Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

dalyvaujant nukentėjusiajam-privačiam kaltintojui V. B. ir jo atstovui advokatui Andriui Chudenkovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo-privataus kaltintojo V. B. atstovo advokato Andriaus Chudenkovo ir išteisintosios G. J. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje,.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. J. privataus kaltinimo tvarka nagrinėtoje byloje skundžiamu nuosprendžiu išteisinta dėl kaltinimo, kad ji 2013 m. sausio 19 d., dirbdama (duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pavaduotoja, kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą apšmeižė V. B., teigdama, „kad, atsižvelgdamas į tai, kad kartu su manimi buvo mažametė dukra, jos akivaizdoje pradėjo ant manęs šaukti, liepė išjungti signalizaciją, o tuo pačiu metu pats neleido prieiti prie pagrindinio pulto, kad galėčiau padaryti, bet jis toliau šaukė, mostagavo rankomis man prieš veidą, liepė eit lauk iš darbo, kaltino nesugebant dirbti. V. B. elgesys, gestikuliavimas, trukdymas man su dukra išeiti iš tambūro, neleidimas įeiti į darželio vidų, labai išgąsdino mano mažametę dukrą, nes būtent jos akivaizdoje buvau žeminama, aiškinant, kad nesugebu dirbti, kad būsiu išmesta iš darbo“, t. y. apšmeižė V. B..

Nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. B. atstovo adv. A. Chudenkovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, išteisintosios G. J. apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 4 punktas).

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nuosprendyje išvardijo visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje dalyje, išdėstė kaltinimo esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl G. J. išteisinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne dėl visų V. B. pareiškime nurodytų G. J. inkriminuotų veikų. Nors pirminiame V. B. skunde itin plačiai ir padrikai aprašyta galimai G. J. padaryta nusikalstama veika ir konkretus kaltinimas skunde nebuvo suformuluotas, tačiau iš šio skundo turinio akivaizdu, kad V. B. kaltino G. J. jį apšmeižus 2012-12-19 įvykio metu jos atžvilgiu naudojus fizinį smurtą ir kad G. J. jį šmeižė 2012-12-19 pareiškime policijai, 2013-01-08 liudytojo apklausos metu, 2013-02-18 paaiškinime, 2013-04-30 Raseinių rajono apylinkės teisme vykusio teismo metu, straipsnyje „Profsąjungos vedlys visai „apšernėjo“ bei (duomenys neskelbtini) rajono administracijos vaiko teisių apsaugos skyriuje. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje suformuluoto G. J. kaltinimo matyti, jog ji buvo kaltinama tuo, kad ji V. B. apšmeižė tik 2013 m. sausio 19 d. kreipdamasis į Raseinių rajono policijos komisariatą. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurinęs G. J. pareikštą kaltinimą, išnagrinėjo bylą ne dėl visų V. B. skunde išvardintų G. J. inkriminuotų veiksmų. Tokiu būdu apylinkės teismas ne tik suvaržė nukentėjusiojo teisę tikslinti ar pakeisti kaltinimą (BPK 256 straipsnis), bet ir pažeidė G. J. teisę, žinoti kuo ji yra kaltinama. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, todėl nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teisme suteikus nukentėjusiajam – privačiam kaltintojui V. B. galimybę patikslinti kaltinimą G. J. bei nukentėjusiajam pasinaudojus šia suteikta teise, V. B. pateikė G. J. patikslintą kaltinimą.

Pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. B. pirminį skundą ir patikslintą kaltinimą G. J. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kaltinama tuo, kad ji paskleidė apie V. B. tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. teikdama parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei liudydama teismo posėdžiuose nurodė melagingus faktus (G. J. viešai kaltino V. B. smurtu prieš ją bei fizinės jėgos naudojimu), taip pat šią melagingą informaciją papasakojo žurnalistams, Vaiko teisių apsaugos skyriui:

2013-01-09 prašyme Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai G. J. nurodė, kad V. B. mažametės akivaizdoje ją „stumdė, žemino“;2013-01-08 liudytojo apklausos protokole G. J. papildė (2012-12-19 pareiškimas policijai) savo parodymus, šmeiždama V. B., esą jis „pradėjo ją stumti“, „rankomis stūmė mane atgal“;2013-02-18 paaiškinime ji nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją teigdama: „įtūžęs V. B. koridoriuje mane pečiais prispaudė prie sienos“, „pečiais stūmė mane prie sienos“;2013-04-30 liudydama teismo posėdžio metu ji apšmeižė V. B. nurodydama, jog „vyriškis užrėmė duris ir neleido pro jas praeiti“;byloje pateiktame straipsnyje „Profsąjungos vedlys visai „apšernėjo“ buvo pasakojama apie tai, kaip V. B. esą stumdė vaiko mamą, cituojami G. J. žodžiai „kodėl V. B. leidžia sau savivaliauti svetimoje įstaigoje, užpuldinėdamas žmones“.

