- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-2474-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10303-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Arkvista“
- Ieškovas
- M. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Arkvista“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. (M. S.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arkvista“ dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi neišspręstų mokesčių mokėjimo klausimų.Ieškovas M. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Arkvista” neišmokėtą sutartą darbo užmokesčio dydį už 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius, kurio bendra suma yra 965 Eur, bei 500 Eur neturtinės žalosAtsakovė UAB „Arkvista“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patvirtino ieškovo M. S. ir atsakovės UAB „Arkvista“ 2017 m. rugsėjo 6 d. pasirašytą taikos sutartį šiomis sąlygomis: ,,1. Atsakovė UAB „Arkvista“ pripažįsta ieškinį 800 Eur dalyje. 800 Eur įsipareigoja sumokėti kitą dieną po taikos sutarties sudarymo. 2. Bylinėjimosi išlaidos lieka jas patyrusiai šaliai. 3. Ieškovas patvirtina, kad dėl ieškinyje išdėstytų reikalavimų atsakovui neturi pretenzijų“, nutraukė civilinę bylą Nr. e2-16601-727/2017, bei nutarė išieškoti iš atsakovės UAB „Arkvista“ 6 Eur žyminio mokesčio valstybei.Teismas konstatavo, jog šalių pasirašyta taikos sutartimi apspręsti jų veiksmai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų, šalims žinomos tokio procesinio veiksmo atlikimo teisinės pasekmės, todėl teismas neturi pagrindo jos netvirtinti. Teismas pažymėjo, jog patvirtinus taikos sutartį ir tuo pagrindu nutraukus civilinę bylą, iš atsakovo, neatleisto nuo žyminio mokesčio mokėjimo, valstybės naudai išieškotina 25 proc. tenkančio mokėti žyminio mokesčio.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantė (atsakovė) UAB „Arkvista“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir civilinę bylą Nr. e2-16601-727/2017 grąžinti nagrinėjimui. Nurodo, kad šalių pateikta ir teismo patvirtinta taikos sutartis neatitinka tikrosios šalių valios ir tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Sutartyje susitarta, kad atsakovė pripažįsta ieškinį 800 Eur dalyje, o ieškovas likusių reikalavimų atsisako, tačiau liko neaptartas klausimas, kuri šalis sumoka mokesčius (gyventojų pajamų, soDros, sveikatos draudimo). Ieškovas įsitikinęs, kad sutarta 800 Eur suma, tai yra suma, kurią jis turi gauti po mokesčių atskaitymo, t.y. visus mokesčius turi sumokėti atsakovas. Tuo tarpu atsakovė 800 Eur supranta, kaip darbo užmokestį, nurodomą darbo sutartyje. Tuo pagrindu mano, kad ieškovui jis turėtų sumokėti sumą, iš 800 Eur atskaičius darbuotojo mokamus mokesčius. Mokesčių mokėjimo klausimu tarp šalių kilo ginčas, kuris nėra išspręstas. Ieškovas nesutinka gauti mažiau kaip 800 Eur, o atsakovė nesutinka turėti daugiau išlaidų, nei aptarta sutartyje. Pasirašydamos taikos sutartį, šalys neatkreipė dėmesio į tai, kad tariamasi dėl išmokų mokėjimo darbo byloje, neaptarė mokesčių mokėjimo klausimų, dėl ko nebesutinka vykdyti taikos sutarties. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas M. S. teigia, jog ginčas tarp ieškovo ir atsakovės kilo dėl to, kad atsakovė nesumokėjo žodžiu sutartos darbo užmokesčio dalies, kuri žymiai viršijo darbo sutartyje nurodytą sumą. Darbo sutartyje buvo nurodytas tik 380 Eur dydžio darbo užmokestis, o ginčas tarp šalių yra kilęs dėl to, kad atsakovė nesumokėjo viso sutarto darbo užmokesčio už du mėnesius. Pažymi, kad bylai buvo rengiamasi ir reikalavimai tikslinami bent keliuose parengiamuosiuose posėdžiuose, ir klausimo apie reikalaujamas priteisti sumas atsakovė nekėlė. Ieškovo nuomone, yra akivaizdu, kad dėl to, jog Lietuvos įstatymai mokesčius už darbuotoją įpareigoja mokėti darbdavį, darbuotojai neišmokėto darbo užmokesčio bylose prašo priteisti darbdavio skolos dydį, kuris nebuvo gautas „į rankas“, nes būtent dėl „į rankas“ negautos sumos ir kyla ginčas tarp šalių. Dėl šių priežasčių, atsakovo atskirojo skundo motyvas, kad nėra aišku, kuri šalis sumoka mokesčius, turėtų būti vertinamas CPK 95 straipsnio, prasme kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalies nuostatas bylos šalys bet kurioje proceso stadijoje turi teisę baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą, ir tai atitinka civilinio proceso tikslus. Nutartyje, kuria teismas tvirtina taikos sutartį, būtina nurodyti tokios sutarties sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal teisinį reglamentavimą taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad taikos sutartimi tarp šalių turėtų būti išspręsti visi ginčytini klausimai. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teismas, prieš tvirtindamas taikos sutartį, turi patikrinti, ar taikos sutartis yra sudaryta laisva šalių valia, ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nepažeidžia viešojo intereso, asmenų teisių ir teisėtų interesų (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis). Teismui, patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, civilinė byla yra nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas).Byloje nustatyta, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo patvirtinta tarp ginčo šalių 2017 m. rugsėjo 6 d. sudaryta taikos sutartis, sutartyje šalių sulygtomis sąlygomis, civilinė byla nutraukta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti minėtą teismo nutartį ir civilinę bylą grąžinti nagrinėjimui, teigdama, jog pasirašydamos taikos sutartį, šalys neatkreipė dėmesio į tai, kad tariamasi dėl išmokų mokėjimo darbo byloje, neaptarė mokesčių mokėjimo klausimų, dėl ko nebesutinka vykdyti taikos sutarties. Taigi nagrinėjamu atveju daroma išvada, jog tarp šalių yra likęs neišspręstas ginčas iš esmės, o atskirasis skundas įrodo, jog kompromisas nepasiektas, keliant mokesčių mokėjimo klausimą ir nurodant, jog sutarta bendra suma netenkina apeliantės. Atsakovė teigia, jog taikos sutartyje susitarta, kad atsakovė pripažįsta ieškinį 800 Eur dalyje, o ieškovas likusių reikalavimų atsisako, tačiau neaptartas klausimas, kuri šalis sumoka mokesčius (gyventojų pajamų, soDros, sveikatos draudimo). Šiuo atveju pažymėtina, kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį, neturėjo pareigos spręsti ar taikos sutartyje sutarta 800 Eur suma yra su mokėtinais mokesčiais, ar be jų. Tačiau ginčas dėl šios aplinkybės reiškia, jog nagrinėjamu atveju civilinė byla negali būti nutraukta, nes šalys, sudarydamos taikos sutartį, neišsprendė visų ginčytinų klausimų, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs tokį atskirąjį skundą, turėjo ir galėjo pats pasinaikinti skundžiamą 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į išdėstytą yra pagrindas panaikinti 2017 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartį dalyje dėl civilinės bylos nutraukimo, nes ginčo esmė išliko (CPK 13 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kad šalių 2017 m. rugsėjo 6 d. sudaryta taikos sutartis ir ja apspręsti šalių veiksmai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų(CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis), tačiau įvertinant faktą, kad jau dabar tarp šalių dėl jos sąlygų kyla ginčai, palikti galioti tokią šalių sudarytą taikos sutartį būtų neprotinga, kadangi šalys turėtų inicijuoti naują teisminį procesą dėl taikos sutarties sąlygų pakeitimo. Tokiu būdu, vadovaujantis proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principais (CPK 7 straipsnis ir 8 straipsnis) yra pagrindas panaikinti 2017 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartį ir toje dalyje, kuria patvirtinta 2017 m. rugsėjo 6 d. šalių sudaryta taikos sutartis. CPK 2 straipsnis numato, jog civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Taigi teismo skundžiama nutartis neatkūrė teisinės taikos, todėl nebuvo teisinio pagrindo nutraukti procesą, nusišalinant nuo teisingumo vykdymo. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Teismo vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Ji turi teisę apeliacine tvarka skųsti byloje priimtus teismų procesinius sprendimus. Nenustačius, kad apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jai baudą.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis yra naikinama ir klausimas dėl 2017 m. rugsėjo 6 d. taikos sutarties tvirtinimo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 ir 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį panaikinti.
Grąžinti klausimą dėl 2017 m. rugsėjo 6 d. taikos sutarties tvirtinimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. (M. S.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arkvista“ dėl darbo užmokesčio priteisimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.