Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-269-315/2012

Teisėjas Alenas Piesliakas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00378-2009-2

2012 m. balandžio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistosios V. S. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo P. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., ir nuteista 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda.

Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ 3587,30 Lt P. K. naudai jo patirtai turtinei žalai atlyginti ir 3452,80 Lt daliai patirtos neturtinės žalos atlyginti. Priteista iš V. S. 26 547,20 Lt P. K. naudai daliai patirtos neturtinės žalos atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteista už tai, kad vairuodama transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

V. S., 2009-02-19 apie 18 val. 08 min., Vilniuje, Ukmergės g., po Ozo viaduku, vairuodama jai priklausantį automobilį „Renault Megane", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama Ukmergės gatve, antra eismo juosta, link Geležinio Vilko gatvės pusės, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija), 37 punkto reikalavimus, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja", įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė jos važiavimo kryptimi, iš kairės pusės į dešinę ėjusį pėsčiąjį P. K. ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Šiais savo veiksmais V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios apeliacinį skundą – tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis bei jo atstovė advokatė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą – tenkinti.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis V. S. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 329 str. 1 p.).

Dėl nuteistosios V. S. skundo argumentų

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kas esmingai įtakojo teismo išvadą dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 dalyje

LR BK 281 str. 3 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Pirmos instancijos teisme apklausta kaltinamąja V. S. kalta neprisipažino ir parodė, jog minėto įvykio dieną, apie 18 val. važiavo Vilniaus mieste, Ukmergės g., vairuodama jai priklausantį automobilį „Renault Megane", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Važiavo antra eismo juosta link Geležinio Vilko g. pusės, apie 50 km/h greičiu. Buvo prietema, gatvė apšviesta silpnai, o kelio danga šlapia. Pravažiavus Ozo g. viaduką ir artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ji pamatė, kad per perėją eina pėsčiasis. Ji įvertino, kad tuo metu, kai pasieks perėją, pėsčiasis jau bus ją praėjęs, todėl važiavimo greičio nelėtino. Daugiau pėsčiųjų, einančių per perėją, nebuvo. Likus iki perėjos maždaug 3 metrų atstumui, kai pėsčiasis jau buvo pirmoje eismo juostoje, jis staiga apsisuko ir pradėjo bėgti atgal, bėgo vidutiniu tempu. Tai pamačiusi, ji bandė savo vairuojamą automobilį stabdyti, tačiau vis tiek užkliudė nukentėjusįjį automobilio priekine dalimi ties viduriu. Kontakto metu pėsčiasis buvo pasisukęs į automobilį kairiu šonu, nes bėgo atgal. Automobilis, jos teigimu, galutinai sustojo už perėjos, o pėsčiasis nukrito prieš automobilį. Jai išlipus iš automobilio ir priėjus prie nukentėjusiojo, prie jos priėjo pagyvenusi moteris, kuri ėmė ją barti. Iš to ji suprato, kad moteris buvo su nukentėjusiuoju P. K..

