Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Seesam Insurance AS, veikiančio Lietuvos Respublikoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2764-553/2015 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui Seesam Insurance AS, veikiančiam Lietuvos Respublikoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (tretieji asmenys – R. K. ir Nordea Bank Finland Plc (AB)), dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6790-129/2010 nebuvo įvykdytas iš karto, jokiais būdais nelemia aplinkybės, jog asmenys šiuo laikotarpiu turtu naudojosi teisėtai. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas civilinėje byloje Nr. 2-6790-129/2010 traktuotinas kaip bylos šalių pusiausvyros užtikrinimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kuris nesukuria nei vienai bylos šaliai jokių pranašumų. Tai, kad Draudimo taisyklių 6.1.10 punktas šioje byloje nėra taikytinas patvirtina aplinkybė, kad Draudimo taisyklių naujoje redakcijoje, kuri galioja nuo 2014 m. birželio 9 d., analogiškas punktas praplėstas, jame nurodant, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas įvykis, kilęs dėl draudėjo, kitų apdraustame pastate, kur yra apdraustas turtas, gyvenančių, teisėtai esančių, iškeldinamų ar iškeldintų, o taip pat apdraustu turtu teisėtai besinaudojančių asmenų tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi Draudimo taisyklių 6.1.10 punktas, galiojęs 2011 metais, neapėmė žalos, padarytos iškeldinamų ar iškeldintų asmenų tyčia. Atmestinas skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas turi teisę reikalauti priteisti draudimo išmoką ieškiniu, net ir nereikšdamas savarankiško reikalavimo pripažinti ginčo įvykį draudžiamuoju pagal Draudimo sutarties nuostatas. Ieškovas, tinkamai nurodęs visas faktines ir teisines aplinkybes, tinkamai įgyvendino dispozityvumo principą civiliniame procese, o tinkamas teisinis ginčo santykių kvalifikavimas – teismo pareiga. Todėl teismas priėmė teisiškai motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas nepagrįstai ginčija teismo sprendimą, teigdamas, kad teismas privalėjo remtis išimtinai atsakovui palankia ekspertizės išvada, nors, iš bylos duomenų matyti, kad pats reiškė prašymą paskirti teismo ekspertizę ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė abejonių dėl apskaičiavimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo ieškovui pagrįstumo. Apelianto įsitikinimu, įvykęs ieškovo turto sugadinimas laikytinas nedraudžiamuoju įvykiu pagal šalių sudarytos Draudimo sutarties sudėtine dalimi esančių Draudimo taisyklių 6.1.10 punktą, todėl draudimo išmoka ieškovui nepriteistina. Be to, atsakovo nuomone, net ir konstatavus esant draudžiamajai įvykiui, draudimo išmokos dydis turėjo būti nustatytas būtent pagal draudiko užsakymu pasitelkto specialisto E. L. pateiktame Daliniame defektiniame akte nustatytą žalos vertę.

Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad A. V. pagal 2009 m. lapkričio 6 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą įgijo žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad 2010 m. kovo 19 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Būsto ir gyventojų turto draudimo sutartį dėl pirmiau nurodyto gyvenamojo namo draudimo. Nėra ginčo ir dėl to, kad galiojant draudimo apsaugai pagal šalių sudarytą Draudimo sutartį, namas buvo sugadintas, ir įvykus šiam įvykiui, ieškovas A. V. tinkamai atliko visas jam, kaip draudėjui, tenkančias pagal Draudimo sutartį ir Draudimo taisykles pareigas (informavo atitinkamas institucijas, draudiką apie įvykį ir kt.).

Atsakovas neginčija to fakto, kad nagrinėjamu atveju apdraustas turtas buvo tyčia sugadintas trečiojo asmens, t. y. buvusio turto savininko R. K., tačiau, atsakovo įsitikinimu, ieškovui šiuo atveju draudimo išmoka nemokėtina, nes įvykis, remiantis Draudimo taisyklių 6.1.10 punktu (nustatančiu, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas apdrausto turto sunaikinimas ar sugadinimas kilęs dėl draudėjo, kitų apdraustoje patalpoje gyvenančių ar apdraustu turtu teisėtai besinaudojančių asmenų tyčios ar didelio neatsargumo), laikytinas nedraudžiamuoju. Apelianto teigimu, pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6790-129/2010 R. K. ir jo šeimos nariai nuo šio sprendimo priėmimo iki 2011 m. kovo 1 d. ieškovui priklausančiu turtu naudojosi ir jį valdė teisėtai, kadangi teismas minėtu sprendimu atidėjo sprendimo dėl iškeldinimo vykdymą iki 2011 m. kovo 1 d.