Tokiu būdu G. J. viešai apkaltino V. B. tuo, jog šis užpuolė ją su dukra, dargi, tą padarė ne vieną sykį, o daro nuolat, t. y. užpuldinėja.

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Teismų praktikoje tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu yra pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan., tačiau tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-02-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-56/2004). Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Informacija gali būti paskleidžiama žodžiu, raštu, vaizdiniais perduodant ją vienam žmogui personaliai ar neapibrėžtam jų ratui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį. Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias.

G. J. pirmosios instancijos teisme (1 t. 74–75 b. l.) parodė, kad 2012-12-19 atvykusi į darbą prieš 8 val., su dukra, girdėjo pastate veikiančią signalizaciją, kad įėjus į pastatą iš tamsos išniro vyriškis – V. B., kuris jas užsipuolė, pradėjo šaukti, stumti, neleido praeiti, reikalavo tuoj pat atjungti signalizaciją, todėl ji išsigando ir pasimetė, be to, V. B. kišo jai į ranką signalizacijos pultelį ir vis šaukė, kad atjungtų signalizaciją, o jai bandant V. B. paaiškinti, kad negali atjungti signalizacijos, V. B. toliau šaukė, išvadino ją vėpla, žiopla, klausė, ką ji čia apskritai veikianti, sakė jai eiti iš darbo, kad ji pavėlavo į darbą. G. J. nurodė, kad dėl tokio V. B. elgesio buvo išsigandusi ji pati bei jos dukra, be to, po šio incidento jos dukra jai sakė bijanti, kad jos niekas neužpultų, nenorėjo būti su vaikais grupėje, prastai jautėsi, nieko nevalgė, nemiegojo, todėl dėl sutrikusios dukters sveikatos kreipėsi pas gydytojus, vyko į policijos komisariatą. Išteisintoji neigė rašiusi ar prašiusi parašyti apie V. B., pats V. B. 2013 m. vasario mėnesį pirmiausia spaudoje pagarsino tą įvykį.

Apeliacinės instancijos teisme G. J. pripažino pasakiusi jai kaltinime nurodytus žodžius, tačiau teigė, kad prašyme Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjai nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir policijai, kad V. B. pradėjo ant jos rėkti, mostagavo rankomis, neleido ir trukdė įeiti į darželį, ranka, pečiu stūmė atgal, rėmė prie sienos, nes tambūre buvo labai mažai vietos, V. B. buvo įtūžęs, neįsigilinęs į situaciją rėkė: „<...>, tu nieko nesugebi“, žemino ją sakydamas „Žiopla, vėpla, eik iš čia, ką tu čia veiki, eik iš čia, ko tu užimi čia tą darbo vietą“. G. J. teigė, kad jos užpuldinėjimu laikė ir V. B. veiksmus, ir jo pasakytus žodžius. Taip pat G. J. nurodė, kad į teisėsaugos institucijas ji kreipėsi norėdama apsaugoti save ir savo vaiką, pareigūnų prašė išsiaiškinti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, pateikė konkrečias, smulkias bei tikslias įvykio aplinkybes. Neigė sakiusi, kad V. B. tyčia užrėmė duris, galėjo pasakyti, kad V. B. užrėmė duris, nes ji negalėjo išeiti iš tos patalpos ir įeiti į darželio vidų.

