Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-15 · Administracinė byla Nr. I-2578-621/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-15
Bylos Nr.
I-2578-621/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01537-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
N. A.
Atsakovas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2578-621/2015 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01537-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5.; 3.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 15 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjai N. A.,dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui D. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja N. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu (2–5 b. l.) prašydama priteisti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas arba Šiaulių AVPK) neišmokėtą darbo užmokestį – 16637,00 Lt (šešiolika tūkstančių šešis šimtus trisdešimt septynis litus, 00 ct), t. y. 4818,41 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniolika eurų, 41 euro centą; 2003 m. – 477 Lt, t. y. 138,15 Eur; 2004 m. – 3820 Lt, t. y. 1106,35 Eur; 2005 m. – 6630 Lt, t. y. 1920,18 Eur; 2006 m. – 5710 Lt, t. y. 1653,73 Eur), susidariusį tarp pareiškėjai faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį nuo 2003-09-01 buvo privalu mokėti.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 1994 m. liepos 1 d. buvo paskirta dirbti į Šiaulių rajono policijos komisariatą. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujiems Lietuvos Respublikos Baudžiamajam kodeksui, Baudžiamojo proceso kodeksui ir Bausmių vykdymo kodeksui jos pareigybė buvo pervardinta į inspektoriaus pareigas. 2003-12-15 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato vyresniojo komisaro įsakymu inspektoriaus pareigybė buvo pervardinta į tyrėjo pareigybę. 2008-08-01 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu buvo atleista iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje ir jai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2003 metų gegužės mėnesio Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono PK, vadovaudamasis prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintais įstatyminiais nuostatais: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“, LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi – už darbą sumokėjo ne visą jai priklausantį darbo užmokestį (nesant lėšų buvo taikytas indeksavimo koeficientas). Su taikomu darbo užmokesčio mažinimo koeficientu nebuvo supažindinta pasirašytinai, apie tai buvo pranešta žodžiu. Darbo užmokesčio nepriemoką pastebėjo gavus mažesnį, nei turėtų būti mokamas darbo užmokestis už atliktą darbą. Minėtais teisės aktais buvo pažeista jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, kurį garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tai konstatavo 2004-12-13 (2004-12-18) Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Įstatymams“. Vadovaujantis 2003-01-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 53, taikant indeksavimo koeficientą už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjos paskaičiavimais, skirtumas, susidaręs tarp jai faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo privalu mokėti, būtų toks: 2003 m. – 477,00 Lt, t. y. 138,15 Eur; 2004 m. – 3820,00 Lt, t. y. 1106,35 Eur; 2005 m. – 6630,00 Lt, t. y. 1920,18 Eur; 2006 m. – 5710,00 Lt, t. y. 1653,73 Eur, iš viso – 16637,00 Lt, t. y. 4818,41 Eur. 2006 m. liepos mėn. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono PK su prašymu dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo, tačiau atsakymo negavo. Todėl 2006-09-01 pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą (prašymą) dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio ir apie tai informavo Šiaulių apskrities policijos komisariato Šiaulių rajono PK vadovybę. Tačiau Šiaulių apskrities policijos komisariato Šiaulių rajono PK vadovybė jai žodžiu nurodė į teismo posėdį nevykti ir pažadėjo, kad neišmokėtas darbo užmokestis jai bus sumokėtas. Bet tai padaryta nebuvo, todėl 2006-09-19 Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK pateikė prašymą dėl jai neišmokėto atlyginimo skirtumo paskaičiavimo, susidariusio tarp jai faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį nuo 2003-09-01 buvo privalu mokėti, t. y. imant pagrindu minimalią mėnesinę algą nuo 2003-09-01 iki 2004-05-01 – 450 Lt, nuo 2004-05-01 iki 2005-07-01 – 500 Lt, nuo 2005-07-01 iki 2006-07-01 – 550 Lt, 2006-07-01 – 600 Lt, tačiau atsakymo negavo ir 2006-09-20 dar kartą pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui papildytą skundą (prašymą) dėl neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau teismo sprendimo negavo, o Šiaulių apskrities VPK Šiaulių rajono PK ir toliau delsė atlyginti jai neišmokėtą darbo užmokestį, o 2015-02-09 gavo atsakymą iš Šiaulių apskrities VPK Finansų skyriaus, jog jai neišmokėtas atlyginimas perskaičiuotas nebus ir pažyma apie neišmokėtą darbo užmokestį išduota taip pat nebus. Gavusi minėtą atsakymą suprato, kad gera valia priklausantis darbo užmokestis išmokėtas nebus, todėl nutarė dar kartą pateikti Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą (prašymą) dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio sumokėjimo. Nurodė, jog tai, kad buvo pažeista jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, kurį garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstatavo ir patvirtino 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014-04-16 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendime Nr. KT14-S9/2014, kuriame konstatuota ir įtvirtinta: „Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 2 punkto 2 dalies nuostatos „<...> šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos“.