Nesutikdama su apelianto pozicija, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-6790-129/2010, išnagrinėjęs A. V. ieškinį dėl iškeldinimo, konstatavo, kad teismui nutartimi patvirtinus 2009 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą bei šiai nutarčiai įsiteisėjus, ieškovas (A. V.) tapo ginčo turto savininku, o „atsakovai prarado visas turėtas teises toliau valdyti bei naudotis ieškovui A. V. priklausančiu turtu. Atsakovai R. K., R. K. su nepilnamečiais vaikais J. K. bei A. K. ir bylos nagrinėjimo metu pilnametystės sulaukusiu K. K. iš varžytynėse parduoto ieškovui priklausančio turto neišsikraustė ir toliau neteisėtai naudojasi.“

Taigi, priešingai nei interpretuoja atsakovas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad K. ginčo gyvenamuoju namu naudojosi ir jį valdė neteisėtai, ir visas savo teises valdyti ir naudotis turtu jie prarado jau nuo turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo momento, todėl nesutiktina su atsakovo išdėstytu argumentu, jog 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu atidėjus dėl akivaizdaus gyvenimo name neteisėtumo nustatytą iškeldinimą tam tikram terminui (iki 2011 m. kovo 1 d.), R. K. ir jo šeimos nariai tapo teisėtais ieškovo namo gyventojais Draudimo taisyklių 6.1.10 punkto prasme. Iškeldinimo atidėjimą, kaip visiškai pagrįstai pažymėjo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovas, nulėmė siekis užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą (nesukelti atsakovams, ir taip buvusiems sunkioje padėtyje, nepagrįstai didelių sunkumų / nuostolių) ir, visų pirma, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus. Tačiau sprendimo vykdymo atidėjimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekaip nepaneigia teismo pripažinto naudojimosi šiuo namu neteisėtumo fakto. Teisėjų kolegija, įvertinusi konkrečios bylos aplinkybes bei sprendimo vykdymo atidėjimo instituto taikymo taisykles bei tikslus, priėjo išvadą, kad šio instituto taikymas konkrečiu atveju negali būti traktuojamas ieškovo nenaudai draudimo teisinių santykių kontekste. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis) ir elementarios logikos dėsniams. Kaip ir pažymėjo pats atsakovas, draudžiama rizika turi būti nepriklausoma nuo draudėjo valios. Būtent tokia yra trečiojo asmens, šiuo atveju R. K., tyčia padarytas turto sugadinimas, kurio ieškovas negalėjo kontroliuoti. Akivaizdu ir tai, kad teismo sprendimu, įvertinus šalių turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų interesus, nustatytas terminas atsakovams susirasti gyvenamąjį namą, nepriklausė nuo ieškovo ir negalėjo būti jo paveiktas.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad Kaltinamojo akto duomenys patvirtina, jog žala turtui buvo padaryta buvusio turto savininko R. K. sąmoningais veiksmais (dėl to šioje bylos nagrinėjimo stadijoje faktiškai ir nėra ginčo), tačiau, priešingai nei teigia atsakovas, pats kaltinamasis aktas nepatvirtina, kad žalos ieškovo turtui padarymas yra nedraudžiamasis įvykis pagal Draudimo taisyklių 6.1.10 punktą, nes kaltinamajame nesprendžiamas ir nekonstatuotas R. K. gyvenimo ieškovui priklausančiame name teisėtumo faktas, o tyčios aspektas yra tik viena iš Draudimo taisyklių 6.1.10 punkte nurodytų sąlygų, pati savaime nepakankama pripažinti įvykį nedraudžiamuoju.

Pastebėtina ir tai, kad net jeigu laikyti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu „įteisino“ R. K. ir jo šeimos narių gyvenimą ieškovui priklausančiame name ir naudojimosi juo laikotarpiui nuo sprendimo priėmimo iki 2011 m. kovo 1 d. (su kuo, kaip nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija nesutinka), atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nepateikė jokių patikimų įrodymų, jog žala apdraustam turtui buvo padaryta būtent šiuo laikotarpiu, o ne anksčiau (tuo tarpu aplinkybės, kad nuo varžytynių iki 2010 m. gruodžio 7 d. K. gyveno name teisėtai neįrodinėjo net pats atsakovas), pavyzdžiui, K. sužinojus apie ieškovo ieškinio dėl iškeldinimo pateikimą arba, kaip matyti iš Kaltinamojo akto turinio, R. K. nepavykus įkalbėti ieškovą leisti išpirkti namą prie kainos pridėjus tik 100 000 Lt (ieškovui, R. K. teigimu, paprašius papildomos pusės milijono sumos, kuri R. K. buvo nepriimtina). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo turinio matyti, jog R. K. sutiko su ieškiniu dėl iškeldinimo, taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog tik priėmus minėtą sprendimą, R. K. suvokė, kad nebegalės gyventi ginčo name ir todėl tik tada galėjo padaryti tam tikrus sugadinimus.

