- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-12
- Bylos Nr.
- I-4908-643/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02867-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Pareiškėjas
- G. N.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui Irmantui Markevičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. N. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 6000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24 ir nuo 2013-05-16 iki 2013-05-24 jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė). Kamerose-palatose jis buvo laikomas kartu su nuteistaisiais E. B., S. R., V. K. ir N. P. iš Vilniaus pataisos namų, nors tuo metu pats buvo suimtasis, o tai, pasak pareiškėjo, buvo pažeidžiamos jo teisės, nes Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 10 str. 1 d. 7 p. numatyta, jog nuteistieji terminuoto laisvės atėmimo bausme turi būti laikomi atskirai nuo suimtųjų. Pažymėjo ir tai, kad kai kurie nuteistieji, apgyvendinti kartu su juo, buvo nuteisti už labai sunkius nusikaltimus. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą, dvasinį ir psichinį diskomfortą, baimę, buvo pažemintas jo, kaip žmogaus, autoritetas.
Be to, pareiškėjas nurodo ir tai, kad abejais nurodytais laikotarpiai buvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, t.y. nebuvo jam užtikrintas 5 kv. m. kameros plotas. Dėl to pareiškėjui pablogėjo sveikata, patyrė dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, buvo žeminama jo garbė ir orumas. Pareiškėjo pažymėjo, jog dėl prastų laikymo sąlygų ne kartą kreipėsi į Ligoninės administraciją ir Kalėjimų departamentą, tačiau jo skundai nebuvo tenkinami.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą (b. l. 18–20) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24 Nr. 26 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 8,92 kv. m. ir yra 4 lovos, bei nuo 2013-05-16 iki 2013-05-22 Nr. 28 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 8,54 kv. m. ir yra 2 lovos. Paaiškino, jog statistikos, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymėjo, kad nors ir yra priimtas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui, tačiau nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta, nes Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, Ligoninė privalo ir griežtai užtikrina izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdami į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Ligoninės teigimu, ji pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl mano, kad Ligoninės deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą (b. l. 8–10) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymi, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtoje įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, remiasi tik abstrakčiais teiginiais. Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusios su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuotas tinkamai (b. l. 52, 63). Byloje yra gautas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 61). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas G. N. nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24 buvo gydomas Ligoninėje palatoje Nr. 26, kurios plotas yra 8,92 kv. m., joje yra keturios viengulės lovos (b. l. 33–34). Laikotarpiu nuo 2013-05-16 iki 2013-05-22 pareiškėjas taip pat buvo gydomas Ligoninėje, gulėjo palatoje Nr. 28, kurios plotas 8,54 kv. m., joje yra dvi viengulės lovos (b. l. 26, 28).
Pareiškėjas G. N., remiantis 2013 m. gegužės 17 d. Kalėjimų departamento paskyra, buvo išsiųstas atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus pataisos namus (b. l. 23).
Nuteistasis S. R. laikotarpiu nuo 2013-05-17 iki 2013-05-24 buvo gydomas Ligoninėje palatoje Nr. 16, o nuteistasis E. B. laikotarpiu nuo 2013-05-10 iki 2013-05-24 buvo gydomas Ligoninėje palatoje Nr. 27 (b. l. 24–25).
2013 m. rugpjūčio 5 d. Ligoninės Vidaus tyrimų skyriaus viršininkės I. Š. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad nuteistasis G. N. 2013-05-16 atvyko į Ligoninę ir gydėsi kamerų tipo palatoje Nr. 28. Nuteistasis E. B. į Ligoninę atvyko bei buvo nukreiptas gydytis kamerų tipo palatoje Nr. 27, nuteistas S. R. Ligoninėje gydėsi nuo 2013-05-17 iki 2013-05-24 kamerų tipo palatoje Nr. 16. Nuteistieji V. K. ir N. P. 2013 metais Ligoninėje nesigydė (b. l. 21–22).
Pareiškėjas G. N. keletą kartų kreipėsi su prašymais į Ligoninę suteikti jam informacijos apie kamerų plotus, asmenis su kuriais jis buvo laikomas (b. l. 27, 29–30, 32). Į pareiškėjo prašymus Ligoninė pateikdavo atsakymus (b. l. 28, 31, 33).
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 6000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, dėl ploto normos vienam asmeniui ir izoliacijos reikalavimų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčui aktualūs pareiškėjo gydymo Ligoninėje laikotarpiai yra nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24 ir nuo 2013-05-16 iki 2013-05-22.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Higienos normos 5 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vieta apima ir Laisvės atėmimo vietos ligoninę, kurioje gydomi suimtieji, nuteistieji.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiais jis buvo laikomas perpildytose kamerose, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. plotas.
Nagrinėjamu atveju taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, kurių 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip – 5,1 kv. m. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 28 plotas yra 8,54 kv. m., joje yra 2 lovos; kameros Nr. 26 plotas – 8,92 kv. m., joje yra keturios viengulės lovos (b. l. 28, 33). Tai, kad Ligoninė negali nurodyti, kiek tiksliai buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju minėtose palatose, nes neveda tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys (ne vienas pareiškėjas). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje 4 paras laikotarpiu nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24 ir 6 paras laikotarpiu nuo 2013-05-16 iki 2013-05-22 buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m. gyvenamąjį plotą. Nors atsakovė ir nurodo, kad tik atsiradus galimybei, imasi aktyvių veiksmų perkelti asmenis į kitą palatą, t.y. stengiasi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, ir pripažįsta, kad asmenų skaičius Ligoninėje nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau į bylą nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kad šių priemonių (perkėlimo į laisvesnes palatas) būtų imtasi pareiškėjo atžvilgiu. Todėl teismo nuomone, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Atsakovės veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas gydytas Ligoninėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo gydomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų objektyvių duomenų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą byloje nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Dėl laikymo atskirai nuo nuteistųjų
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiais jis, būdamas suimtasis, buvo laikomas kartu su nuteistaisiais E. B., S. R., V. K. ir N. P. iš Vilniaus pataisos namų. Dėl to jautė baimę, dvasinį, psichologinį diskomfortą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172, toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje įtvirtinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai pagrindai. Pareiškėjas šiuo atveju teigia, kad buvo pažeistas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktas, kuriame nustatyta, jog nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu uždaromi kamerose atskirai nuo suimtųjų. Nustatyta, jog pareiškėjas G. N., būdamas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24, buvo suimtasis, t.y. jis turėjo būti laikomas atskirai nuo nuteistųjų terminuotu laisvės atėmimu. Pareiškėjas teigia, jog abejais ginčo laikotarpiais jis buvo kalinamas Ligoninėje su nurodytais nuteistaisiais iš Vilniaus pataisos namų. Byloje nėra pateikta įrodymų su kuo pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24, nes kaip minėta aukščiau, Ligoninė tokios statistikos neveda. Atsakovė tik nurodo, jog griežtai laikosi ir užtikrina izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Tačiau teismo nuomone, nesant byloje Ligoninės pateiktų įrodymų, priešingų, nei pareiškėjas teigia, visos abejonės yra vertintinos pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu pareiškėjas galėjo būti laikomas vienoje kameroje su nuteistaisiais terminuotu laisvės atėmimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas Ligoninės administracijos veiksmų neteisėtumas, t.y.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 7 punkto pažeidimas laikotarpiu nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, G. N. 2013-01-25 apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 4 metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo ir 11 MGL dydžio piniginė bauda. Nuosprendis įsiteisėjo 2013-04-29, atiduota vykdyti 2013-05-02. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas būdamas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2013-05-16 iki 2013-05-22, buvo jau kaip nuteistasis, o nebe suimtasis. Todėl jo teiginiai, kad ir ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas su nuteistaisiais, pats būdamas suimtuoju, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, ir byloje esantys Ligoninės pateikti įrodymai (b. l. 21–22, 24–25) patvirtina, kad pareiškėjo nurodyti nuteistieji E. B., S. R., V. K. ir N. P. su pareiškėju nebuvo gydomi vienoje palatoje.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Ligoninės administracija (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Minėta, jog pareiškėjas prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 6000 Lt neturtinės žalos.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti 6000 Lt neturtinės žalos, grindžia tuo, jog jam dėl tokių kalinimo gydymo įstaigoje sąlygų pablogėjo sveikata, jis patyrė dvasinį, psichologinį ir fizinį diskomfortą, buvo žeminama jo garbė ir orumas. Tačiau teismui pareiškėjas nepateikė jokių reikalavimą dėl neturtinės žalos patyrimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, nepatogumus) yra abstraktūs, teismo laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Todėl pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai jam gydantis Ligoninėje ginčo laikotarpiais nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala.
Nustatyta, kad pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistas teises į teisės aktais nustatytas suimtųjų/nuteistųjų kalinimo gydymo įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A520-2275/2012 ir Nr. A 525-2017/2012).
Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, spręstina, kad pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 5,1 kv. m. kameros-palatos plotą buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, taip pat buvo pažeistas ir izoliacijos tarp suimtųjų ir nuteistųjų kalinimo reikalavimas ginčo laikotarpiu nuo 2011-01-20 iki 2011-01-24, tačiau nesutiktina, jog dėl 10 parų gydymo Ligoninėje per visą ginčo laikotarpį pareiškėjui sukelti fiziniai, psichologiniai ir dvasiniai nepatogumai buvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo Ligoninės kameroje-palatoje sąlygos, būtų žymiai neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar pažeminę jo garbę ir orumą, spręstina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas gydymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Ligoninėje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. N. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas.
Pareiškėjo G. N. reikalavimą dėl 6000 Lt (šešių tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą