Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-03-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-315-166-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-28
Bylos Nr.
1A-315-166-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Punys (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Sigita Bieliauskienė
Nuteistasis
R. V., ir A
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-315/2011Nr. 1-13-1-01611-2010Teisėja Lilija Tarčevskaja Procesinio sprendimo kategorija:(S)1.1.4.2.; 1.1.4.7.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.;1.2.14.3.1.; 1.2.28.4.VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės, Sigitos Bieliauskienės,sekretoriaujant Jurgitai Ravinskienei,dalyvaujant prokurorei Linai Urbonienei,gynėjui adv. Anatolijui Svilai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Visagino m. apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Išieškota iš R. V. ir A. G. solidariai 111 Lt (vieną šimtą vienuolika litų) turtinės žalos atlyginimo M. M. naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. G., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. ir A. G., nuteisti už tai, kad jie, 2010-06-05, apie 20.23 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, viešojo transporto autobuse Nr. 41, atsisėdę šalia nepilnamečio nukentėjusiojo M. M., A. G. apkabinus M. M. per pečius ir tokiu būdu atėmus jam galimybę priešintis bei pagrasinus tuoj pat panaudoti prieš M. M. fizinį smurtą – sumušti jį, pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną NOKIA N73-1, priklausantį M. M.. A. G. reikalaujant atiduoti mobilaus ryšio telefoną ir bandant atsegti M. M. ant peties kabėjusią rankinę, R. V. apkraustė M. M. džinsų kišenes ir sudavė pastarajam tris smūgius kumščiu į veidą, po ko abu kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam dar ne mažiau 3 smūgių į veidą, o autobusui sustojus viešojo transporto stotelėje ,,Užusienis“, esančioje prie namo Užusienio g. 16, Vilniuje, M. M. prasibrovus pro užpuolikus ir išlipus iš autobuso, R. V. spyrė jam į pilvą, nuo ko jis (M. M.) pargriuvo, po ko abu kaltinamieji sudavė gulinčiam nukentėjusiajam dar ne mažiau penkių smūgių kojomis į įvairias kūno vietas, savo veiksmais pasikėsindami pagrobti nukentėjusiojo motinai M. M. priklausantį 1200 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausiusių nuo jų valios, nes buvo sudrausminti įvykio liudininkių.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo peržiūrėti bylą ir ją grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti arba perkvalifikuoti jo nusikalstomą veiką į LR BK 294 str. ir sušvelninti paskirtą bausmę. Apeliantas skunde nurodo, kad dėl nukentėjusiojo sumušimo labai gailisi, savo kaltę pripažįsta, tačiau apiplėšti nukentėjusįjį nebuvo jokių minčių, jokio telefono jis nematė ir nenorėjo atimti iš nukentėjusiojo. Tačiau su teismo nuosprendžiu apeliantas nesutinka ir teigia, kad byla jo atžvilgiu yra sufabrikuota, nes jis buvo nuteistas nesant byloje jo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Apeliantas teigia, kad jis buvo nuteistas atsižvelgiant į jo ankstesnius padarytus analogiškus nusikaltimus. Apelianto teigimu, teismas visiškai ignoravo jo ir liudytojų parodymus apie tai, kad jokių plėšimo veiksmų iš jo pusės nebuvo.

Nurodo, kad liudytojai byloje patvirtino tik sumušimo faktą, tačiau remiantis liudytojų parodymais nenustatyta, kad iš jo pusės buvo kažkokie reikalavimai ir neteisėti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, t.y. liudytojų parodymais nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., sudėties požymiai.

Apeliantas prašo atkreipti dėmesį į liudytojo M. K. parodymus, kuris parodė, jog jis su A. G. ir nukentėjusiuoju užėjo į autobusą, visi atsisėdo autobuso gale, jokio konflikto nepastebėjo, tik išlipant iš autobuso įvyko susistumdymas. Po to liudytojas sustojime girdėjo, kad įvyko muštynės. Apeliantas prašo atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo melagingus parodymus, kadangi pastarasis teigė, kad pagalbos priėjo prie autobuso vairuotojo, tačiau pastarasis apklaustas liudytoju teisme šią aplinkybę paneigė. Todėl apelianto manymu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo melagingus parodymus.

Be to, apelianto teigimu, nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis su A. G. jį mušė tiek autobuse, tiek lauke ir kad norėjo atimti iš jo mobilųjį telefoną, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Apeliantas nurodo, kad jeigu jie norėtų nukentėjusįjį apiplėšti atimant iš jo mobilųjį telefoną, jie tai padarytų, kadangi jie už nukentėjusįjį yra fiziškai stipresni ir vyresni, tačiau to nepadarė ir neketino daryti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. R. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Visagino m. apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str., 180 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Apeliantas skunde neneigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, t.y. neigia norėjęs apiplėšti nukentėjusįjį. Tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo R. V. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis M. M. parodė, kad įvykio vakare autobusu Nr. 41. važiavo namo, prie jo priėjo kaltinamieji, A. G., atsisėdo šalia, uždėjo ranką jam ant peties ir taip laikė. R. V. atsisėdo priešais ir paprašė parašyti trumpąją sms žinutę arba įdėti savo SIM kortelę. Tačiau jis atsisakė, nes neturėjo sąskaitos. Tada R. V. pradėjo grasinti susidorojimu. Tada A. G. pradėjo tempti jam ant peties kabėjusią rankinę, o R. V. tuo metu bandė įkišti ranką jam į džinsinių kelnių kišenę, kurioje buvo telefonas. Telefonas užpuolimo metu buvo jo kelnių priekinėje kišenėje. Pasipriešinus ir atstūmus R. V., šis sudavė jam dešinės rankos kumščiu tris smūgius į veidą, po ko A. G. sudavė apie penkis smūgius į viršugalvį. Jis kreipėsi pagalbos į vairuotoją, tačiau pastarasis sakė išsiaiškinti patiems. Autobusui sustojus stotelėje ,,Užsienis“, R. V. užstojo jam vidurines duris, o A. G., laikydamas rankomis jam už kaklo ir megztinio, tempė atgal, tačiau jis prasibrovė ir išlipo į lauką, kur R. V. vieną kartą spyrė jam į pilvą, jis pargriuvo, po ko abu užpuolikai pradėjo smūgiuoti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas daugiau negu 10 kartų. Muštynes nutraukė moters šauksmas ir tada jis pabėgo, tačiau kaltinamieji dar jį vijosi. Bėgdamas jis išsikvietė policiją, nurodė užpuolusių asmenų požymius.

Apelianto skundo argumentai, kad nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis su A. G. jį mušė tiek autobuse, tiek lauke ir kad norėjo atimti iš jo mobilųjį telefoną, nepatvirtina jokie bylos duomenys, yra nepagrįsti ir atmestini. Tą aplinkybę, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų įvyko muštinės patvirtino ir autobuso vairuotojas M. K., kuris apklaustas liudytoju parodė, kad jis matė kai vaikinai stumdėsi, grūdosi prie lango, jis padarė vaikinams pastabą, kad neišdaužtų langų. Išlipęs iš autobuso parūkyti jis girdėjo, kad vaikinai dar ginčijasi. Tai, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas, patvirtino ir liudytojos R. M. ir I. U.. Liudytoja R. M. parodė, kad matė, kad per autobuso vidurines duris išlipo trys vaikinai, vienas iš jų prie tvoros nukrito ant žemes, o kiti du pradėjo spardyti gulintį vaikiną į įvairias kūno vietas, o nukentėjusysis tuo metu buvo užtraukęs gobtuvą ant galvos ir pridengęs rankomis galvą. Kai ji su I. U. pradėjo šaukti, tik tada kaltinamieji liovėsi spardyti, o nukentėjęs tuo metu pabėgo. Liudytoja I. U. patvirtino liudytojos R. M. duotus parodymus.

Be to, smurtavimo prieš nukentėjusįjį aplinkybė taip pat patvirtinta ir paties nuteistojo R. V. parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio fakto, jog jis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jis neneigia ir savo apeliaciniame skunde, kuriame jis pripažįsta savo kaltę dėl smurtavimo nukentėjusiojo atžvilgiu. Todėl šiuo atvejui visiškai nesuprantama apelianto prieštaringa pozicija ir skundo argumentai, kad smurtavimo prieš nukentėjusįjį aplinkybė byloje nėra įrodyta.

Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiojo ir liudytojų bei dalinai paties R. V. parodymais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Nukentėjusysis bei liudytojai kalbėti netiesą neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad R. V. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d.

Nukentėjusiojo M. M. parodymais neginčytinai įrodyta, kad R. V. panaudodamas fizinį smurtą siekė su bendrininku neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, t.y. kėsinosi pagrobti nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausiusių nuo jų valios, nes buvo sudrausminti įvykio liudininkių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo M. M. parodymais, nes jie nuoseklūs ir atitinka faktinių bylos aplinkybių. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo teiginio apie tai, jog jis pagalbos priėjo prie autobuso vairuotojo, nepatvirtino apklaustas liudytoju autobuso vairuotojas M. K., nesudaro pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai.

Apeliantas teigia, kad fizinis smurtas buvo panaudotas tikslu atgauti 20 Lt skolą, tačiau ši aplinkybė byloje nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Visų pirma, pažymėtina, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis M. M. parodė, kad prie jo priėjo ir prisėdo nepažįstami asmenys. Atkreiptinas dėmesys į R. V. parodymus, kad neva skolininką - nukentėjusįjį jis apibūdino kaip jam iš matymo pažįstamas vaikinas vardu „Anatolijus“, kuris skolingas jam 20 Lt. Tačiau R. V. negalėjo nurodyti kokiomis aplinkybėmis ir kada nukentėjusysis iš jo skolinosi 20 Lt. Ši iškelta nuteistojo R. V. versija yra nelogiška ir neįtikinama. Atkreiptinas dėmesys į akistatos metu nukentėjusiojo M. M. ir R. V. duotus parodymus, iš kurių matyti, kad į pareigūno klausimą ar vienas kitą pažįsta, tiek M. M., tiek ir R. V. parodė, kad jiedu nėra pažįstami, o pirmą kartą vienas kitą pamatė įvykio metu, t.y. 2010-06-06 d. važiuojant autobusu Nr. 41 (b.l. 69-70 ). Ta aplinkybė, kad kaltinamųjų iki įvykio jis nepažinojo patvirtinta ir liudytojos M. M. parodymais, kad jos sūnus M. M. parbėgęs namo papasakojo, kad jį autobuse bei ,,Užsienio“ autobusų stotelėje sumušė kojomis ir rankomis du nepažįstami narkomanai, kurie norėjo pagrobti iš jo mobilaus ryšio telefoną ir rankinę. Taigi akivaizdu, kad iki įvykio M. M. ir R. V. nebuvo pažįstami, todėl R. V. versija apie 20 Lt skolos grąžinimą yra neįtikinama ir prieštarauja nukentėjusiojo bei paties nuteistojo R. V. parodymams.

Apelianto skundo argumentai, kad liudytojai byloje patvirtino tik sumušimo faktą, tačiau remiantis liudytojų parodymais nenustatyta, kad iš jo pusės buvo kažkokie reikalavimai ir neteisėti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, t.y. liudytojų parodymais nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., sudėties požymiai, yra atmestini. LR BK 180 str. 1 d. nustatyta atsakomybė tam, kas padarė plėšimą – panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Bylos neginčytinai nustatyta, kad R. V. ir A. G. veikdami bendrininkų grupėje, A. G. apkabinus M. M. per pečius ir tokiu būdu atėmus jam galimybę priešintis bei pagrasinus tuoj pat panaudoti prieš M. M. fizinį smurtą – sumušti jį, pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną, R. V. apkraustė M. M. džinsų kišenes ir sudavė pastarajam tris smūgius kumščiu į veidą, po ko abu kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam dar ne mažiau 3 smūgių į veidą, o tęsdami smurtavimą lauke abu kaltinamieji sudavė gulinčiam nukentėjusiajam dar ne mažiau penkių smūgių kojomis į įvairias kūno vietas kėsindamiesi pagrobti nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausiusių nuo jų valios, nes buvo sudrausminti įvykio liudininkių. Nuteistojo R. V. iškelta versija dėl 20 Lt skolos grąžinimo byloje nepasitvirtino. Kolegijos nuomone, R. V. nusikalstama veika visiškai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Kadangi nusikalstamos veikos R. V. nebaigė, t.y. tik pasikėsino užvaldyti svetimą turtą, dėl priežasčių nepriklausiusių nuo jo valios, nes buvo sudrausmintas įvykio liudininkių, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal LR BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d.