Teismo posėdyje pareiškėja skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Nurodė senaties terminą praleidusi dėl to, nes nežinojo, kad vyksta teismo posėdis, teismo šaukimo administracinėje byloje Nr. I-776-257/2007 negavo, 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutarties kopijos minėtoje administracinėje byloje taip pat negavo, tuo metu gydėsi ligoninėje.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (10–12 b. l.) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senatį. Nurodo, kad nuo 2003 metų gegužės mėnesio iki 2004 metų gruodžio mėnesio Šiaulių rajono policijos komisariatas valstybės tarnautojams darbo užmokestį skaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, kuri nustatė: „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, Valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ Vadovaujantis minėtais teisės aktais bei kiekvieną mėnesį taikant įsakymais patvirtintą darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, darbo užmokestis nurodytu laikotarpiu buvo mokamas ir pareiškėjai. Nors pareiškėja skunde ir nurodo, kad darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas jos darbo užmokesčiui buvo taikomas 2003–2006 metais, tačiau šis jos teiginys neatitinka tikrovės, nes kaip jau minėta, darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas visiems valstybės tarnautojams be išimties buvo taikomas tik nuo 2003 metų gegužės mėnesio iki 2004 metų gruodžio mėnesio. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo pakeistos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, nustatančios, kad valstybės tarnautojams pareiginės algos koeficientai apskaičiuojami taikant minimalią mėnesinę algą, nustatant, kad pareiginės algos koeficiento vienetas yra pareiginės algos bazinis dydis, kuris 2006 m. buvo 430 Lt. Atsižvelgiant į šiuos įstatymų pakeitimus, iš valstybės tarnautojų pareiginės algos dedamųjų buvo eliminuota minimali mėnesinė alga, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai: 2004-03-24 Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, 2005-04-04 Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir 2006-03-27 Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ valstybės tarnautojų pareiginei algai apskaičiuoti nebuvo taikomi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos N. A. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2006 m. iš esmės yra nepagrįstas, nes dėl jos darbo užmokesčiui nuo 2003 metų gegužės mėnesio iki 2004 metų gruodžio mėnesio taikyto darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento Šiaulių AVPK apskaičiavo ir išmokėjo visą pinigų sumą –3040,44 Lt (tris tūkstančius keturiasdešimt litų ir 44 ct, atskaičius privalomus sumokėti mokesčius), kurios darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo laikotarpiu jai nebuvo sumokėjęs dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų taikymo. Konstatavo, kad Šiaulių AVPK su N. A. yra visiškai atsiskaitęs, o pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėja prašydama teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, praleido senaties terminą skundui paduoti ir prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimą priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per 2003–2006 metus. Atsakovas pareiškėjos reikalavimui prašo taikyti Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėja keldama reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio nurodo, kad teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų skaičiavimo taisyklių“, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurie buvo taikomi, skaičiuojant jai darbo užmokestį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ buvo pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėja N. A. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2006-03-17 buvo pateikusi skundą (administracinė byla Nr. I-1075-355/2006), kuriuo teismo prašė priteisti iš atsakovo Šiaulių rajono policijos komisariato nuo 2003-05-01 iki 2004-12-31 imtinai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3040,44 Lt. Skundu pareiškėja prašė iš atsakovo Šiaulių rajono policijos komisariato priteisti jai visą priklausančią nuo 2003-05-01 iki 2004-12-31 neišmokėtą pareiginės algos sumą 3040,44 Lt, kuri nebuvo išmokėta dėl to, kad apskaičiuojant jos darbo užmokestį pagal LR Vyriausybės 2002-05-20 nutarimą Nr. 686, LR Vyriausybės 2003-01-17 nutarimą Nr. 53 bei Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko įsakymus neteisėtai buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjos N. A. skundą patenkino, priteisė N. A. iš Šiaulių rajono policijos komisariato 3040,44 Lt (tris tūkstančius keturiasdešimt litų ir 44 centus) neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003-05-01 iki 2004-12-31 imtinai.