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas V. S. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu nustatyta, kad esant automobiliui maždaug 31,50 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos ji pastebėjo, kad per perėją iš kairės pusės ėjo pėsčiasis, jis tuo metu buvo trečioje eismo juostoje, apie 3,80 m atstumu nuo skiriamosios juostos. Važiuojant toliau ir likus iki pėsčiųjų perėjos apie 1,80 m atstumui, pėsčiasis apsigręžė ir tuo metu jis buvo pirmoje eismo juostoje, maždaug 1,5 m atstumu nuo linijos, skiriančios pirmą ir antrą eismo juostą. Kontaktas su pėsčiuoju įvyko antroje eismo juostoje, maždaug 5,25 m atstumu nuo skiriamosios juostos, pėsčiųjų perėjos ribose, maždaug 0,5 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos žymėjimo pabaigos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmos instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja R. S. parodė, kad nurodytu įvykio laiku važiavo automobilyje, kurį vairavo jos motina V. S., nuo Ukmergės g., Vilniuje, link centro. Mama važiavo apie 50 km/h greičiu, antra eismo juosta. Pervažiavus Ozo g. viaduką, pastebėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją einantį nukentėjusįjį. Automobiliui artėjant prie pėsčiųjų perėjos, nukentėjusysis apsisuko pirmoje eismo juostoje ir pradėjo bėgti. Automobilis tuo metu buvo 5 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Liudytojos teigimu, ji pajuto, kaip motina pradėjo stabdyti automobilį, kad išvengtų susidūrimo su minėtu pėsčiuoju, tačiau visiškai nespėjus sustoti jį partrenkė. Po susidūrimo motina išlipo iš automobilio ir pribėgo prie partrenkto asmens. Liudytojos teigimu, nukentėjusysis buvo vienas. Atliekant liudytojos parodymų patikrinimą vietoje nustatyta, kad ji pirmą sykį pastebėjo pėsčiąjį, kai iki pėsčiųjų perėjos buvo 69,30 m atstumas. Pėsčiasis tuo metu ėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją Ukmergės gatve, automobilio atžvilgiu iš kairės pusės į dešinę ir buvo antroje eismo juostoje.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. S. ir R. S. parodymai buvo nuoseklūs ir logiški, jie iš esmės atitiko kitus byloje esančius įrodymus ir neprieštaravo įvykio situacijai. Tai, kad per pėsčiųjų perėją ėjęs nukentėjusysis P. K. perėjęs per antrąją eismo juostą apsisuko ir pradėjo judėti atgal, patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Specialistas V. Kolomiec teisme parodė, jog P. K. buvo partrenktas iš kairiojo šono jo atžvilgiu, nes kitu atveju būtų neaišku, kaip galėjo atsirasti mentės lūžis ir nubrozdinimas kaktoje. Apklaustas teisme specialistas M. Račkovski nurodė, kad automobilis nuteistosios nurodytą 3-4 metrų atstumą įveikia per sekundės dalį, o žmogui apsisukti ir bėgti įveikiant panašų atstumą reikia daugiau laiko, be to, žmogui bėgant, o ne einant ir jį partrenkus kairiąja priekine dalimi, jis negali užkristi ant automobilio variklio dangčio ir atsitrenkti į automobilio stiklą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog tokie specialisto paaiškinimai paneigia V. S. ir R. S. teiginius, kad nukentėjusysis apsisuko pirmojoje eismo juostoje, kai automobilis nuo perėjos buvo apie 3-4 metrus, tačiau taip pat nurodė, kad nuteistoji ir liudytoja galėjo ir nesuvokti realių atstumų, tinkamai įvertinti asmuo ėjo ar bėgo, nes važiuojant automobiliu vaizdai ir atstumai keičiasi labai greitai.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepatikimais nukentėjusiojo P. K. parodymus bei kaip melagingus įvertino liudytojų A. K. ir L. F. duotus parodymus ir minėtais parodymais nesirėmė. Nors nukentėjusysis nurodė, kad neprisimena, kaip įvykio dieną buvo partrenktas, tačiau teigė buvęs partrenktas toje eismo juostoje, kurioje automobiliai važiuoja nuo Geležinio Vilko g., Vilniuje, link Šeškinės mikrorajono. Tokius jo teiginius paneigė tiek nuteistosios, tiek R. S. ir L. B. parodymai, eismo įvykio vietos apžiūros protokolas bei planas, kuriame išdėstyta situacija po eismo įvykio, nurodyta paties nukentėjusiojo buvimo vieta, automobilio išsidėstymas bei pažymėtos stiklo duženos. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusysis nurodė, kad eidamas per perėją, buvo atsisukęs pažiūrėti į iš paskos ėjusią močiutę, tačiau apsisukęs nebėgo, o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad galėjo būti, jog eidamas per perėją apsisuko ir grįžo prie savo močiutės, nes ji sena ir sunkiai vaikšto. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad po eismo įvykio P. K. buvo nustatytas 1,06 promilių girtumo laipsnis, taigi akivaizdu, kad tai neabejotinai galėjo turėti įtakos jo duotų parodymų teisingumui.

Kiti byloje esantys duomenys taip pat nesuteikia pagrindo manyti, kad P. K. parodymus galima vertinti kaip teisingus. Kaip matyti iš A. K. ir L. F. parodymų, jos parodė, kad P. K. per perėją ėjo pirmas, atstumas tarp jų buvo nedidelis. A. K. taip pat nurodė mačiusi, kad P. K. buvo į jas atsisukęs ir kažką sakė, o vėliau ji išgirdusi padangų cypimą bei stiprų garsą bei matė, kaip nukentėjusysis vertėsi per automobilį. Pažymėtina tai, kad A. K. ir L. F. neigė, jog pažįsta vieną kitą, tačiau byloje buvo nustatyta, jog jos yra seserys. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas nurodė, kad atvykęs į eismo įvykio vietą rado V. S., P. K. bei L. B.. Kitų asmenų, kurie būtų pristatę kaip nukentėjusiojo asmens artimieji ar įvykį matę liudytojai, nebuvo. Tai patvirtino ir nuteistoji L. S.. Taigi apylinkės teismas, atsižvelgęs į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad minėtų asmenų, t.y. A. K. ir L. F. įvykio vietoje iš vio nebuvo, o jų parodymai laikytini melagingais.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. S. dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija), 37 punkto reikalavimus, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė jos važiavimo kryptimi, iš kairės pusės į dešinę ėjusį pėsčiąjį P. K.. KET 37 punkte nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl KET 37 punkto pažeidimo ir nepagrįstai konstatavo, kad nuteistoji pažeidė minėtą KET punktą.

Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Todėl teismų praktikoje nustatant priežastinį ryšį pagrįstai remiamasi bylos duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą, ar kaltininkas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu nebūtų pažeidęs kelių eismo taisyklių. Siekiant tinkamai išspręsti priežastinio ryšio klausimą kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines eismo įvykio aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2357 (10) nustatyta, kad automobilio „Renault Megane“, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojos nurodytas važiavimo greitis – 50-60 km/h yra tikėtinas, o apskaičiuoti, kokiu greičiu važiavo prieš eismo įvykį negalima. Iš esmės minėtoje išvadoje formuluojamos tikėtinos eismo įvykio kilimo priežastys, atsižvelgiant į tai, ar nukentėjusysis, apsisukęs pirmoje eismo įvykio juostoje, ėjo ar bėgo lėtu arba greitu tempu. Pažymėtina, kad nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis, jeigu pėsčiasis, praėjęs trečią ir antrą eismo juostas greitu tempu, apsisuko pirmojoje eismo juostoje ir bėgo vidutiniu tempu atgal, automobiliui važiuojant 50 km/h ar 60 km/h greičiu, tuomet nukentėjusiojo P. K. veiksmai, - ėjo per pėsčiųjų perėją ir praėjus artėjančio automobilio važiavimo krypties važiavimo juostą apsisuko ir pradėjo judėti atgal, sudarydamas netikėtą kliūtį prieš artėjantį automobilį, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Pažymėtina, kad šios sąlyginės išvados nepaneigė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, be to, kaip jau minėta aukščiau, P. K. parodymai vertintini neigiamai, o A. K. ir L. F. parodymai, kurie iš esmės palankūs nukentėjusiajam, buvo įvertinti kaip melagingi. Nuteistosios apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ji negalėjo numatyti nukentėjusiojo asmens neprognozuojamo elgesio, t.y., kad pėsčiasis, praėjęs, trečią ir antrą eismo juostas greitu tempu, apsisuks pirmoje eismo juostoje ir pradės bėgti vidutiniu tempu atgal. Be to, byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis, eidamas per pėsčiųjų perėją, iš tiesų elgėsi itin neatsakingai ir neatidžiai, staiga apsisuko ir pradėjo judėti atgal, taip pat, kaip jau minėta aukščiau, jis įvykio metu buvo neblaivus.

Kolegija neabejoja dėl pasekmių nukentėjusiajam, tačiau įrodymų dėl kilusio autoįvykio – t.y. kad automobilio „Renault Megane", v/n (duomenys neskelbtini), vairuotoja V. S. pažeidė KET 37 p. reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, objektyvių ir neabejotinų įrodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nėra. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas neginčytinais įrodymais ir negali būti grindžiamas prielaidomis, visi neaiškumai byloje turi būti traktuojami kaltinamojo naudai, t.y. in dubio pro reo.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. K. skundo argumentų

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir tenkinti visą jo patikslintą civilinį ieškinį, priteisiant 14 002,63 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos, taip pat pripažinti proceso išlaidomis jo gynėjos advokatės J. T. Litvinskienės turėtas išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir priteisti jas iš nuteistosios į valstybės biudžetą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išduotas pažymas.

Kolegija pažymi, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių turinčios veikos. Pažymėtina, kad tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi atsižvelgus į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą ir tai, kad nuteistoji yra išteisintina, nukentėjusiojo P. K. pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Nukentėjusiojo prašymas priteisti turėtas proceso išlaidas ad­vokatės paslaugoms apmokėti atmestinas, nesant teisinio pagrindo jį tenkinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 5 d., kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad V. S. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 3 dalyje. Konstatuotina, kad byloje nėra nustatyti būtini V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvūs ir subjektyvūs sudėties požymiai, todėl ji išteisintina LR BPK 303 str. 5 d. 1 punkto pagrindu, nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo, numatyto LR BK 281 str. 3 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistosios V. S. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. S. pagal LR BK 281 str. 3 dalį, išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo P. K. civilinį ieškinį dėl 14 002,63 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos palikti nenagrinėtą, o jo prašymą priteisti proceso išlaidas ad­vokatės paslaugoms apmokėti atmesti.