Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-11-11 · Administracinė byla Nr. P-438-177-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-11
Bylos Nr.
P-438-177-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Trečiasis asmuo
Ž. S.
Pareiškėjas
akcinės bendrovės SEB banko
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P438 – 177/2011Teisminio proceso Nr. 3-61—3-01405-2009-4Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuotojo asmens Ž. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AB SEB bankas (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir atsakovas, Vertybinių popierių komisija, Komisija) 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2K-182 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“.

Atsiliepimas

Atsakovas Vertybinių popierių komisija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. S. atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; esant teisiniam pagrindui, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas ta apimtimi, kuria suteikia atsakovui teisę taikyti poveikio priemones (tame tarpe administracines nuobaudas ir pinigines baudas) už veikas, kurios nenumatytos (neuždraustos) įstatymu, neprieštarauja Konstitucijos Preambulėje nustatytam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai; esant teisiniam pagrindui, kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su šiais klausimais: ar vertybinių popierių atpirkimo sandoris, kurio metu klientas parduoda investicinei įmonei finansines priemones pavyzdžiui už 60 proc. jų rinkos vertės, įsipareigodamas juos po tam tikro laiko atpirkti už pardavimo kainą ir palūkanas, bei sutartyje numatant banko teisę reikalauti garantinių įmokų sumokėjimo, tuo atveju, jei bankui parduotų finansinių priemonių vertė krenta žemiau sutartyje nustatyto garantijos koeficiento, patenka į 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai Preambulės 63 punkte numatytą sąlyginių įsipareigojimų sandorio sąvoką, jei atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, tai ar finansinių priemonių atpirkimo sandoriai, gali būti laikomi kaip „apskaitomi sąskaitose, kurios apima nepadengtą atvirtą poziciją sąlyginių įsipareigojimų sandoryje“ 2004 m. balandžio 21 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EB, 93/6/EEB ir Europos parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB 19 straipsnio 8 dalies ir Direktyvos 2004/39/EB 42 straipsnio prasme.

Atsiliepimas

Atsakovas Vertybinių popierių komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti bei panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2K-182 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“.

III.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Ž. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2011 m. kovo 7 d. sprendimą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Trečiasis suinteresuotasis asmuo pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat akcentuojama, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais yra savarankiška ir taikoma finansų maklerio įmonės veiklai, susijusiai su investicinių paslaugų ir (arba) papildomų paslaugų teikimu klientui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios normos netaikė pareiškėjo atžvilgiu ir nevertino Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo, nors byloje ginčytu Komisijos sprendimu pareiškėjui buvo skirta poveikio priemonė ir dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad „finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma“. Kaip teigiama prašyme dėl proceso atnaujinimo, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai susiaurino jos turinį, konstatuodamas, kad pagal informavimo tikslus bei informacijos pobūdį jomis siekiama užtikrinti, kad (potencialiam) klientui, prieš priimant sprendimą dėl susitarimo dėl investicinių paslaugų teikimo (arba prieš teikiant šias paslaugas),, būtų suteikta visa reikiama informacija investiciniam sprendimui priimti, t. y. prieš pradedant teikti ar iš karto pradėjus teikti paslaugą. Be to, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 125 punkto reikalavimus bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad šis Taisyklių punktas apskritai netaikytinas ginčo atveju, nes nebuvo sandorio šalių susitarimo dėl nuostolių, viršijančių iš anksto nustatytą ribą. Net ir tuo atveju, jei, anot trečiojo suinteresuotojo asmens, teismas laikė, kad nebuvo šalių susitarimo pranešti apie viršytą nuostolių ribą, teisės, o ne pareigos pranešti apie krentančią įkeistų vertybinių popierių vertę bei atsiradusią pareigą įmokėti nustatytą pinigų sumą į garantinės įmokos sąskaitą, nustatymas laikytinas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalies bei Taisyklių 125 punkto pažeidimu, ką ir pripažino Komisija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Prašyme dėl proceso atnaujinimo trečiasis suinteresuotasis asmuo Ž. S. iš esmės remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalį ir Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 125 punkto nuostatas. Akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš esmės analogiškus argumentus trečiasis suinteresuotasis asmuo Ž. S. buvo išdėstęs ir savo atsiliepime į pareiškėjo AB „SEB bankas“ apeliacinį skundą, pateiktą administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 (t. 3, b. l. 5 – 12), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti. Papildomai pažymėtina, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados tenkinti pareiškėjo AB „SEB bankas“ apeliacinį skundą ir, atitinkamai, galima nustatyti dėl kokių teisinių priežasčių apeliacinės instancijos teismas nesutiko su trečiojo suinteresuotojo asmens Ž. S. pozicija šioje byloje (t. 3, b. l. 37 – 63). Apeliacinės instancijos teismo sprendime taip pat detaliai išdėstyta dėl kokių priežasčių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu (sprendimo 19 – 27 psl.). Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti (įvertinti) nagrinėjant administracinę bylą Nr. A63 – 2604/2011 ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus padarytus šioje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog trečiojo suinteresuotojo asmens Ž. S. argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

nutaria:

trečiojo suinteresuotojo asmens Ž. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A63 – 2604/2011 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas