsakymas) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punktu, kuris numato socialiniam darbuotojui, kaltam dėl netinkamo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo, galimybę būti patrauktam drausminėn atsakomybėn. Įsakymo 76 punktas drausminę atsakomybę socialiniam darbuotojui nustato tik dėl netinkamo socialinių paslaugų poreikio nustatymo, bet ne paslaugų paskyrimo. Dėl to pareiškėjas remtis šiuo punktu galėjo tik iš dalies.

Visų pirma, sprendžiant nagrinėjamo administracinio norminio akto teisėtumą, svarbu nustatyti, kokius teisinius santykius ir kokia apimtimi šis aktas reglamentuoja. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimu Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintas Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašas, kuriuo nustatoma konkrečios socialinės paslaugos teikimo tvarka. Aprašo 1 punkte nustatyta: „ Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašas (toliau – tvarkos aprašas) reglamentuoja pagalbos į namus poreikio nustatymo, skyrimo, sustabdymo ir nutraukimo Vilniaus mieste tvarką, asmens (šeimos) finansinių galimybių vertinimą, mokėjimą už pagalbą į namus, paslaugų sąrašą bei skundų nagrinėjimą.“. Atsižvelgiant į Socialinių paslaugų įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalis, socialinei priežiūrai priskiriama pagalbos į namus paslauga.

Savivaldybės kompetencija socialinių paslaugų srityje nustatyta Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnyje. Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punktas nustato, kad savivaldybė organizuoja socialines paslaugas asmenims (šeimoms): organizuoja asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą.

Socialinių paslaugų įstatymo 34 straipsnis „Socialinių paslaugų, kurias planuoja ir savivaldybės teritorijos gyventojams organizuoja savivaldybė, finansavimo šaltiniai“ nustato, kad bendrosios socialinės paslaugos ir socialinė priežiūra senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia, socialinės rizikos vaikams, socialinės rizikos suaugusiems asmenims ir jų šeimoms finansuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų.

Taigi, Aprašu savivaldybės taryba patvirtino tvarką, pagal kurią nustatomas poreikis atitinkamai socialinei paslaugai, jos skyrimo, sustabdymo, nutraukimo Vilniaus mieste tvarka. Tam, kad pastoviai būtų organizuojamas paslaugos poreikio nustatymas, paslaugos teikimas, Tarybos norminiu administraciniu aktu gali būti patvirtintas atitinkamas Tvarkos aprašas (to neneigia ir pareiškėjas). Savivaldybė administruodama tik jos teikiamą, finansuojamą ir administruojamą paslaugą, gali nusistatyti atitinkamą tvarką. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje savivaldybės nurodomos kaip socialinių paslaugų valdymo institucijos. Vietos savivaldos įstatymo (X-1722, 2008 09 15, Žin., 2008, Nr. 113-4290 (2008 10 01) 5 straipsnis savivaldybių funkcijas pagal sprendimų priėmimo laisvę skirsto į savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms). Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas nustato, kad savarankiškosioms (Konstitucijos ir įstatymų nustatytoms (priskirtoms)) savivaldybės funkcijoms priskiriama tokia funkcija: socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Šios ir kitos minėtos įstatymų nuostatos patvirtina, kad savivaldybė gali nusistatyti socialinių paslaugų, finansuojamų iš jos biudžeto, tvarką. Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Prieštaravimą įstatymui pareiškėjas grindžia tuo, kad Įstatymo 16 straipsnio 6-9 dalys suponuoja, kad socialinių paslaugų poreikį nustato socialiniai darbuotojai, t. y. – socialinis darbuotojas. Aprašo 12 ir 21 punktai socialinės paslaugos poreikio nustatymą ir sprendimo priėmimą dėl paslaugos teikimo paveda Vilniaus miesto socialinės paramos centrui, kartu šie punktai nustato tam tikras tvarkas - poreikio nustatymo tvarką ir sprendimo dėl paslaugos teikimo priėmimo tvarką Centre. Centro ar kito administracijos padalinio, planuojančio socialines paslaugas, administruojančio socialinių paslaugų organizavimą ir bendrųjų socialinių paslaugų bei socialinės priežiūros kokybės kontrolę, buvimas yra privalomas. Centras, kaip savivaldybės administracijos padalinys, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi, turėjo būti įsteigtas.

