- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-20
- Bylos Nr.
- P-261-59-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01816-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS585-462/2010 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės motorizuotų pėstininkų brigadai „Geležinis vilkas“, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, dėl nuobaudos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kariuomenės motorizuotų pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ tiesioginės paramos logistikos bataliono vado įgalioto I TPK vado pavaduotojo vyr. leitenanto M. P. 2010 m. balandžio 26 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. TPI-17 „Dėl seržanto A. K. drausmės pažeidimo“ rekomendacinės dalies 2, 4 ir 5 punktus; panaikinti Lietuvos kariuomenės motorizuotų pėstininkų brigados „Gelžinis vilkas“ vado pulkininko V. T. 2010 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. P-112 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo seržantui A. K.“ už Kariuomenės drausmės statuto 72 straipsnio 1 dalies – savavališkas pasišalinimas ar neatvykimas į tarnybos vietą – pažeidimą, paskirtą drausminę nuobaudą – kario laipsnio pažeminimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, išaiškino pareiškėjui teisę skundą paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui, nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą patenkino iš dalies – pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir pareiškėjo A. K. skundą ir nutarė atsisakyti priimti dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.
Teisėjų kolegija nurodė, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto, kurio 40 ir 72 straipsnio 1 dalimi vadovaujantis pareiškėjui skundžiamu įsakymu buvo paskirta drausminė nuobauda, 57 – 64 straipsniai.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijamus aktus būtų skundęs aukščiau minėtų teisės aktų nustatyta tvarka ir ginčas buvo išnagrinėtas krašto apsaugos (kariuomenės) sistemos viduje, todėl kreipimosi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą dieną, pareiškėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio prasme nebuvo įgijęs teisės kreiptis su skundu į teismą.
II.
A. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS858-462/2010 ABTĮ 153 straipsnio 12 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
Prašyme nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo šio teismo suformuotos praktikos tokiose pat bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-3877/2009, 2009 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-261-425/2009, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-32/2010 bei 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-248/07).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
A. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS858-462/2010 teismui išsiuntė 2010 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-462/2010 priėmė 2010 m. rugpjūčio 13 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.
Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis siekia atnaujinti procesą byloje, kadangi būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos administracinės bylos (pvz. Nr. P143-32/2010) faktinės aplinkybės iš esmės yra vienodos, t. y. ginčas kilęs iš esmės dėl Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies aiškinimo, t. y. ar skundžiant įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.
Šiam klausimui spręsti buvo sudaryta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, kuri 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS62-417/2011, įvertinusi ginčui aktualią Karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. VIII-1289 redakcija) teleologiniu, sisteminiu, teisės principų, istoriniu, lingvistiniu-loginiu teisės aiškinimo būdais, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiką, padarė išvadą, kad minėta teisės norma nustatė, jog ginčai dėl kariams paskirtų drausminių nuobaudų visų pirma privalėjo būti nagrinėjami žinybine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Pirmiau minėta karo tarnybos santykių specifika, kuriai būdingi griežto pavaldumo ir kiti statutiniai santykiai, atsižvelgiant į būtinybę sudaryti sąlygas darniam krašto apsaugos sistemos funkcionavimui bei veiksmingai žmogaus teisių apsaugai, suponavo specifinį bei savitą ginčų sprendimo mechanizmą – ginčus, susijusius su kariams paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, pirmiausia spręsti pačios krašto apsaugos ir karo tarnybos sistemos viduje.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Be to, administracinių teismų praktikai esant prieštaringai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d.). Tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ji minėtu procesiniu sprendimu ji išplėtoja ir suvienodina teismų praktiką ginčuose dėl karių drausminių nuobaudų nagrinėjimo tvarkos, tokiu būdu užtikrindama teisinį aiškumą ir veiksmingą, realią karių teisių bei teisėtų interesų gynybą, atsižvelgiant į karo tarnybos savitumus ir ypatingą reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime.
Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartis atitinka suformuotą teismų praktika.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo atveju nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
A. K. prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS858-462/2010.
Nutartis neskundžiama.