Nukentėjusysis V. B. tiek pirmosios instancijos teisme (1 t. 75–76 b. l.), tiek ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad jį G. J. apšmeižė 2012-12-19 pareiškime policijai, 2013-01-08 liudytojo apklausos metu, 2013-01-09 prašyme Vaiko teisių apsaugos skyriui, 2013-02-18 paaiškinime Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariate, 2013-04-30 Raseinių rajono apylinkės teisme vykusiame teisme liudydama bei straipsnyje „Profsąjungos vedlys visai „apšernėjo“ nurodydama, neva, jis jos atžvilgiu panaudotą smurtą. V. B. neigė smurtavęs G. J. atžvilgiu, trukdęs jai išeiti pro duris ar sakęs jai žodžius „vėpla“, „žiopla“, bet pripažino galėjęs kalbėti pakeltu tonu dėl veikiančios signalizacijos ir jai pasakyti, kad, jeigu ji nesusitvarko su tokia padėtimi, tai gal ne vieta čia būti, tačiau tokio pasakymo jis nevertina kaip užgaulaus ar žeminančio. Taip pat V. B. nurodė, kad jis buvo įžeistas ir apšmeižtas, sumenkinta jo reputacija, nes G. J. 2012-12-19 kreipėsi ne tik į policiją, bet ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, pas šeimos gydytoją, kuriai perdavė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes gydytoja I. S. kortelėje aprašė įvykio aplinkybes, po 2013-01-08 G. J. pradėjo tikslinti įvykio aplinkybes, įvykis buvo aprašytas spaudoje, dėl to jis mano, kad tokiu būdu G. J. jam kerštauja dėl jo aktyvios veiklos darželyje bei nori jį nubausti. Taip pat V. B. nurodė, kad jis administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas vien dėl to, kad jis, veikiant signalizacijai, pakeltu tonu kalbėjo su mažametės motina jos dukters akivaizdoje, dėl to mergaitė išsigando, tačiau kaltinimas smurtu buvo nepagrįstas. Be to, V. B. tvirtina, kad G. J. parodymai, duoti policijoje, teisme bei jos paaiškinimai yra nenuoseklūs, kad juos išteisintoji keitė viso proceso metu vis sugalvodama naujų, V. B. šmeižiančių faktų.

Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas S. G. parodė, kad jis dirba laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ korespondentu, ir jam laikraščio redaktorius pasiūlęs parašyti straipsnį tema apie įvykį tarp V. B. ir G. J., todėl jis paskambino G. J., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovei R. K., susitiko su policijos komisariato darbuotojais bei pačiu V. B.. Liudytojas taip pat parodė, kad straipsnis buvo parašytas redakcijos, o ne G. J. iniciatyva, jis straipsnyje išdėstė tai, ką pasakė visi, t. y. G. J., V. B., R. K., o straipsnio pavadinimą pasiūlė redaktorius (1 t., 107 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta R. K. parodė, kad kolektyve buvo prastas mikroklimatas dėl darželio direktorės paskyrimo, vyko daug teismų ir pan., kad ji incidento tarp G. J. ir V. B. nematė ir negirdėjo, tik tą pačią dieną vykusio pasitarimo metu G. J. nekorektiškai atsiliepė apie V. B., kad jo elgesys išgąsdino ją ir jos dukrą. Liudytoja taip pat parodė, kad labai dažnai G. J. negražiais žodžiais atsiliepdavo apie V. B., vadindavo jį „B...ajumi“, „Ačkariku“ ir kt. nederamais žodžiais, kad ji savais keliais sudirbs jį (1 t., 108 b. l.).

2013-04-13 laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje „Profsąjungos vedlys visai „apšernėjo“ nurodyta, kad „tai kodėl V. B. leidžia sau savivaliauti svetimoje įstaigoje, užpuldinėdamas žmones, keldamas jiems nepagrįstus reikalavimus, dar ir apkaltindamas nesugebėjimu atlikti šių darbų? – neslėpė apmaudo G. J.“ (1 t. 7–10 b. l.).

Iš Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-10-16 nutarimo matyti, kad V. B. administracine tvarka nubaustas pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį 50 Lt bauda, o byla jo atžvilgiu pagal ATPK 174 straipsnį nutraukta nesant šio pažeidimo įvykio ir sudėties (1 t. 89–91 b. l.).

Iš Šiaulių apygardos teismo 2013-12-10 nutarties matyti, kad V. B. skundas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-10-16 nutarimo buvo atmestas (1 t. 92–95 b. l.).

Iš 2013-01-08 G. J. apklausos protokolo matyti, kad ji apklausos metu tyrėjui nurodė, kad „<...> kaktomuša susidūriau su iš tamsos išnirusiu vyriškiu, kuris garsiai šaukė, puolė prie manęs, pradėjo stumti“, „<...> rankomis stūmė mane atgal“ (1 t. 100 b. l., 2 t. 19–20 b. l.).