Pareiškėjo nurodomos Įstatymo 16 straipsnio, 17 straipsnio nuostatos nedraudžia savivaldybės tarybai, sprendžiant tiek socialinių paslaugų poreikio nustatymo klausimus, tiek socialinės paslaugos teikimą, nustatyti šių veiksmų atlikimo tvarkas. Pareiškėjo nurodomos šių straipsnių nuostatos nereiškia, kad šiuose Įstatymo straipsniuose reglamentuojami klausimai gali būti sprendžiami tik vieno socialinio darbuotojo. Priešingai, tiek Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje, tiek 17 straipsnyje pasakyta, kad reglamentuojamų veiksmų atlikimo tvarką nusistato savivaldybės institucija. Šiuo atveju Taryba ir nustatė Įstatymo 16 ir 17 straipsniuose nurodytų (skirtingų) veiksmų atlikimo tvarką, kuri Įstatymo nuostatoms neprieštarauja.

Sprendžiant savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo klausimą, teismas gali vertinti tik tai, ar šis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis). Dėl to, šiuo atveju teismas nevertina, ar Aprašo 12 ir 21 punktai apsunkina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. A1-94 (2007 03 13 įsakymo Nr. A1-67 redakcijos, toliau – ir Įsakymas) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punkto taikymą (jo taikymą teoriškai galėtų apsunkinti tik 12 punktas). Socialinių paslaugų įstatymas nenumato socialinio darbuotojo personalinės atsakomybės, todėl nurodoma aplinkybė nėra svarbi vertinant savivaldybės tarybos akto teisėtumą. Antra vertus, Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos reiškia, kad socialinių paslaugų teikimo srityje būtina vadovautis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu tvarkos aprašu. Daroma išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog Aprašo 12 ir 21 punktai prieštarauja nurodytoms įstatymo nuostatoms. Savivaldybės tarybos patvirtintas Aprašas neeliminuoja atsakomybės taikymo konkrečiam socialiniam darbuotojui. Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktoriaus 2008 10 08 įsakymą „Dėl Pagalbos į namus skyriaus asmens (šeimos) pagalbos į namus paslaugų poreikio nustatymo komisijos pakeitimo“ Nr. 17-1-231 (b. l. 54) ir Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktoriaus 2009 03 30 įsakymu Nr. 17-1-56 patvirtintą Asmens (šeimos) pagalbos į namus poreikio vertinimo anketą (b. l. 92-94). Šie dokumentai patvirtina, pirma, kad komisiją sudaro socialiniai darbuotojai, antra, šie darbuotojai (komisija) atlikę poreikio vertinimą, užpildo anketą ir personaliai pasirašo išvadas ir rekomendacijas. Taigi paslaugos poreikio vertinimo komisijos buvimas nereiškia, kad komisijos nariai gali išvengti atsakomybės, kuri nustatyta Įsakymu patvirtinto aprašo 76 punkte. Tokia galimybė būtų tik tuo atveju, jeigu komisijos išvadas ir rekomendacijas pasirašytų tik komisijos pirmininkas, o sprendimą komisija priimtų balsuojant, bet pagal dabartinį reguliavimą taip negali būti, nes minėta anketos forma patvirtinta Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktoriaus 2009 03 30 įsakymu Nr. 17-1-56.

Pagal Aprašo 21 punktą, sprendimą dėl pagalbos į namus skyrimo priima konkretus Centro direktoriaus įgaliotas asmuo, kas pilnutinai atitinka Įstatymo 17 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymas dalyje dėl Aprašo 12 ir 21 punktų teisėtumo tyrimo sprendžiamas pripažįstant Aprašo 12 ir 21 punktus teisėtais ir atmetant prašymą dėl šio akto panaikinimo (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

II.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų atitikties Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatoms.

Aprašo punktai, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, yra Aprašo X skyriuje „Skundų nagrinėjimas“.

Aprašo punktai nustato tokią skundų, dėl pagalbos į namus poreikio vertinimo išvadų nagrinėjimo tvarką:

70. Centro komisijos išvadas dėl asmens (šeimos) pagalbos į namus poreikio vertinimo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas, kiti suinteresuoti asmenys gali apskųsti departamento direktoriui.

71. Apskundus išvadas dėl asmens (šeimos) pagalbos į namus poreikio vertinimo, departamento direktoriaus įsakymu sudaroma komisija, kuri kartotinai vertina asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį.

72. Departamento direktoriaus sudaryta komisija nustačiusi, kad centro komisija neteisingai įvertino asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, teikia išvadą centro direktoriui.

73. Ginčai dėl departamento direktoriaus sudarytos komisijos priimtų sprendimų (neveikimo) nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi, ši savivaldybės tarybos nustatyta skundų nagrinėjimo tvarka liečia tik skundus dėl pagalbos į namus poreikio vertinimo ir neturi nieko bendro su sprendimais dėl pagalbos į namus suteikimo, sustabdymo ar nutraukimo. Be to, pagal Aprašu reguliuojamų santykių apimtį, darytina išvada, kad šiuo aktu sureglamentuota pagalbos į namus poreikio nustatymo, skyrimo, sustabdymo ir nutraukimo Vilniaus mieste tvarka, kuri taikoma Vilniaus miesto socialinės paramos centre.

