Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-27 · Administracinė byla Nr. A-858-1621-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-27
Bylos Nr.
A-858-1621-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
V. A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos
Trečiasis asmuo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių
Advokatai
Zenonas Juknevičius
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-1621/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai V. A. Z.,pareiškėjos atstovui advokatui Zenonui Juknevičiui

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. A. Z. kreipėsi skundu (b. l. 2–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, 12 416 litų turtinei žalai atlyginti. Pareiškėja nurodė, kad 1999 m. gruodžio 17 d. ji padavė prašymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Centras) Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai (toliau – ir Komisija), prašydama pripažinti jai nukentėjusiojo (tremtinio; politinio kalinio) asmens teisinį statusą. Pareiškėja 2001 m. spalio 25 d. gavo Komisijos raštą Nr. 51-09-2-7520, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjos šeima nebuvo ištremta, todėl Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio nuostatos negali būti taikomas. Taip pat rašte nurodyta, kad pareiškėja nebuvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašus, todėl pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą nėra juridinio pagrindo. 2008 m. spalio 29 d. pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą pareiškėja buvo pripažinta nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu ir jai buvo išduotas nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimas Nr. 057103. Priimant šį sprendimą remtasi 2007 m. birželio 28 d. priimto Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-1234, kuriame naujai išdėstyta 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija. Jame numatytas atskiras atvejis, suteikiantis pagrindą pripažinti pareiškėjai tremtinio statusą. Ankstesni Centro bei Komisijos atsisakymai pripažinti pareiškėjai šį statusą buvo neteisėti. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą tremtiniais pripažįstami asmenys, kurie, pasibaigus jų įkalinimo laikui, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo prievarta apgyvendinti nustatytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas. Pareiškėjos tėvas A. G. kalėjo laisvės atėmimo vietoje Komijos Respublikos Intos PDK, o po to, iki 1956 m. birželio 4 d. buvo tremtyje Krasnojarsko krašte. Jis buvo ir politinis kalinys, ir tremtinys. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tremtinių šeimos nariai, jeigu bent vienas iš sutuoktinių buvo tremtinys ir jam buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos. Pareiškėja vertino, kad jos situacija visiškai atitiko šią sąlygą, tačiau minėtos valstybės valdžios institucijos priėmė neteisėtus aktus, dėl ko pareiškėjai atsirado ne vien moralinė, bet ir materialinė žala. Šią žalą sudaro negautas 138 litų dydžio priedas prie pensijos per laikotarpį nuo 2001 m. spalio 25 d. iki 2007 m. liepos 1d., 172 litų dydžio priedas nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. ir 200 litų priedas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki tremtinio statuso jai pripažinimo, t. y. iki 2008 m. spalio 29 d. Negautos pajamos už laikotarpį nuo 2001 m. spalio 25 d. iki 2008 m. spalio 29 d. yra 12 416 litų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, atsiliepimu (b. l. 17–19) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas siejamas su tam tikro dokumento, įrodančio nukentėjimą okupacijų metu, pateikimu. Pareiškėja nebuvo represuota ir pateikti teisėsaugos institucijų išduoto dokumento negalėjo, jai turėjo būti suteiktas nukentėjusio asmens (tremtinio) teisinis statusas ir, tik pateikus Centro išduotą nuo okupacijų nukentėjusio asmens (tremtinio) teisinį statusą patvirtinantį pažymėjimą, ja būtų buvus mokama nukentėjusiojo asmens valstybinė pensija. Centro generalinė direktorė, remdamasi Komisijos 2001 m. spalio 17 d. išvada, 2001 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 137 nepripažino pareiškėjai nukentėjusio asmens (tremtinio) statuso. Sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso nepripažinimo asmuo gali skųsti administraciniam teismui. Pareiškėja to nepadarė, jai apie tai buvo pranešta, kliūčių ginti savo teises nebuvo. Pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių juridinę reikšmę turinčius faktus (įrašymo į tremiamųjų sąrašus bei slapstymosi fakto), todėl pripažinti jai nukentėjusio asmens (tremtinio) teisinį statusą pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą nebuvo teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu (b. l. 85–89) pareiškėjos skundo netenkino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Centro generalinė direktorė 2001 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 137 nepripažino V. A. Z. nukentėjusio asmens (tremtinio) statuso. Šio administracinio akto pareiškėja nustatyta tvarka neapskundė. Pareiškėja į Komisiją su prašymu pripažinti jai nukentėjusiojo asmens statusą kreipėsi 2001 m. birželio 12 d. Pagal tuo metu galiojusią Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo redakciją, nukentėjusio asmens (tremtinio) teisinis statusas galėjo būti suteiktas pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja buvo represuoto A. G. šeimos nare. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1999 m. birželio 11 d. pažymėjime Nr. 12-25-760 rašoma, kad A. G., atlikęs bausmę laisvės atėmimo vietoje nuo 1945 m. sausio 29 d. iki 1954 m. rugsėjo 20 d. Komijos Respublikos Intos PDK, tremtyje Krasnojarsko krašte buvo iki 1956 m. liepos 4 d. Byloje nėra įrodymų, kad A. G. buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Tokie įrodymai buvo būtini, siekiant nukentėjusiojo asmens (tremtinio) statuso pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Siekiant gauti nukentėjusio asmens (tremtinio) statusą, buvo būtina pateikti įrodymus, kad asmenys buvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgo, pasislėpė arba kitaip išvengė ištrėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo teisėtai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties. V. A. Z. Komisijai nepateikė būtinų rašytinių įrodymų, kuriais remiantis būtų buvę galima ją prilyginti tremtiniams ir suteikti nukentėjusiojo asmens (tremtinio) statusą. Pareiškėja nuo 2001 m. spalio 25 d. iki 2008 m. spalio 29 d. nebuvo įgijusi teisės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, todėl pajamų neprarado. Žalos atlyginimo priteisimui pagrindo nėra. Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neteisėtų Centro ar jo darbuotojų veiksmų nenustatyta..

