- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- A-2260-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01285-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. sausio 23 d. rašto Nr. (6.5)I-533 dalį dėl atsisakymo nagrinėti 2014 m. spalio 30 d. prašymą dėl paskirtos 939,71 Lt (272,16 Eur) valstybinės pensijos mokėjimo; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas nesutinka su Valdybos sprendimu nenagrinėti jo 2014 m. spalio 30 d. prašymo motyvuojant tuo, kad jis yra kartotinis. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje kreipėsi į Kauno skyrių dėl pensijos perskaičiavimo (padidinimo), kuris 2013 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. PE_SP1-21451 dėl 812,72 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. skundu kreipėsi į Valdybą, kuri 2014 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1648 paliko galioti minėtą Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą. 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno skyrių, prašydamas pratęsti 939,71 Lt dydžio pensijos mokėjimą, šį prašymą išnagrinėjus priimtas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. (10.1)S-77344, kuriuo paliktas galioti ankstesnis Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas. Dėl šio sprendimo pareiškėjas ir kreipėsi 2014 m. gruodžio 15 d. skundu į Valdybą. Pareiškėjo teigimu, jis taip ir negavo motyvuoto atsakymo į 2014 m. spalio 30 d. skundą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdyba iš dalies ginčijamame sprendime nenurodė, pagal kokią formulę buvo skaičiuojama pareiškėjo pensija iki 1995 m. sausio 1 d. ir po 1995 m. sausio 1 d., nenurodė, kodėl pareiškėjo pensija negali būti apskaičiuota pagal 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, o turi būti skaičiuojama pagal 1993 m. gegužės 1 d. – 1994 m. balandžio 30 d. laikotarpį, taip pat nepateikė jokių motyvų, kodėl pareiškėjo 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpio duomenų suvedimas yra laikomas klaidingu. Motyvavimo trūkumas suponuoja teisinį netikrumą, įgytų teisių neapibrėžtumą, paneigia pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Pareiškėjo manymu, Kauno skyrius apskaičiuodamas pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą, turėjo remtis duomenimis, kuriuose yra matomos pareiškėjo didžiausios gaunamos darbo pajamos, o ne remtis skaičiavimais, kai buvo gaunamas mažesnis darbo užmokestis. Perskaičiuojant pensiją visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo gautas pajamas iki išėjimo į karo privalomąją tarnybą bei neįskaičiuotas laikas šioje tarnyboje. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad iki šiol nėra gavęs Kauno skyriaus atsakymo į pareiškėjo 2015 m. vasario 2 d. prašymą dėl informacijos pateikimo. Dėl Kauno skyriaus nepagrįstai sumažintos pensijos pareiškėjas turi ne tik nemažai išlaidų, bet ir patiria didelę nervinę įtampą, sutriko miegas. Atsižvelgiant į tai, prašo priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad dėl Kauno skyriaus darbuotojų aplaidumo dingo jo 2013 m. prašymas dėl pensijos padidinimo. Prašo priteisti ne 1 000 Eur, o 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo, Valdyba 2014 m. vasario 21 d. sprendimu konstatavo, jog 812,72 Lt dydžio pensija pareiškėjui yra apskaičiuota teisingai. Pareiškėjas šio sprendimo teisme neginčijo, o 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi į Kauno skyrių, iš esmės nesutikdamas su 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu. Kauno skyrius, viršydamas savo kompetenciją (nes skundus dėl Valdybos teritorinių skyrių priimtų sprendimų nagrinėja Valdyba), pareiškėjui atsakė 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu, kurį pareiškėjas apskundė Valdybai, o Valdyba iš dalies ginčijamu sprendimu jį panaikino kaip priimtą viršijus savo kompetenciją ir atsakė į pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. skundą, nurodydama, jog atsisako nagrinėti minėtą pareiškėjo skundą kaip pakartotinį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas analogišką prašymą jau buvo pateikęs 2014 m. sausio 17 d. skunde ir į jį Valdyba pareiškėjui jau buvo atsakiusi 2014 m. vasario 21 d. sprendimu. Atsakovo nuomone, 2014 m. spalio 30 d. skunde pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti 2014 m. vasario 21 d. sprendimą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose nėra nustatyta neturtinės žalos atlyginimo galimybė. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl įvykusios skaičiavimo klaidos 20 metų kas mėnesį pareiškėjui buvo mokėta 140 Lt didesnė, nei priklausė, pensija, tačiau ši permoka iš pareiškėjo nebus išieškoma, nes didesnė pensija pareiškėjui buvo mokama ne dėl jo kaltės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno skyrius 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu nusprendė skirti pareiškėjui 812,72 Lt per mėnesį pensiją nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki gyvos galvos. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Valdybai, nurodydamas, kad į Kauno skyrių kreipėsi su prašymu padidinti, o ne sumažinti paskirtą pensiją; jo nuomone, pensijos dydis yra apskaičiuotas neteisingai, nes į stažą neįtraukti 6 darbo metai būnant pensijoje. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. vasario 21 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad buvo perskaičiuotos visos iki 1995 m. sausio 1 d. paskirtos pensijos, tačiau perskaičiuojant buvo padaryta klaida, nes iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pensija buvo apskaičiuota pagal 1993 m. gegužės 1 d. – 1994 m. balandžio 30 d. laikotarpio uždarbį, o perskaičiuota pensija buvo pagal 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, klaidingai buvo nustatytas draudžiamųjų pajamų koeficientas, todėl nuo 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokama didesnė, nei priklausė, pensija. Ši klaida buvo ištaisyta Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu, nustatant 799,68 Lt pensijos dydį. Kita vertus, atsižvelgiant į pareiškėjo 2013 m. spalio 16 d. prašymą, pareiškėjui po pensijos paskyrimo įgijus papildomą stažą, Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo pensija buvo padidinta nuo 799,68 Lt iki 812,72 Lt per mėnesį. Šis pensijos dydis buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į 40 metų 2 mėnesių ir 9 dienų stažą bei 1994–2000 metais turėtas pajamas. 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno skyrių, prašydamas grąžinti jam iki 2013 m. lapkričio 30 d. mokėtą 939,71 Lt dydžio pensiją; į šį prašymą Kauno skyrius atsakė 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nagrinėjamoje byloje iš dalies ginčijamu sprendimu panaikino Kauno skyriaus 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą, nurodžiusi, jog Kauno skyrius 2014 m. spalio 30 d. skundo pagal savo kompetenciją neturėjo teisės nagrinėti, o konstatavusi, kad pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. skundas yra pakartotinis, nusprendė jo nenagrinėti.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. skundą buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi. VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą <...>.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. skundo turinį, sprendė, kad pareiškėjas jo nemotyvavo, prie skundo pridėti dokumentai taip pat niekaip nepagrindė pareiškėjo skundo pozicijos dėl be pagrindo sumažintos pensijos, pridėti dokumentai tiesiog patvirtino faktinę aplinkybę, jog nuo 2013 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas gavo mažesnę pensiją. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Valdybos išvada, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. skunde nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti Valdybos 2014 m. vasario 21 d. sprendimą dėl 812,72 Lt dydžio pensijos apskaičiavimo teisingumo.
Nors Valdyba praleido 5 darbo dienų terminą, nustatytą VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje, per kurį turi būti pranešama apie sprendimą nenagrinėti skundo, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą, kuris iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo neturtinės žalos atsiradimą kildina išimtinai iš Kauno skyriaus veiksmų (pareiškėjo pensijos sumažinimo), tačiau nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama tik dėl Valdybos veiksmų (neveikimo), t. y. dėl Valdybos atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. skundą, teisėtumo, Kauno skyriaus neteisėti veiksmai (neveikimas) byloje nebuvo konstatuoti. Dėl to, teismo vertinimu, nenustačius visų valstybės viešajai atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, Lietuvos valstybės viešoji atsakomybė nekyla.
Dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog iki skundo pateikimo teismui Kauno skyrius jam nebuvo atsakęs į 2015 m. vasario 2 d. pateiktą prašymą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Kauno skyrius į minėtą pareiškėjo prašymą atsakė 2015 m. vasario 13 d. raštu Nr. (10.1)S-10121 (I t., b. l. 144–146), o tai, jog pareiškėjas šį raštą gavo, 2015 m. gegužės 7 d. patvirtino ir pareiškėjo atstovė (II t., b. l. 26–29).
III.
Pareiškėjas P. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, jam paskirta pensija buvo nepagrįstai sumažinta, dėl neaiškių priežasčių nebuvo įskaičiuotas darbo stažas pareiškėjui jau esant pensijoje, taip pat neįtrauktas stažas buvus karo tarnyboje. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikė faktinius duomenis – dokumentus, kurių pagrindu jam turėjo būti atstatyta iki tol priklausiusi senatvės pensija, tačiau Valdyba atsisakė prašymą nagrinėti, nepagrįstai nurodžiusi, jog jis yra kartotinis. Be to, pareiškėjo teigimu, Valdyba neatsižvelgė ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2014 m. gruodžio 15 d. skundo argumentų, jog neaišku, pagal kokią formulę buvo apskaičiuota pensija iki 1995 m. sausio 1 d. ir vėliau. Taip pat nebuvo išaiškinta, kokiais teisės aktais vadovaujantis ir kokiais atliktais skaičiavimais nustatyta klaida, jog pareiškėjui pensija turi būti skaičiuojama ne pagal 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, bet pagal 1993 m. gegužės 1 d. – 1994 m. balandžio 30 d. laikotarpį. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nors privalo būti aktyvus tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog pareiškėjas 2013 m. jau buvo kreipęsis dėl analogiško klausimo ir sprendimo neskundė – pareiškėjas paaiškino, kad yra pažeidžiama visuomenės grandis, dėl teisinio neišprusimo nesivadovavo nustatyta apskundimo tvarka, tačiau mano, jog, atsižvelgiant į viešąjį interesą, jo pažeistos teisės turi būti apgintos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodo, jog Kauno skyriaus 2015 m. vasario 13 d. raštas pareiškėjui buvo įteiktas, jis jo nėra gavęs, jo atstovė apie šį raštą pareiškėjo neinformavo, todėl laikytina, kad šis dokumentas pareiškėjui nebuvo įteiktas. Pažymėjo, kad dėl atsakovo nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų pablogėjo pareiškėjo psichinė ir fizinė būklė, todėl šiuo atveju yra visos būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl to, ar Valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo kartotinį prašymą, nes šiuo klausimu jau buvo priimtas administracinis sprendimas. Kauno skyrius paaiškino, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas nustatė perskaičiuoti visas iki tol paskirtas senatvės pensijas, remiantis pensijos byloje fiksuotais stažo ir uždarbio duomenimis. Perskaičiuojant pareiškėjo senatvės pensiją, buvo neteisingai suvesti duomenis apie pareiškėjo uždarbį, vietoje 1993 m. gegužės 1 d. – 1994 m. balandžio 30 d. laikotarpio nurodant 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Dėl to draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas neteisingai, todėl pareiškėjui nepagrįstai buvo mokama didesnė nei pagal turimą stažą ir draudžiamąsias pajamas priklausanti senatvės pensija. Ištaisius šią klaidą, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. paskirta 799,68 Lt senatvės pensija. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą perskaičiuoti pensiją įgijus stažą po pensijos skyrimo, jam taip pat 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu paskirta 812,72 Lt pensija. Valdyba 2014 m. vasario 21 d. sprendimu konstatavo, kad teritorinio skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjas šio atsakymo neskundė, todėl yra galiojantys ir privalomi vykdyti. Pareiškėjui pakartotinai kreipusis dėl senatvės pensijos dydžio, nesant naujų faktinių duomenų, prašymą pagrįstai atsisakyta nagrinėti. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nenustačius Valdybos veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė nekyla ir neturtinė žala pareiškėjui neatlygintina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2015 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (6.5)I-533 dalies, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo P. V. 2014 m. spalio 30 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad P. V. 2014 m. lapkričio 30 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, prašydamas grąžinti jam be pagrindo sumažintos pensijos mokėjimą. Išnagrinėjęs prašymą, anksčiau nurodytas skyrius 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (10.1)S-77344 informavo pareiškėją, jog tęsti nuo 1995 m. sausio 1 d. klaidingai apskaičiuotos senatvės pensijos mokėjimą nėra teisinio pagrindo. Dėl šio sprendimo panaikinimo pareiškėjas 2014 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri jo skundą atsisakė tenkinti, t. y. priėmė šioje byloje ginčijamą 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-533. Šiame sprendime nurodė, kad nesutikimą su VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. PE_SP1-21451, kuriuo pareiškėjui nuo 2013-12-01 paskirta 812,72 Lt dydžio senatvės pensija, P. V. išreiškė 2014-01-17 skunde VSDFV, o į šį skundą jam atsakyta 2014 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1648, nurodant Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimų apskundimų tvarką. Konstatavo, kad remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 30 punktu, pareiškėjo kartotinis 2014 m. spalio 30 d. prašymas tęsti 939,71 Lt dydžio senatvės pensijos mokėjimą nebus nagrinėjamas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 23 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.
Iš bylos medžiagos matyti, jog VSDFV 2014 m. spalio 30 d. prašyme dėstomu klausimu (analogišką prašymą atsakovui buvo pateikęs 2014 m. sausio 17 d.) jau yra priėmusi administracinės procedūros sprendimą (2014 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1648). Nagrinėjamu atveju P. V. nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių ginčyti ankstesnį viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. prašyme tik nurodo, kad jam buvo paskirta 939,71 Lt pensija, kuri nuo 2013 m. lapkričio 30 d. be pagrindo buvo sumažinta iki 812,72 Lt bei prašė grąžinti jam priklausančios senatvės pensijos dydį (939,71 Lt). Tai reiškia, jog pareiškėjas jokių argumentų (juo labiau naujų) anksčiau minėtame prašyme dėl senatvės pensijos sumažinimo nenurodo. Prie prašymo pridėti dokumentai tik patvirtina faktą, kad P. V. nuo 2013 m. gruodžio 1 d. buvo mokama sumažinta pensija (ne 939,71 Lt, o 812,72 Lt). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV iš dalies ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. prašyme/skunde nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1648 dėl 812,72 Lt dydžio senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo, todėl VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti P. V. 2014 m. spalio 30 d. prašymą/skundą ir jį vertino kaip pakartotinį.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pažymėtina, jog viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.). Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjo nurodytos žalos kilimo aplinkybės negali būti siejamos su VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus neteisėtais veiksmais, t. y. minėti viešojo administravimo subjektai nagrinėjamoje byloje jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Vadinasi, pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų (šiuo atveju VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus) neteisėtų veikų, o nenustačius neteisėtų veikų, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo P. V. priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.