Pareiškėjo manymu minėti punktai prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnyje nustatytai skundų nagrinėjimo tvarkai.

Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio „Sprendimų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, apskundimas „ 1 – 4 dalys nustato:

Aprašomoji dalis

1. Savivaldybės institucijos nustatyta tvarka paskirtų socialinių darbuotojų išvadas dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio skirti socialines paslaugas nustatymo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas, kiti suinteresuoti asmenys gali apskųsti savivaldybės administracijos direktoriui.

2. Apskundus išvadas dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio skirti socialines paslaugas nustatymo, savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu turi būti sudaryta komisija, kuri pakartotinai nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį.

3. Asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, poreikio nustatymo ar asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti už jas vertinimo išvadas, sprendimus dėl šių socialinių paslaugų skyrimo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas, kiti suinteresuoti asmenys gali apskųsti Socialinių paslaugų priežiūros departamentui.

4. Nustatęs pažeidimus dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, poreikio nustatymo, skyrimo, teikimo, asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti už šias paslaugas vertinimo, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas turi kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių ir pareikalauti pašalinti trūkumus.

Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio „Sprendimų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, apskundimas „ 9 dalis nustato:

Teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl Aprašo 70 – 73 punktų prieštaravimo Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 3, 4 ir 9 dalims, nes šios įstatymo nuostatos liečia tik asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, poreikio nustatymo, skyrimo ir kt. klausimus. Nagrinėjamos Aprašo nuostatos, kurios reglamentuoja socialinę paslaugą – pagalbos į namus teikimą. Ši paslauga finansuojama tik iš savivaldybių biudžeto (Socialinių paslaugų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis), todėl tokios paslaugos teikimo tvarka nereguliuojama nurodytomis įstatymo normomis ir joms prieštarauti negali. Dėl šios priežasties socialinės paslaugos pagalbos į namus poreikio vertinimo išvados negali, o juo labiau neprivalo, būti skundžiamos Socialinių paslaugų priežiūros departamentui (Socialinių paslaugų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad tai – Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) ir šis departamentas negali kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių ir pareikalauti pašalinti trūkumus, nes tokia teisė Socialinių paslaugų departamentui suteikta tik socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų, administravimo srityje. Priešingu atveju būtų pažeidžiami konstituciniai vietos savivaldos savarankiškumo principai. Dėl to nurodyti Aprašo punktai negali prieštarauti ir Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 9 daliai – Socialinių paslaugų priežiūros departamentas gali spręsti tik tuos ginčus, kurie susiję su socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams. Pagalbos į namus teikimo paslauga gali būti finansuojama tik iš savivaldybės biudžeto (Socialinių paslaugų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis), todėl ir ginčai dėl šios paslaugos teikimo negali būti nagrinėjami Socialinių paslaugų priežiūros departamente. Teismas daro išvadą, kad toks aiškinimas atitinka ir Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 12 punkto bei Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Savivaldybė, naudodama savivaldybės biudžeto lėšas ir vykdydama jai įstatymu priskirtą savarankišką funkciją, gali veikti laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 124 straipsnis garantuoja piliečių ir organizacijų teisę skųsti teismui savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktus ir veiksmus. Atsižvelgiant į tokias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad nustatyta išvadų dėl socialinės paslaugos poreikio apskundimo tvarka neprieštarauja pareiškėjo nurodomoms įstatymo nuostatoms, be to, neatima galimybės ginčyti išvadas tiesiogiai teisme, nes įstatymas nenustato privalomos tokių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Dėl Aprašo 70 – 73 punktų atitikties Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms. Visų pirma pastebėtina, kad Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nėra imperatyvios nuostatos. Šioje normoje asmenims leidžiama skųstis savivaldybės administracijos direktoriui, tačiau ši tvarka nėra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tik tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo apskundžia išvadą dėl socialinių paslaugų poreikio administracijos direktoriui, įstatyme imperatyviai nustatyta, kad administracijos direktoriaus sprendimu turi būti sudaryta komisija, kuri pakartotiniai nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį (Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 2 dalis). Taigi, Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 2 dalis numato imperatyvią nuostatą, kad administracijos direktorius sprendimu privalo sudaryti komisiją, kuri pakartotiniai nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį. Tačiau pagal šią įstatymo nuostatą tokia pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo pasinaudos Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje suteikiama galimybe skųsti socialinių darbuotojų išvadas dėl socialinių paslaugų poreikio savivaldybės administracijos direktoriui. Pripažinimui, kad Aprašo punktai prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 daliai, turi būti nustatyta, kad nurodomi Aprašo 70 – 73 punktai atims galimybę, neleis asmenims pasinaudoti Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta išvadų apskundimo tvarka.

Daroma išvada, kad Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta socialinių darbuotojų išvadų apskundimo tvarka galima naudotis nepriklausomai nuo Aprašo 70 – 73 punktuose nustatytos apskundimo tvarkos taikymo.

Aprašo 70 – 73 punktai nustato, kaip skundžiamos išvados dėl pagalbos į namus poreikio vertinimo, kurios priimamos šio Aprašo nustatyta tvarka Vilniaus miesto socialinės paramos centre. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad Vilniaus mieste pagalbos į namus teikimą organizuoja ir koordinuoja biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras. Iš šios Aprašo nuostatos bei visų kitų šio norminio administracinio akto nuostatų daroma išvada, kad Aprašu nustatyta tvarka skirta tik Vilniaus miesto socialinės paramos centrui. Aprašu reglamentuojama tvarka nuo pat prašymo-paraiškos padavimo Centrui (punktas 9) iki Centro išvadų apskundimo (70-73 punktai) ir nei viename šio akto punktų nenustatomos jokio kito savivaldybės administracijos padalinio funkcijos ar veiksmų atlikimo tvarka ir kt. Taigi Aprašu nereglamentuojami kitų savivaldybės institucijų veiksmai socialinių paslaugų poreikio nustatymo srityje. Tačiau tai nereiškia, kad kitos savivaldybės institucijos, kurias Socialinių paslaugų įstatymas įpareigoja spręsti socialinių paslaugų teikimo klausimus, Aprašo nuostatomis atleidžiamos nuo tiesiogiai įstatymu pavestų veiksmų atlikimo. Bet kuriuo atveju savivaldybės administracijos direktorius privalės nagrinėti asmenų skundus dėl socialinių darbuotojų išvadų paslaugų poreikio nustatymo klausimais, jeigu toks skundas bus paduotas. Gavęs tokį skundą privalės sudaryti komisiją, kuri pakartotinai nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, kadangi administracijos direktorių atlikti tokius veiksmus įpareigoja Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalys.

Daroma išvada, kad nors Apraše nustatyta skundų padavimo ir nagrinėjimo tvarka Centre nėra gera ta prasme, kad socialinių paslaugų poreikio nustatymo apskundimą itin komplikuoja, sprendimų (išvadų) apskundimo tvarką daro ganėtinai sudėtinga ir painia, dėl to nustatyta tvarka sudaro prielaidas vilkinti galutinės išvados patvirtinimą, tačiau dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 70 – 73 punktai prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalims. Nurodyti Aprašo punktai netrukdo įgyvendinti pareiškėjo nurodomas įstatymo nuostatas, nes jas privalo įgyvendinti kita savivaldybės vykdomoji institucija (administracijos direktorius), bet ne Vilniaus miesto socialinės paramos centras. Šiuo atveju aprašu nustatyta apskundimo tvarka nėra privaloma (nustatyta ne įstatymu), be to Aprašu ir įstatymu nustatytos skirtingos išvadų apskundimo tvarkos gali funkcionuoti nepriklausomai viena nuo kitos, nes suinteresuoti asmenys gali pasirinkti, kuria tvarka pasinaudoti. Kadangi nagrinėjamas norminis administracinis aktas, kuris priimtas savivaldybės tarybai įgyvendinant savivaldybės savarankiškąją funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 6 straipsnio 12 punktas), pripažįstama, kad savivaldybės taryba įgaliota nustatyti, kaip pagalbos į namus tiekimo socialinė paslauga, kuri gali būti finansuojama tik iš savivaldybės biudžeto, turi būti administruojama savivaldybės padalinyje, kuris administruoja būtent šios socialinės paslaugos teikimą.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymas dalyje dėl Aprašo 70, 71, 72, 73 punktų teisėtumo tyrimo sprendžiamas pripažįstant Aprašo 70, 71, 72, 73 punktus teisėtais ir atmetant prašymą dėl šio akto panaikinimo (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors pareiškėjas prašo tik ištirti dalies norminio administracinio akto teisėtumą, bet neprašo panaikinti šios akto dalies, teismas atsižvelgia į ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies nuostatas ir daro išvadą, kad prašymas yra ir dėl akto dalies panaikinimo. ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. ABTĮ 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“ ir leidinyje, kuriame aktas buvo paskelbtas. Taigi prašymas dėl norminio akto teisėtumo tyrimo visada reiškia, kad tai yra ir prašymas panaikinti neteisėtą aktą (ar jo dalį). Dėl to prašymas panaikinti akto dalį atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21 punktus, 70, 71, 72, 73 punktus teisėtais ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.