Išanalizavusi bylos medžiagą bei pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo apdrausto turto sugadinimas laikytinas draudžiamuoju įvykiu pagal šalių sudarytą Draudimo sutartį ir atsakovui kilo pareiga sumokėti ieškovui draudimo išmoką.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui draudimo išmoką, nesant atskiro ieškovo reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuju, peržengė ieškinio ribas ir taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį bei nesilaikė kasacinio teismo praktikos.

Visų pirma pažymėtina, kad atsakovo akcentuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-59-706/2016 faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių. Be kita ko, atsakovo nurodytoje byloje pirmosios instancijos teismas, nors ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, šio klausimo nesprendė, padaręs išvadą, kad jis nėra aktualus, o apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju taip pat nepasisakė. Savo ruožtu kasacinis teismas išaiškino, kad įvykio pripažinimas draudžiamuoju yra svarbi sąlyga, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos priteisimo.

Šiuo metu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teismai atsakovo nurodytoje byloje Nr. 3K-3-59-706/2016, sprendė įvykio pripažinimo draudžiamuoju klausimą ir pripažino, kad įvykis yra draudžiamasis, prieš spręsdamas draudimo išmokos priteisimo klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ieškovo ieškinio ir kitų procesinių dokumentų turinį, iš kurių akivaizdu, kad ieškovas turto sugadinimą laikė draudžiamuoju įvykiu ir būtent todėl reikalavo išmokos priteisimo, vien ta aplinkybė, jog ieškinyje ieškovas nesuformulavo atskiro reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, savaime nereiškia, kad pirmosos instancijos teismas, išnagrinėjęs įvykio pripažinimo draudžiamuoju klausimą peržengė ieškinio ribas. Minėta aplinkybė taip pat nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja atsakovo cituotai kasacinio teismo nutarčiai, kurioje išaiškinta, jog tik pripažinus, kad įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir jos apimties. Skirtingai nei mano atsakovas, kasacinio teismo išaiškinimai neturi būti suprantami, kaip nurodantys, jog nesant aiškiai suformuluoto atskiro reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, teismas vien tik šios aplinkybės pagrindu turėtų atmesti ieškinį dėl išmokos priteisimo. Be to, net pati Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginio formuluotė „paprastai savarankišku reikalavimu turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju“ paneigia atsakovo pozicijos teisingumą.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su atsakovo prievolės tinkamai ir laiku informuoti ieškovą apie vykstantį įvykio tyrimą vykdymu, šiuo atveju neturi įtakos bylos teisiniam rezultatui, nes, atmetus atsakovo argumentą dėl įvykio nedraudžiamumo pagal Draudimo taisyklių 6.1.10 punktą ir nesant ginčo dėl ieškovo, kaip draudėjo, pareigų atlikimo tinkamumo, atsakovo pareiga mokėti ieškovui draudimo išmoką nepriklauso nuo paties draudiko bendradarbiavimo su ieškovu tinkamumo. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija plačiau dėl aplinkybių, susijusių su vykusiu įvykio tyrimu ir atsakovo, kaip draudiko, pareigų vykdymu, nepasisako.

Dėl draudimo išmokos dydžio pagrįstumo

Atsakovo įsitikinimu, byloje esant keliems skirtingiems apdraustam turtui padarytos žalos dydžio įvertinimams, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis būtent atsakovo, kaip draudiko, pasitelkto specialisto E. L. Daliniame defektiniame akte pateiktomis išvadomis dėl žalos dydžio.

Nesutikdama su apelianto pozicija, teisėjų kolegija visų pirma primena, kad būtent atsakovas nagrinėjamoje byloje pateikė teismui prašymą skirti ekspertizę žalos, padarytos ginčo turtui, vertei nustatyti. Šį prašymą atsakovas motyvavo tuo, jog ekspertizė yra būtina, kad būtų galima nustatyti, kokia nuostolių suma būtų pagrįsta, jeigu išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės teismas nuspręstų tenkinti visą ar dalį ieškinio. Atsakovas prašyme pažymėjo, kad žalos dydį ieškovas ir atsakovas grindžia skirtingų vertintojų sąmatomis, todėl, atsakovo vertinimu, teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo tikslus bei siekdamas nustatyti šalių pateiktų argumentų bei įrodymų pagrįstumą, turėtų imtis civilinio proceso įstatyme nustatytų priemonių byloje surinktų įrodymų prieštaravimams pašalinti.

Taigi faktiškai atsakovas prašyme pripažino, kad tinkamai atlikta ekspertizė nagrinėjamu atveju padėtų išspręsti klausimą, kurios iš šalių pateiktos vertinimo sąmatos duomenys yra pagrįsti ir tinkami draudimo išmokai apskaičiuoti. Pažymėtina, kad prašydamas skirti ekspertizę, atsakovas neišsakė abejonių dėl tokios ekspertizės išvadų tikslumo laiko aspektu, t. y. dėl to, jog ekspertizė bus atlikta kur kas vėliau nei įvyko turto sugadinimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde išsakytas argumentas dėl to, kad ekspertizės akte turtas ir sugadinimai vertinti 2014 metais, o ne 2011 metais, kap Dalinio defektinio akto atveju, nėra savaime pakankami teismui nesivadovauti byloje paskirta ir atlikta teismo ekspertize ir yra tik atsakovo bandymas išvengti jam nepalankių ekspertizės išvadų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo ekspertizę atliko tinkamą kvalfikaciją turtintis asmuo (pastebėtina, kad eskpertizę atliko būtent atsakovo pasiūlytas ekspertas L. U.), ekspertizės išvada išsami, aiški, joje nėra dviprasmiškumų, išvada motyvuota, o pats atsakovas nenurodė jokių argumentų dėl išvados ydingumo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo pateiktoje UAB „Krivita“ žalos vertinimo ataskaitoje nurodyta vertės nustatymo ir turto apžiūros data yra ne vėlesnė nei atsakovo akcentuojamame Daliniame defektiniame akte (2011 m. kovo 21 d.), tačiau UAB „Krivita“ žalos vertinimo ataskaitoje nustatyta žalos vertė (483 726 Lt) skiriasi nuo nustatytos ekspertizės akte (2011 m. kovo mėnesio kainomis – 414 377 Lt su PVM be vamzdžų keitimo, o 2014 m. spalio mėnesio kainomis – 447 535 Lt su PVM be vamzdžių keitimo) kur kas mažiau nei nurodyta Daliniame defektiniame akte (197 254 Lt). Pastebėtina ir tai, kad iš ekspertizės akto turinio matyti, jog ekspertas vadovosi UAB „Sistela“ parengtais kainų ir išteklių sunaudojimo normatyvais, naudojimosi kuriais teisingumą akcentavo savo procesiniuose dokumentuose ir pats atsakovas.

Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad pagal DĮ 96 straipsnio 2 dalį būtent draudikui numatyta teisė ir pareiga tirti aplinkybes būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, niekaip nepaneigia eksperto L. U. atliktos ekspertizės išvadų įrodomosios galios ir nepatvirtina teismo pareigos byloje vadovautis išskirtinai draudiko užsakymu paruoštu ir jam palankesniu vertinimu. Priešingas aiškinimas prieštarautų sveikai logikai ir sąžiningumo bei protingumo principams, nes toks aiškinimas faktiškai reikštų, kad draudikų sprendimų, paremtų jų užsakymu parengtais skaičiavimais, niekas negalėtų net kvestionuoti. Tačiau minėta DĮ 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta draudiko pareiga tirti įvykį ir aiškintis visas draudimo išmokos dydžiui apskaičiuoti svarbias aplinkybes, nereiškia, kad draudiko pateikti sprendimai visais atvejais neabejotinai ir neginčytinai teisingi ir negali būti nuginčyti kitais byloje esančiais įrodymais.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Žinoma, eksperto išvada neturi teismui didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, tačiau konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014; kt.). Savo ruožtu jokių konstruktyvių argumentų dėl ekspertizės akto ydingumo, neatitikimo įstatymo reikalavimams, prieštaringumo ar pan. atsakovas nenurodė, todėl jo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo vadovautis būtent draudiko pateiktu Daliniu defektiniu aktu, atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip jokiais patikimais įrodymais nepagrįstą atsakovo argumentą, kad dėl apdrausto turto nusidėvėjimo iki įvykio, teismas turėjo mažinti priteistinos draudimo išmokos sumą dar mažiausiai 20 procentų.

Pagal Draudimo taisyklių 3.2 punktą, nekilnojamas ir kilnojamas turtas yra draudžiamas atstatomąja draudimo suma, jei liudijime (polise) nėra nurodyta kitaip. Taisyklių 9.3 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto sugadinimo atveju nuostolio dydis yra nekilnojamojo turto remonto kaina. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje specialias žinias turinčių specialistų buvo nustatyti atkūrimo kaštai, įvertinus nusidėvėjimo faktorių, kurie ir yra aktualūs nagrinėjamam ginčui išspręsti. Savo ruožtu kaltinamajame akte esantys prieštaringi asmenų parodymai dėl sugedusių ar susidevėjusių namo detalių, dalių, įrangos ir pan., nelaikytini pakankamu pagrindu mažinti draudimo išmoką dar 20 procentų, tuo labiau, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų, patikimai paaiškinančių būtent tokio procento taikymą. Ekspertas ekspertizės akte apskaičiavo namo atkūrimo iki įvykio buvusios padėties išlaidas, o atsakovas, kaip jau minėta, nepaneigė ir net faktiškai neneigė eksperto atliktų apskaičiavimų teisingumo, todėl, priešingai nei interpretuoja atsakovas, išmokos nesumažinimas šiuo atveju dar 20 procentų, nereiškia ieškovo nepagrįsto praturtėjimo atsakovo atžvilgiu.

Galiausiai, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad į priteistinos draudimo išmokos sumą teismas neturėjo įtraukti ekspertinio pobūdžio apskaičiavimuose nurodytų papildomų išlaidų ir mokėtinų mokesčių, kadangi ieškovas faktiškai dar nepatyrė namo remonto išlaidų ir galbūt jų net ir nepatirs.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau buvo išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog draudėjas dar neatliko sugadinto turto atkūrimo (remonto) darbų, nėra pagrindas mažinti jam išmokėtinos draudimo išmokos dydį PVM suma, ar kitų pridėtinių bei papildomų išlaidų ir socialinio draudimo bei pelno mokesčių suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009). Kasacinis teismas išaiškino, kad apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę, įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio. Laikantis pozicijos, kad, neatlikus pastato atkūrimo darbų, PVM negali būti laikomas ieškovės patirta žala, tektų daryti išvadą, kad ir kitos sumos, reikalingos sugadintam turtui atkurti, negali būti įskaičiuotos į draudimo išmoką, nes ieškovė realiai dar nepatyrė apdrausto turto remonto išlaidų. Tai reikštų, kad draudimo išmoka turėtų būti apskaičiuota tik pagal faktiškai patirtas turto atkūrimo išlaidas, taigi tol, kol dėl draudžiamojo įvykio sugadintas turtas realiai neatkurtas, draudimo išmoka apskritai negalėtų būti išmokėta. Tokia išvada prieštarautų ginčo šalių sudarytai turto draudimo sutarčiai, kurioje draudimo išmokos dydžio nustatymas ir šios išmokos išmokėjimas nesiejami su faktiškai atliktais apdrausto turto atkūrimo darbais.<..> Kita vertus, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą ar ne. Be to, draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t. y. draudėjas gali draudimo išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms (pvz., naujam daiktui įsigyti, turimoms skoloms grąžinti ir kt.) (žr. ten pat).

Nagrinėjamu atveju draudimo išmokos išmokėjimas nebuvo susietas su faktiškai atliktais atkūrimo darbais, todėl, kaip visiškai pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovui priteistina draudimo išmokos suma neturėtų būti mažinama nei PVM, nei kitomis specialistų įtrauktomis į žalos vertę sumomis.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovo ieškinį, priteisė iš atsakovo ieškovui 6 procentų dydžio procesines palūkanas.

Tačiau, kaip visiškai pagrįstai nurodė atsakovas apeliaciniame skunde, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nustatomos tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 straipsnio 2 dalis), o tuo atveju, kai viena iš šalių nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo, nustatytinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (CPK 6.210 straipsnio 1 dalis)

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju ieškovas yra fizinis asmuo, ginčo draudimo teisinių santykių kontekste nelaikytinas verslininku, priėjo išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistinų procesinių palūkanų dydžio keistina, nustatant, kad ieškovui iš atsakovo priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš esmės atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Pagal į bylą pateiktus įrodymus, ieškovas advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 568,70 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, nustatančiu, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualių įmonių, konstatuoja, jog ieškovui iš atsakovo priteistina visa ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų 568,70 Eur suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl priteistinų palūkanų dydžio pakeisti.

Nustatyti, kad ieškovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Seesam Insurance AS, Lietuvoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (j. a. k. 302677744) priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 140 096,73 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Seesam Insurance AS, Lietuvoje veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (j. a. k. 302677744), 568,70 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 70 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.