- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-418/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys, Laima Garnelienė (pran.)
- Nuteistasis
- L. Š.
- Advokatai
- Alvydas Buta
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžia skaičiuojama nuo bausmės vykdymui sulaikymo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Š. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. jis 2012 m. lapkričio 10 d., apie 00.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė konfliktą, kurio metu tyčia peiliu du kartus smogė savo broliui G. Š. į pilvo apatinę dalį ir nugarą, ir padarė G. Š. nekiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą nugaroje ties krūtininiu 8-tu slanksteliu, kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo apatinėje dalyje su kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta G. Š. sveikata.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu, nes teismas neišsamiai ištyrė ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant, ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir ar neperžengė būtinosios ginties ribų, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, be pagrindo netaikė BK 28 straipsnio nuostatų, kas turėjo įtakos bausmės skyrimui, nebuvo apsvarstyta švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo galimybė pagal BK 28 straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio nuostatas. Apelianto manymu teismas nepagrįstai pripažino, kad pavojingas kėsinimasis buvo pasibaigęs, nes nubėgus pasiimti peilio į kitą patalpą ir grįžus su peiliu jau nebuvo jokios grėsmės. Teismas klaidingai interpretuodamas nuteistojo parodymus, padarė išvadą, jog jis panaudojo smurtą dėl to, kad nukentėjusysis norėjo atimti peilį. Teigia, jog grasindamas peiliu norėjo apsiginti nuo fiziškai pranašesnio brolio tolimesnių smurtinių veiksmų, peiliu tik norėjo pagąsdinti brolį, kad pastarasis jo daugiau nepultų. Jis peilį pasiėmė per kelias sekundes, vos broliui spėjus atsistoti ant kojų, o kadangi brolis puolė toliau, ką jis įvertino kaip tolimesnį pavojingą kėsinimąsi, todėl sudavė broliui peiliu. Nesutinka su teismo išvada, jog brolio smurtavimas prieš jį neturėjo būti netikėtas, tai buvo įprasta, todėl tai nesuteikė jam teisės į būtinąją gintį. Teismas sutapatino pavojingo kėsinimo sąvoką su pavojingo asmens sąvoka. Nuteistasis nurodo, kad jo gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio, nes jam pačiam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo tarpu nukentėjusiajam – sunkus sveikatos sutrikdymas. Šioje situacijoje jo veiksmas – dūris peiliu nebuvo proporcingas pavojingam kėsinimuisi, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog jis peržengė būtinosios ginties ribas.
Apelianto manymu teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojamą nukentėjusiojo elgesį. Jo padaryta nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į brolio pavartotą smurtą – smūgius kumščiu į veidą, t.y. provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Taip pat mano, jog jo apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nes iš nukentėjusiojo, liudytojų parodymų matyti, kad apsvaigęs nuo alkoholio nėra konfliktiškas, agresyvus.
Teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę peržengimą būtinosios ginties ribas ir skiriant bausmę taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nelaikyti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 62 straipsnio pagrindais skirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas
Nuteistasis L. Š. teigia, kad jo veika – sunkus nukentėjusiojo G. Š. sveikatos sutrikdymas – vertintina kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, t. y. esant pirmosioms trims būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms: 1) vyksta pavojingas kėsinimasis, 2) kėsinimasis yra realus, 3) kėsinimasis yra akivaizdus. Būtinosios ginties ribų peržengimas gali būti konstatuojamas, kai nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo L. Š. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad, skirtingai negu teigia apeliantas, jo veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, peržengiant būtinosios ginties ribas. Pirmoji sąlyga, suteikianti teisę į būtinąją gintį, susijusi su pavojingo kėsinimosi buvimu. Apygardos teismas įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, jų visumą pagrįstai pripažino, jog tokio pavojingo kėsinimosi į G. Š. nebuvo. Paties nuteistojo ir nukentėjusiojo G. Š. parodymais nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 10 d., apie 00.00 val. tarp jų kilo konfliktas dėl nuteistojo negrąžintos skolos, kuris peraugo į muštynes ir jų metu nukentėjusysis smogė kumščiu nuteistajam į veidą du ar tris kartus. Po to jie pradėjo muštis bei grumtis ant žemės. Išsilaisvinęs nuteistasis nubėgo į virtuvę, pasiėmęs peilį sugrįžo ir juo tik norėjo brolį pagąsdinti. Brolis G. puolė atimti peilį, tuomet jis pastarajam smogė su peiliu. Nuteistasis teigia, kad dūriai peiliu buvo atsakas į brolio G. besitęsiantį pavojingą kėsinimąsi. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėms būdinga tai, jog abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2011). Tuo labiau, kad, kaip nustatė apygardos teismas, smūgių peiliu sudavimo metu jau jokio kėsinimosi net nebuvo. Iš esmės galima teigti, kad pats nuteistasis buvo puolančiojo padėtyje. Todėl negalima kalbėti ir apie kėsinimosi akivaizdumą bei realumą. Tai patvirtinama nukentėjusiojo G. Š. ir nuteistojo L. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis (t. 1, b. l. 26-29, 75-80). Iš prie šių protokolų esančių schemų matyti, kad nuteistasis nubėgo pasiimti peilio į virtuvę, esančią kitoje namo dalyje, į kurią galėjo patekti tik dar per dvejas duris. Nuteistajam pasišalinus iš muštynių vietos į kitą namo dalį, o nukentėjusiajam netęsiant jokių smurtinių veiksmų, nebėgant iš paskos, jam nebuvo jokios grėsmės ir nuo nieko nereikėjo gintis. Apygardos teismas apelianto grįžimą į muštynių vietą pasiėmus peilį teisingai vertino kaip tęstinius tolimesnius jo paties smurtinius veiksmus, o ne kaip būtinąją gynybą ar būtinosios ginties ribų peržengimą ir padarė pagrįstą išvada, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų ir duomenų, jog L. Š. peilį panaudojo nesigindamas, o užpykęs dėl prieš jį pavartoto smurto konflikto metu. Nuteistasis panaudojo peilį tuo metu, kai akivaizdaus ir realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi nebuvo. Taigi nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, nes to kėsinimosi nebebuvo, neegzistavo būtinosios ginties situacija.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, jog susiklosčiusi situacija nevertintina kaip būtinosios ginties atvejis. Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.
Iš G. Š. teismo medicininio tyrimo specialisto išvados Nr. G 2446/12 matyti, kad 2012 m. lapkričio 9 d. jam aštriu duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu ar įrankiu buvo padaryti kūno sužalojimai, atitinkantys sunkų sveikatos sutrikdymo laipsnį (t. 1, b. l. 35-36).
Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas padarė sunkų sveikatos sutrikdymą artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Nuteistasis L. Š. ir nukentėjusysis G. Š. yra broliai, todėl L. Š. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Apeliantas prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Paties girtumo fakto nuteistasis neneigia. Tai patvirtinama ir nukentėjusiojo bei liudytojų K. L., M. L. parodymais. Nuteistasis nurodo, kad girtumas neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes jis tokioj būsenoj būna ramus, nekonfliktiškas. Tačiau apygardos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino L. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jo reakcija dėl girtumo buvo neadekvati situacijai ir smurtinių veiksmų pobūdžiui.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino, jog L. Š. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Ši lengvinanti atsakomybę aplinkybė paprastai nustatoma, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį. Iš bylos duomenų matyti, kad buitiniai konfliktai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo būdavo nereti ir jie apsikumščiuodavo. Teismo manymu, šiuo atveju tai nebuvo koks nors neeilinis ar išskirtinis konfliktas, pasibaigiantis muštynėmis, nors nukentėjusysis nurodė, kad konfliktuojant neištvėrė ir sudavė pirmas du smūgius. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes darytina išvada, kad tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo elgesys buvo gana įprastas jų bendravime. Tokiu būdu apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo elgesys nelaikytinas provokuojančiu nuteistajam atsinešti peilį ir smogti broliui du kartus į gyvybei pavojingas vietas, todėl nėra pagrindo nustatyti šią lengvinančią atsakomybę aplinkybę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad L. Š. prašymas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį iš esmės grindžiamas teiginiu, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Tačiau apygardos teismas nenustatė, kad veika padaryta esant būtinajai ginčiai, peržengiant būtinosios ginties ribas, todėl šiuo pagrindu bausmė negali būti švelninama. Kitų BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų byloje taip pat nėra. Negalima taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes L. Š. iš pradžių neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nepadėjo jos išaiškinti, o netgi atvirkščiai pradžioje ikiteisminio tyrimo aiškino, jog nežino, kas sužalojo brolį. Taigi, šioje byloje nėra galimybės taikyti BK 62 straipsnio nuostatų.
Bausmė nuteistajam paskirta tinkama, įvertinus visus BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus: nusikalstamos veikos sunkumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas) pavojingumą, nuteistojo L. Š. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančią aplinkybes. Nustatant bausmės dydį buvo atsižvelgta ir į tai, kad L. Š. nukentėjusiojo atsiprašė ir šis jam atleido, nukentėjusysis gydėsi trumpai ir pasekmių po gydymo nėra. Jam paskirta bausmė laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.
Esant visoms išvardintoms aplinkybėm keisti nuosprendžio nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.