III.

Pareiškėja V. A. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 91–93) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymima, kad buvimo tremtyje faktas turėtų būti savaime pripažįstamas kaip teisės pasirinkti gyvenamąją vietą apribojimas ir draudimas grįžti ir gyventi Lietuvoje, tačiau pirmosios instancijos teismas buvo kitokios nuomonės. Su apeliaciniu skundu pareiškėja pateikia papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad A. G. buvo įskaitoje, todėl jo teisė pasirinkti gyvenamąją vietą buvo apribota.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–106) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pripažinti nukentėjusio asmens (tremtinio) teisinį statusą pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą buvo galima tik tuo atveju, jei tremtinių šeimos nariai, kurie nebuvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus, nuvykdavo ir nuolat gyvendavo pas savo šeimos narius, kuriems tuo metu buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), t. y. tik toks šeimos narys gyvendavo tremties sąlygomis. Pripažinti asmeniui nukentėjusio asmens (tremtinio) statusą vien dėlto, kad vienas šeimos narys buvo tremtinys, reikštų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto c papunktyje numatyta, kad ištremtų šeimų nariams, įrašytiems į tremiamųjų sąrašus, tačiau išvengusiems ištrėmimo, jeigu jie vėliau nebuvo persekiojami ir galėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pripažįstamas ne nukentėjusio asmens (tremtinio), o tik kito nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas. Atsakovas taip pat patvirtina, kad pareiškėja nuo 2001 m. spalio 25 d. iki 2008 m. spalio 29 d. nebuvo įgijusi teisės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, o į teismą kreipėsi tik 2009 m., nors apie tokią galimybę jai buvo pranešta ir kliūčių ginti savo teises teisme nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons tatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, kurią ji, jos nuomone, patyrė dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, iš esmės konstatavo, jog nebuvo nustatyti neteisėti Centro veiksmai, t. y. nėra vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėja iš esmės nurodo, kad Centras 2001 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 137 neteisėtai ir nepagrįstai nepripažino jos, kaip nukentėjusiosios (tremtiniui prilyginto asmens), statuso Įstatymo prasme.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, įvertinęs byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Centras, atsisakydamas pareiškėjai pripažinti nukentėjusiosios statusą, pažeidė kokias nors teisės normas.

Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo turinį ir teismo posėdžio metu išsakytus argumentus darytina išvada, kad pareiškėja iš esmės teigia, jog ji kartu su 1999 m. gruodžio 17 d. Centrui pateiktu prašymu pateikė pakankamai duomenų (konkrečiai, 1999 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštą Nr. 12-25-760) (b.l. 61) ir 2000 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjimą Nr. 16501-Z (b.l. 60), leidžiančių nustatyti jos, kaip nukentėjusiosios (tremtiniui prilyginto asmens) statusą, o jei tokių duomenų buvo pateikta nepakankamai, Centras turėjo pareigą papildomus duomenis susirasti pats.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundo turinį, visų pirma pažymi, kad šioje byloje nėra vertinamas tam tikrų administracinių teisės aktų teisėtumas ar pagrįstumas, taip pat atsisakymas atlikti tam tikrus veiksmus, administracinės teisės prasme. Kadangi skundu Civilinio kodekso pagrindu prašoma atlyginti valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, tokių veiksmų neteisėtumas bus vertinamas per civilinės teisės prizmę. Šiuo atveju pažymėtina, kad siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, toks reikalavimas nebūtinai turi būti siejamas su atitinkamo individualaus administracinio akto panaikinimu arba tam tikrų veiksmų pripažinimu neteisėtais. Vis dėlto pareiškėjas šiuo atveju turi pareigą įrodyti akivaizdų atitinkamos valstybės institucijos veiksmų ar neveikimo neteisėtumą. Toks veiksmų ar neveikimo teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama tariama ar tikra žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4 - 1030-2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010).

