Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 4 mėn., įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. J. M. pagal BK 187 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių.

Z. G. ieškinys tenkintas iš dalies, iš J. M. Z. G. naudai priteista 500 Lt neturtinei žalai ir 40 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš J. M. Z. G. naudai priteista 2100 Lt išlaidų, turėtų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 28 d., apie 13 val. 42 min., (duomenys neskelbtini), Z. G. kalbant telefonu su Bendrosios pagalbos centru, stūmė Z. G. prie šalia esančio pieno bloko sienos, dėl to jis pakaušiu atsitrenkė į sieną, taip nukentėjusiajam Z. G. sukėlė fizinį skausmą.

Nukentėjusysis Z. G. atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo netenkinti nuteistojo J. M. apeliacinio skundo ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendį bei priteisti iš J. M. papildomai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis priimtas teisėtai ir pagrįstai, iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą, joje pateiktus įrodymus, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo minėtą nuosprendį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu. Teismas išsamiai išnagrinėjo į bylą pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, nukentėjusiojo ir nuteistojo paaiškinimus bei juos įvertino vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu ir baudžiamojo proceso normų pagrindu. Teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė, kad įrodyta, jog J. M. pastūmė nukentėjusįjį, dėl to nukentėjusysis trenkėsi pakaušiu į pastato sieną, taip buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad nuteistasis nukentėjusiajam griebė dešine ranka už kaklo ir smaugė. Teismas teisingai nurodė, kad aplinkybių nebuvimas, jog nukentėjusysis buvo smaugiamas, nusikalstamos veikos kvalifikavimo nekeičia. Liudytojų S. L. ir S. M. parodymai nei patvirtino, nei paneigė, kad J. M. nukentėjusįjį stūmė prie sienos ranka. S. M. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą prašydama Z. G. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., tačiau Šilalės rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu Z. G. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, kad nėra įrodyta, jog nukentėjusysis stumdė S. M. ir J. M., gindamas savo žmoną, pastūmė nukentėjusįjį. Nėra pagrindo taikyti BK 37 str. ir atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

Nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiojo atstovas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. M. 2014 m. kovo 28 d. (duomenys neskelbtini), Z. G. kalbant telefonu su Bendrosios pagalbos centru, stūmė Z. G. prie šalia esančio pieno bloko sienos, dėl to jis pakaušiu atsitrenkė į sieną, taip nukentėjusiajam Z. G. sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad J. M., pastumdamas Z. G., siekė ne apginti savo žmoną, o suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, siekė sukelti fizinį skausmą. Pripažindamas J. M. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

BK 140 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 str. 3 d.).

J. M. neneigia pastūmęs Z. G., bet tai padarė tik todėl, kad Z. G. pastūmė jo žmoną S. M., kuri parkrito ant žemės (b. l. 58–59). Nukentėjusysis Z. G. teigė, kad su S. M. nesistumdė, tik ginčijosi. J. M. stūmė jį į sieną, jis atsitrenkė pakaušiu į sieną (b. l. 59–60). Liudytojas A. M. parodė, kad J. M. paėmė Z. G. už gerklės ir stūmė, Z. G. traukdamasis atbulas atsimušė į pastato sieną (b. l. 61). Liudytoja S. M. parodė, kad Z. G. susinervinęs ją pastūmė ir ji pargriuvo. Po antro nugriuvimo jos vyras J. M. stvėrė Z. G. už atlapų ir nustūmė (b. l. 61–62). Liudytojas S. L. iš dalies patvirtino J. M. ir S. M. parodymus, t. y. jis matė, kad Z. G. pastūmė S. M.. J. M. pradėjo ginti savo žmoną ir pastūmė Z. G. (b. l. 60–61). Nors J. M. teigia, kad fizinio skausmo Z. G. nesukėlė, tačiau liudytoja I. D., bendrosios praktikos gydytoja, parodė, kad Z. G. skundėsi galvos skausmu, sakė, jog buvo pastumtas ir atsitrenkė į sieną, apčiuopiant Z. G. skaudėjo (b. l. 75–76). Liudytojai K. A. ir T. S. parodė, kad atvykus į įvykio vietą Z. G. sakė, kad J. M. jį pastūmė, dėl to jis trenkėsi pakaušiu į sieną, jam buvo sukeltas fizinis skausmas, siūlė Z. G. kreiptis į gydytoją. Po to kalbėjo su S. M. ir J. M., kurie aiškino, kad Z. G. stumdė S. M. (b. l. 76–77). Iš kompaktiniame diske esančio garso įrašo girdėti, kad Z. G. paskambinęs telefonu 112, konfliktuoja su J. M. ir S. M., ginčijasi su J. M., provokuoja jį – „nu davai, dėk, dėk“. J. M. kelis kartus agresyviai sako Z. G. – „ko stumdaisi“. Z. G. Pagalbos centro darbuotojai pasakė, kad kaimynas jam ima už gerklės ir spaudžia prie sienos (b. l. 19). Iš garso įrašo yra aišku, kad tarp S. M., J. M. ir Z. G. vyko konfliktas dėl aikštelės. Konflikto metu vyko susistumdymas, iš įrašo galima suprasti, kad Z. G. kažką stumdė, o J. M. liepė nesistumdyti.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik pačią nukentėjusiojo pastūmimo situaciją, bet paviršutiniškai atskleidė ir nenagrinėjo jo elgesio iki pastūmimo. Nors Z. G. kitoje byloje Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 140 str. 1 d., tačiau tai negali paneigti šioje byloje esančių įrodymų ir nesuteikia teisės jų nevertinti, nesvarstant nukentėjusiojo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo S. M.. Liudytojai S. M., S. L., nuteistasis J. M. patvirtina, kad nukentėjusysis Z. G. pastūmė S. M., o tada J. M. pastūmė Z. G.. Be to, tai patvirtina ir įrašas, iš kurio aišku, kad J. M. liepė Z. G. nesistumdyti. Nors įvykio vietoje buvęs liudytojas A. M. nepatvirtino, kad Z. G. pastūmė S. M., bet jis konflikto metu galėjo to nepastebėti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad liudytojas patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Esant tokioms aplinkybėms J. M. turėjo pagrindą susirūpinti savo žmonos saugumu ir ją ginti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes jame išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegijos nuomone, neįrodyta, kad J. M. tyčia atliko prieš Z. G. smurtinius veiksmus siekdamas sukelti skausmą Z. G.. Liudytojas A. M. parodė, kad J. M. paėmė Z. G. už gerklės ir stūmė, Z. G. traukdamasis atbulas atsimušė į pastato sieną. Iš įrašo girdėti, kaip Z. G. Pagalbos centro darbuotojai sako, kad kaimynas prie sienos spaudžia. Liudytojas S. L. taip pat tvirtino, kad J. M. stūmė paėmęs už krūtinės Z. G. prie sienos. Kaip matyti, smurto panaudojimas apsiribojo tik Z. G. pastūmimu prie sienos, tačiau atsitrenkimo galva į sieną stiprumo liudytojai neakcentuoja. Todėl apie sukeltą fizinį skausmą galima spręsti tik iš nukentėjusiojo parodymų. Nors nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, tą pačią dieną, t. y. 2014 m. kovo 28 d., kreipėsi į medikus (b. l. 9), 2014 m. kovo 31 d. kreipėsi į teismo ekspertą (b. l. 8), tačiau jokių akivaizdžių sužalojimų jam nebuvo nustatyta.

J. M., S. M., S. L. patvirtino, kad J. M. pastūmė Z. G., siekdamas apginti žmoną. Todėl galima daryti išvadą, kad pastūmimas nebuvo nei tyčinis, nei nukreiptas sukelti skausmą Z. G., o tik apginti S. M.. Įvertinus tai, akivaizdu, jog J. M. veika nebuvo nukreipta tyčia sukelti fizinį skausmą Z. G.. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – J. M. išteisintinas pagal BK 140 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Šioje byloje nukentėjusysis Z. G. buvo pareiškęs ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 340 Lt turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš J. M. priteisė 500 Lt neturtinės žalos ir 40 Lt turtinės žalos atlyginimo. Įvertinus tai, kad priimamas išteisinamasis nuosprendis tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, kaip tai imperatyviai numatyta BPK 115 str. 3 d. 2 p.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d., tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. J. M. išteisinus pagal BK 140 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintina nuosprendžio dalis dėl Z. G. priteistų 2100 Lt išlaidų, turėtų už advokato pagalbą. Taip pat netenkintinas prašymas priteisti iš J. M. nukentėjusiajam Z. G. turėtas 500 Lt išlaidas už atstovavimą ir atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį dėl J. M. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. M. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas Z. G. civilinis ieškinys, ir iš J. M. priteista 500 Lt neturtinės žalos ir 40 Lt turtinės žalos atlyginimas ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš J. M. Z. G. priteista 2100 Lt išlaidų, turėtų už advokato pagalbą.

Z. G. prašymą priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.