Apelianto skundo teiginiai, kad jeigu jie norėtų nukentėjusįjį apiplėšti atimant iš jo mobilųjį telefoną, jie tai padarytų, kadangi jie už nukentėjusįjį yra fiziškai stipresni ir vyresni, tačiau to nepadarė ir neketino daryti, yra atmestini. Kaip minėta, R. V. kaltė dėl pasikėsinimo pagrobti nukentėjusiojo M. M. priklausantį turtą, atimat pastarajam galimybę pasipriešinti ir panaudodami fizinį smurtą, nustatyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių įvertintais įrodymais: t.y. nukentėjusiojo parodymais, liudytojų, iš dalies paties nuteistojo R. V. parodymais bei kita bylos medžiaga.

Be to, apeliantas skunde ginčija jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 180 str. 1 d. Apelianto nuomone, jo veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 294 str. 1 d., nes jis neapiplėšė nukentėjusiojo ir net neketino apiplėšti. Tačiau tokie skundo argumentai yra atmestini. BK 180 str. 1 d. nustatyta atsakomybė tam, kas padarė plėšimą – panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Šios veikos objektyvusis požymis – fizinio smurto panaudojimas - byloje neginčytinai nustatytas tiek nukentėjusiojo M. M., tiek liudytojų R. M. ir I. U., tiek iš dalies paties nuteistojo R. V. parodymais. Nuteistojo kaltė pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą patvirtinta nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, iš dalies liudytojos M. M. parodymais, kad jos sūnus M. M. parbėgęs namo papasakojo, kad jį autobuse bei autobusų stotelėje sumušė kojomis ir rankomis du nepažįstami narkomanai, kurie norėjo pagrobti iš jo mobilaus ryšio telefoną ir rankinę. Pagal BK 294 str. veika kvalifikuojama tuomet, kai paimdamas svetimą turtą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos kaltininkas mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia vykdydamas kito asmens turtines teises. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad paprašė nukentėjusiojo atiduoti jam mobilaus ryšio telefoną kaip mainais už 20 Lt skolą. Tačiau kaip minėta tokia nuteistojo iškelta versija dėl 20 Lt skolos vertintina kaip gynybinė, siekiant išvengti atsakomybės. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis būtų paėmęs jam priklausantį turtą ar veikęs vykdydamas kito asmens turtines teises, nėra. Vadinasi, jokie paskoliniai ar kitokie turtiniai santykiai nusikaltimo metu nuteistojo R. V. ir nukentėjusiosios nesiejo, todėl nuteistojo R. V. veiką vertinti kaip savavaldžiavimą nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tinkamai ją kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d.

Apelianto prašymas sušvelninti paskirtą jam laisvės atėmimo bausmę, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Nuteistajam R. V. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę.

Apelianto skundo argumentas, kad jis buvo nuteistas atsižvelgiant į jo ankstesnius padarytus analogiškus nusikaltimus, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį - įvykdė apysunkį, sąlyginai ilgai trukusį smurtinį nusikaltimą, motyvus ir tikslus – pagrobti svetimą turtą, kaltės formą - tyčia, nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis – anksčiau teistas už analogiško nusikaltimo padarymą, administracine tvarka baustas, nusikaltimu padaryta žala neatlyginta. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsitiktinėms liudytojoms nenutraukus nusikalstamų kaltinamųjų veiksmų, smurtavimo pasekmės nukentėjusiajam neabejotinai būtų buvusios žymiai sunkesnės.

Svarbu ir tai, kad apeliantas praeityje jau buvo teistas už analogiškus turtinio pobūdžio nusikaltimus, niekur nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, visa tai liudija, jog nusikaltimų darymas yra jo gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis. Be to, skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laisvės atėmimo bausmės trukmė apeliantui yra nustatyta arčiau LR BK 180 str. 1 d. sankcijos minimumo. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistajam R. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n utarė:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Stasys PunysTeisėjos Daiva Pranytė-ZalieckienėSigita Bieliauskienė