Dėl pareiškėjos argumento, kad ji kartu su 1999 m. gruodžio 17 d. Centrui pateiktu prašymu pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti jos, kaip nukentėjusiosios (tremtiniui prilyginto asmens) statusą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylai aktualiu metu, t. y. 2001 m. lapkričio 13 d. galiojusio Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tremtinių šeimos nariai, jeigu bent vienas iš sutuoktinių buvo tremtinys ir jam buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Tuo tarpu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad tremtiniais prilygintais asmeninis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę ištrėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigia, kad jos, kaip tremtiniui prilyginto asmens, statusas turėjo būti nustatytas remiantis būtent Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Kiek tai susiję su 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „byloje nėra įrodymų, kad A. G. buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Tokie įrodymai buvo būtini, siekiant nukentėjusiojo asmens (tremtinio) statuso pagal minėto įstatymo 5 str. 2 dalies 1 punktą“.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino pirmiau minėtas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Kaip matyti iš Įstatymo 5 straipsnio struktūros ir jo turinio, jame skiriamos dvi asmenų kategorijos – tremtiniai (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) ir tremtiniams prilyginti asmenys. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjos tėvas – A. G., buvo ištremtas. Taigi Įstatymo prasme pareiškėjos tėvas buvo tremtinys, o ne tremtiniui prilygintinas asmuo. Todėl jo atžvilgiu apskritai nėra pagrindo taikyti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų, juo labiau, kad į Centrą kreipėsi ne A. G., o pareiškėja. Byloje taip pat nekyla ginčo dėl to, kad pati pareiškėja nebuvo ištremta (b.l. 55-58, 60). Atitinkamai, ji kreipėsi į Centrą, kad būtų nustatytas jos, kaip tremtiniui prilyginto asmens statusas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto c) papunkčio turinį darytina išvada, jog Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga „jam buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba jam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje)“ iš esmės reiškia minėtoje teisės normoje nurodytų apribojimų faktinį taikymą ne pačiam tremtiniui, o jo šeimos nariui, kuris pretenduoja į tremtiniui prilyginto asmens statusą. Priešingas šios teisės normos aiškinimas nebūtų logiškas ir paneigtų atskirų asmenų kategorijų (tremtinio ir tremtiniui prilyginto asmens) prasmę, nes akivaizdu, kad tremtiniui, kurių kategorijas apibrėžia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, per se ribojama jo gyvenamosios vietos pasirinkimo galimybė, todėl tokios papildomos sąlygos aptarimas įstatyme nebūtų prasmingas, ją nustatyti teisės akte ir įrodinėti tremtinio atžvilgiu nėra prasmės. Šį aspektą savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo ir pati pareiškėja. Tuo tarpu jei įstatymų leidėjas būtų ketinęs tremtiniui prilyginto asmens statusą besąlygiškai suteikti visiems tremtinio šeimos nariams nepriklausomai nuo to, ar šie tremtinio šeimos nariai de facto patyrė jų gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvės ribojimus, jis tą tiesiogiai ir būtų nurodęs aptariamoje teisės normoje be jokių papildomų sąlygų (analogiškai žr. LVAT 2001 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 592²-01). Kaip matyti iš ginčo sprendimui aktualių Įstatymo 5 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto c papunkčio redakcijų, įstatymų leidėjas siekė į atskiras kategorijas išskirti asmenis, kurie faktiškai patyrė neigiamas tremties pasekmes, t. y. faktiškai buvo apribota jų gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė (Įstatymo 5 straipsnis), ir asmenis, kurie tokių faktinių neigiamų pasekmių nepatyrė, nes Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto c papunktyje aiškiai nurodomi ištremtųjų šeimos nariai, kurie galėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėja kartu su 1999 m. gruodžio 17 d. Centrui pateiktu prašymu pateikė duomenis, jog ji faktiškai patyrė neigiamas jai ar jos šeimos nariams taikomas specialios įskaitos sąlygas arba buvo ribojama jos gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Minėtame 1999 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rašte Nr. 12-25-760 pateikiama informacija tik apie pareiškėjos tėvą, tuo tarpu Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime Nr. 16501-Z nurodoma, kad duomenų apie pareiškėjos įtraukimą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti, nėra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad Centro 2001 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 137 buvo pripažintas neteisėtu ar nepagrįstu, kad vėlesniais savo veiksmais Centras de facto pripažino, jog minėtas Įsakymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas.

Todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog Centras, priimdamas 2001 m. lapkričio 13 d. įsakymą Nr. 137, atliko neteisėtus veiksmus.

Pareiškėja taip pat teigia, kad Centras, kilus abejonių, turėjo pareigą pats rinkti papildomus dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjos teisę į pirmiau minėtą statusą.

Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 1998 m. vasario 26 d . LR Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939 - 1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų 7 punkte nustatyta, kad būtent asmuo, pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pareigą pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dokumentus, kuriu pagrindu gali būti pripažintas toks statusas. Taigi pareiškėjos teiginys, kad juos privalėjo surinkti pats Centras, nėra pagrįstas. Tokia nuostata atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2001 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4 - 367 – 01).

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ydingai išaiškinęs Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, iš esmės teisingai konstatavo, kad pareiškėja šioje byloje neįrodė neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Centras pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus neturėjo teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjos, kaip nukentėjusiojo (prilyginto tremtiniui) asmens statusą. Nepripažinus tokio pareiškėjos statuso, pareiškėjai neįrodžius neteisėtų Centro veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai buvo nepagrįstai nemokama priedas prie pensijos nuo 2001 m. spalio 25 d. iki 2008 m. spalio 29 d., nes LR valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų mokėjimą asmeniui sieja su nukentėjusiojo asmens – tremtinio statuso turėjimu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai, todėl pagrindo priteisti turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo taip pat nėra. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas