Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-259-185-2012

Teisėja Rita Bilevičienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00759-2011-6

Procesinio dokumento kategorija 1.2.14.1.3;

2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. balandžio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., ir nubaustas 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 str. 2 d., 6 d. 5p., M. K. įpareigotas iki 2012 m. gegužės 1 d. neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 10 d., apie 8 val. iš UAB ,,Amilina“ teritorijos, esančios J. Janonio g. 12, Panevėžio mieste, pasikėsino pagrobti svetimą UAB ,,Amilina“ priklausantį nedidelės vertės turtą, t.y. 59 kg nerūdijančio plieno metalo gaminių: 900 mm ilgio, 2 mm storio vamzdį DN 220; 960 x 520 mm dydžio, 3 mm storio lakštą; 700 x 300 mm dydžio, 3 mm storio lakštą; 300 x 350 mm dydžio, 3 mm storio lakštą; 700 x 960 mm, 3 mm storio lakštą; hidroakumuliatorių DN220 x 500 mm – bendros 265,50 litų vertės, bet dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių nebaigė nusikalstamos veikos, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų.

Skunde nurodoma, kad liudytoju apklausto apsaugos darbuotojo J. L. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu yra prieštaringi, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino. Kaltinamajame akte užfiksuoti liudytojo J. L. parodymai, kad jis 2011-07-09, 19:30 val., būdamas poste, pastebėjo jį, atvykusį į darbą automobiliu „Audi 90" kurį pastatė ne prie posto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, o toliau. Jis telefonu apie tai pranešė apsaugos darbuotojui S. J.. 2011-07-10, apie 7:30 val. jis iš įmonės teritorijos pusės permetė per tvorą kažkokį sunkų daiktą. Tuomet jis, t.y. J. L. paskambino S. J. ir jie abu prie tvoros kampo stebėjo jį. Nuėjęs į tą vietą, kur permetė apvalų daiktą, įsidėjo jį į automobilį ir ketino išvažiuoti. Tuo metu jie tarnybiniu automobiliu užtvėrė išvažiavimą. Automobilyje rado metalo gaminius ir kažkokį bakelį, kurie buvo pagrobti iš įmonės teritorijos. 2012-02-01 nuosprendyje išdėstyti liudytojo J. L. parodymai, kad jam 2011-07-09 sukėlė įtarimą tai, kad jis, t.y. M. K., atvykęs į naktinę pamainą, pastatė savo automobilį toliau nuo darbovietės teritorijos. Baigęs darbą po naktinės pamainos, priėjo prie savo automobilio, po to priėjo prie tvoros ir, pasikėlęs nuo žemės kažkokį apvalų, pailgą metalinį daiktą, įsidėjo į automobilį. Jam įsėdus į automobilį, jie tarnybiniu automobiliu užstojo kelią. Automobilyje rado prikrauto metalo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojai J. L. ir S. J. parodė matę, kad jis permetė iš įmonės teritorijos per tvorą kažkokį sunkų apvalų daiktą. Taigi teismo nuosprendyje visiškai neužsimenama, kad liudytojas J. L. matė, kaip jis iš įmonės teritorijos per tvorą permečiau kažkokį sunkų apvalų daiktą, kurį vėliau, baigęs darbą, įsidėjo į savo automobilį. Šie J. L. prieštaringi parodymai teismo nepašalinti ir niekuo neargumentuoti.

Liudytoju apklaustas apsaugos darbuotojas S. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011-07-09, apie 20 val. J. L. jam pranešė telefonu, kad jam įtarimą kelia jo, t.y. M. K. prie bendrovės tvoros pastatytas automobilis, todėl abu sutarė automobilį naktį stebėti. 2011-07-10, apie 7:30 val. pastebėjo einantį jį link pastato. Matė, kad per įmonės tvorą permetė kažkokį sunkų daiktą. Drauge su J. L., pasislėpę už tvoros kampo, stebėjo ir matė, kaip jis, nuėjęs prie tvoros ir paėmęs kažkokį sunkų apvalų metalinį daiktą, įaidėjo į savo automobilį ir ketino išvažiuoti. Jis su J. L. tarnybiniu automobiliu užtvėrė kelią ir rado jo, t.y. M. K. automobilyje metalo lakštus ir metalinį bakelį. Šie liudytojo parodymai užfiksuoti tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje. Šiuo konkrečiu atveju nei liudytojas J. L., nei liudytojas S. J. neduoda jokių parodymų dėl kitų metalo gaminių permetimo per „Amilina" teritorijos tvorą, nors, akylai stebėdami, turėjo matyti ir tariamai permestus per įmonės teritorijos tvorą kitus metalo gaminius, kurie buvo rasti jo automobilyje. Tačiau nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje ši aplinkybė nenurodyta, ji nebuvo tiriama ir teismo posėdžio metu. Apelianto manymu, turėjo būti ištirtos metalo gaminių, rastų jo automobilyje, atsiradimo už AB "Amilina" teritorijos tvoros, aplinkybės.