Teismas konstatuoja, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 metų gegužės mėnesio iki 2004 metų gruodžio mėnesio iš esmės yra nepagrįstas, nes dėl jos darbo užmokesčiui nuo 2003 metų gegužės mėnesio iki 2004 metų gruodžio mėnesio taikymo darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento Šiaulių AVPK apskaičiavo ir išmokėjo visą pinigų sumą – 3040,44 Lt (atskaičius privalomus sumokėti mokesčius), kurios darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo laikotarpiu jai nebuvo sumokėjęs dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų taikymo. Byloje pateiktas atsakovo atsiskaitymo lapelio kopija, iš kurios matyti, jog atsakovas pareiškėjai išmokėjo nepriemoką, t. y. išmokėjo visą pinigų sumą (14 b. l.).

Taip pat pareiškėja nurodo, jog ji į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2006 m. rugsėjo 1 d., o 2007 m. rugpjūčio 7 d. Šiaulių apygardos administracinis teismas įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-776-257/2007 pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja dėl neišmokėto darbo užmokesčio 2006 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, pateikdama Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį, kuris nagrinėjo ginčą dėl teisės aktų, kuriuos Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino neprieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Kaip minėta, atsakovas pareiškėjos reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pareiškėja į teismą su reikalavimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2006 m., į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 19 d. (2 b. l.). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėja praleido reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, o esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, šis terminas taikytinas, tai sudaro pagrindą atmesti skundo reikalavimus.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustatyta, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog teismo šaukimo administracinėje byloje Nr. I-776-257/2007 negavo, 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutarties kopijos minėtoje administracinėje byloje taip pat negavo. Nurodė, jog nežinojo, kad vyksta teismo posėdis, tuo metu gydėsi ligoninėje. Teismas pareiškėjos nurodytas priežastis dėl praleisto senaties termino vertina kritiškai. Iš prijungtos administracinės bylos I-776-257/2007 matyti, jog pareiškėja 2006 m. rugsėjo 1 d. skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, skundą pasirašė. Pareiškėja būdama aktyvi ir žinodama, jog yra padavusi skundą į teismą turėjo domėtis bylos eiga. Be to, pažymėtina, kad nutartis administracinėje byloje Nr. I-776-257/2007, palikti skundą nenagrinėtu skundžiama per 7 dienas nuo įteikimo dienos. Pareiškėja susipažinusi su teismo nutartimi nors ir nesutikdama su šia nutartimi nepasinaudojo teise ją apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pareiškėja laukė atsakymo iš teismo ir nesidomėjo bylos eiga, negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog ji gydėsi ligoninėje. Pareiškėja teismui nenurodė jokių kitų objektyviai svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Šiaulių apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Žanas Kubeckas