Apeliantas tvirtina, kad liudytojas J. L. jį apkalba dėl įvykusių konfliktų praeityje, iki jam įsidarbinant apsaugos darbuotoju. Todėl liudytojas galėjo įtakoti kitus liudytojus duoti neteisingus parodymus prieš jį.

Skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nurodytas jo prašyme atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriaus bet kuriuo iš jame esančių straipsnių pagrindu. Teismo posėdžio metu parodė, kad nuoširdžiai gailisi padaręs šį nusižengimą (jeigu jo veikoje yra baudžiamojo nusižengimo sudėtis). Byloje pateikti dokumentai, kad išlaiko mažametį sūnų E. K., gim. 1998-07-06 ir tai, apelianto manymu, turėjo būti vertinama kaip antra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Trečia atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą, nes apsaugos darbuotojams ne tik nesipriešino, bet ir pats norėjau, kad minimi metalo gaminiai tuoj pat būtų grąžinti į įmonę ir tuo pačiu būtų pašalinta galima AB „Amilina" padaryta žala. Apeliantas nurodo, kad metalo gaminius būtų gera valia grąžinęs įmonei ir tuo atveju, jei jie būtų realizuoti, o vėliau jis būtų sužinojęs, kad jie priklauso AB „Amilina". Esant tokioms aplinkybėms, apelianto manymu, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 2 d. 2 p., jam galėjo skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, kuri šiuo konkrečiu atveju būtų suprantama kaip atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bet kuriuo iš BK 36-40 straipsniuose numatytu pagrindu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, M. K. nuteistas pagrįstai, jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad jo padarytoje veikoje nėra nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės, nes metalo gaminius suvokė, kaip radinį, todėl prašo išteisinti. Ši nuteistojo versija vertintina kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už nedidelės vertės turto pagrobimą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino M. K. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., remdamasis liudytojų J. L., S. J., D. K. parodymais, parodymo patikrinimo vietoje protokolu, metalo gaminių perdavimo aktu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš naujo atliko išsamų įrodymų tyrimą, kurio metu be paminėtų liudytojų, apklausė ir pirmosios instancijos teismo neapklaustus liudytojus – R. K. bei Vytautą Sabaliauską. Visi ištirti įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Liudytojų J. L. ir S. J., kurie nusikalstamos veikos metu, dirbdami saugos tarnyboje IĮ“Argus“, sulaikė M. K., parodymai viso proceso metu buvo identiški, nuoseklūs ir nesikeičiantys. J. L. parodė, kad, dirbdamas AB „Amilina“ apsaugos poste, pastebėjo, kaip įmonės darbuotojas M. K., atvykęs į naktinę pamainą 2011 m. liepos 9 d., savo automobilį „Audi-90“ pasistatė ne stovėjimo aikštelėje, o toliau nuo darbovietės teritorijos. Jam toks M. K. elgesys sukėlė įtarimą, todėl apie tai pranešė kolegai S. J.. Abu nutarė stebėti. J. L. priėjo prie automobilio ir apžiūrėjo vietą aplink jį, žvilgtelėjo ir į automobilio saloną, tačiau jokių daiktų nepastebėjo. Stebėdamas toliau, matė, kad M. K. apie 2-3 val. nakties permetė per tvorą apvalų, pailgą metalinį daiktą. Baigęs pamainą, priėjo prie savo automobilio, pakėlė nuo žemės metalinį daiktą ir įsidėjo į vidų. M. K. įsėdus į automobilį, drauge su S. J. tarnybiniu automobiliu užblokavo jam kelią. M. K. automobilyje ant užpakalinės sėdynės rado prikrauto metalo.

Analogiškai įvykio aplinkybes parodė ir apsaugos darbuotojas S. J., patvirtindamas, kad iš vakaro apžiūrėjęs vietovę aplink M. K. automobilį, jokio metalo nematė. Ryte, sulaukęs J. L. telefoninį skambutį, kad M. K. išeina iš įmonės teritorijos, pasislėpęs už kampo stebėjo jį ir matė, kaip M. K. priėjęs prie automobilio, įsidėjo į jį pailgą daiktą. Tuomet tarnybiniu automobiliu užblokavo jam kelią. M. K. prašė įvykio neviešinti, žadėjo metalą nunešti į vietą, iš kurios paėmė. To paties vėliau prašė ir telefonu.

M. K. automobilyje rasti metalo gaminiai priklauso AB “Amilina“, tai patvirtina byloje esantys gaminių įsigijimo dokumentai (b.l. 26, 27, 28).

Atmestinas M. K. teiginys, kad negalėjo įeiti į sandėlį, kuriame laikomi metalai, nes jis yra saugomas, o patekti į jį galima tik su apsaugos darbuotojais pasirašytinai. UAB „Amilina“ įgaliotas atstovas R. K. (b.l. 33) apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad metalo atraižos laikomos ir sandėlyje, ir konteineryje prie sandėlio. Konteineris nerakinamas. AB „Amilina“ darbuotojas D. K. paliudijo, kad metalo gaminiai laikomi sandėlyje nr. 4, sirupo sandėlyje ir mechaninėse dirbtuvėse. Dirbant mechaninėse dirbtuvėse, metalo atraižos iš karto neišvežamos, vėliau jos sudedamos į rakinamą sandėlį nr. 4. Nors patekti į šį sandėlį galima tik su šio sandėlio darbuotoju, tačiau D. K. apeliacinės instancijos teismui patvirtino, kad šiame sandėlyje matė M. K. vaikštantį vieną. Hidroakumuliatorius buvo paimtas iš sirupo sandėlio, į kurį įėjimas laisvas visiems įmonės darbuotojams.

Visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, kad metalo gaminius rado už tvoros ir pasiėmė kaip radinį.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentą dėl galimo liudytojo J. L. šališkumo. J. L. neigia turėjęs konfliktų su M. K., be to jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir pasirašė pasižadėjimą duoti teisingus parodymus. Jo parodymai patvirtinti kitais objektyviais byloje esančiais įrodymais ir visiškai sutampa su kito apsaugos darbuotojo S. J. parodymais. Taigi, vien tai, kad praeityje, kaip nurodo M. K., tarp jo ir J. L. yra kilęs konfliktas, neduoda jokio pagrindo teigti, kad J. L. parodymai šališki, neatitinkantys tikrovės ar melagingi.

Atmestinas skundo argumentas, kad liudytojo J. L. parodymai yra prieštaringi ir teismas šių prieštaravimų nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visą bylos medžiagą, jokių prieštaravimų šio liudytojo parodymuose neužfiksavo. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui smulkiai papasakojo įvykio aplinkybes, tačiau teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismui nurodė tik esminius faktus, reikšmingus veikos kvalifikavimui. Toks parodymų nesutapimas negali būti laikomas prieštaravimu.

Prieštaraujant skundo prašymui išteisinti nesant nusikalstamos veikos sudėties, apeliantas teigia, kad jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. M. K. neigė objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios buvo įrodytos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai tokių parodymų nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Apelianto manymu, mažamečio sūnaus išlaikymas turėjo būti vertinamas kaip antra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tačiau, reikia pažymėti, kad atsakomybę lengvinti gali tik tos aplinkybės, kurios mažina nusikalstamos veikos ar ją padariusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Nors BK 59 straipsnyje išvardintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, tačiau nuteistojo minėta aplinkybė – sūnaus išlaikymas - nemažina nei padarytos veikos, nei kaltininko pavojingumo, todėl pripažinti jos atsakomybę lengvinančia nėra jokio teisinio pagrindo.

Trečia atsakomybę lengvinančia aplinkybe, apelianto įsitikinimu, turėjo būti pripažinta tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą. Nustatyta, kad nuteistasis nebaigė nusikalstamos veikos dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų. Įvykio vietoje rasti metalo gaminiai buvo gražinti įmonei pagal perdavimo aktą. Taigi, žala įmonei padaryta nebuvo, todėl nebuvo ir atlyginta.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – baudžiamasis nusižengimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, žala nepadaryta, neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta – paskyrė M. K. laisvės apribojimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė, nei įstatymu nustatytas jos vidurkis (BK 48 str. 2 d.). Ši bausmė negali būti laikoma per griežta.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.