Iš 2013-02-18 G. J. paaiškinimo matyti, kad G. J. parodė „<...> įtūžęs V. B. koridoriuje mane pečiais prispaudė prie sienos <...>, „neleido man praeiti į darželio vidų, pečiais stūmė mane prie sienos ir rankų gestais mosuodamas man prie veido ir grasindamas, kas man dabar bus, galiu eiti lauk iš čia <...>“ (1 t. 101 b. l., 2 t. 22 b. l.).

Iš 2012-12-19 G. J. pareiškimo matyti, kad ji nurodė, jog „<...> neatsižvelgdamas į tai, kad kartu su manimi buvo mano mažametė dukra, jos akivaizdoje pradėjo ant manęs šaukti, liepė išjungti signalizaciją, o tuo pačiu pats neleido prieiti prie pagrindinio pulto, kad tai galėčiau padaryti. <...>mostagavo rankomis man prieš pat veidą, liepė eiti lauk iš darbo, kaltino mane nesugebant dirbti. <....> V. B. elgesys, gestikuliavimas, trukdymas man su dukra išeiti iš tambūro, neleidimas įeiti į darželio vidų, labai išgąsdino mano mažametę dukrą, nes būtent jos akivaizdoje buvau žeminama, aiškinant, kad nesugebu dirbti, kad būsiu išmesta iš darbo. <...>“ (1 t. 102 b. l., 2 t. 18 b. l.).

Iš Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-04-30 teismo posėdžio protokolo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9-402-446/13 matyti, kad G. J., apklausiama nukentėjusiąja, parodė „vyriškis užrėmė duris ir neleido praeiti pro jas“ (2 t. 23–29 b. l.).

Nors V. B. tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tiek ir administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu (1 t., 89–91, 167–203 b. l.) davė iš esmės vienodus parodymus, tačiau vien nukentėjusiojo parodymais, kaip vieninteliu įrodymų šaltiniu, negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Lietuvos Respublikos įstatymai numato teisę kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai, kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į atitinkamas institucijas dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo, ir ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teisė negali būti ribojama. Byloje nustatyta, kad G. J., įgyvendindama savo konstitucinę teisę, 2012 m. gruodžio 19 d. pareiškimu kreipėsi į Raseinių rajono policijos komisariatą, prašydama įvertinti jos pareiškime nurodytus V. B. veiksmus. G. J. pareiškime nurodė, kad 2012-12-19 07.40 val. jai su mažamete dukra atėjus į (duomenys neskelbtini) lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame ji pati dirba, išgirdo suveikusios signalizacijos garsą, o norėdama signalizaciją išjungti, sutiko tambūre V. B., kuris pradėjo ant jos šaukti, liepė išjungti signalizaciją, nors tuo pačiu neleido prieiti prie pagrindinio pulto, ir kai ji jam aiškino, jog reikia nustatyti, kuriame pulte fiksuojamas pažeidimas ir jį išjungti, V. B. toliau ant jos šaukė, mostagavo rankomis prieš pat jos veidą, liepė eiti lauk iš darbo, kaltino ją nesugebant dirbti. Taigi, iš pareiškimo matyti, kad G. J. į policiją kreipėsi dėl V. B. elgesio – gestikuliavimo, trukdymo jai su dukra išeiti iš tambūro, neleidimo įeiti į darželio vidų, ir kad toks V. B. elgesys labai išgąsdino jos mažametę dukrą, ją labai sukrėtė, nes teko ją vesti pas gydytoją. Taip pat iš pareiškimo matyti, kad G. J. dėl V. B. veiksmų į policiją kreipėsi iš karto po įvykio, tą pačią dieną (1 t., 102 b. l., administracinės bylos Nr. A2.9-402-446/2013 6 lapas), o ne 2013-01-19, kaip savo pirminiame pareiškime nurodė nukentėjusysis (1 t., 1 b. l.). Taip pat iš bylos matyti, kad šis pareiškimas buvo vada pradėti V. B. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimu (1 t., 89–91 b. l.) V. B. buvo pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas. Iš minėto nutarimo matyti, kad V. B. nubaustas už tai, kad matant ir girdinta mažametei J. J., pažeisdamas 1989 m. Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, konfliktavo su jos mama G. J., dėl to mažametė J. J. labai išsigando ir patyrė psichologinį smurtą, tuo buvo pažeista jos teisė į saugią aplinką. Šis nutarimas šiuo metu yra įsiteisėjęs, nepakeistas (1 t., 92–95 b. l.). Minėtu teismo nutarimu byla pagal ATPK 174 straipsnį, t. y. dėl nedidelio chuliganizmo, V. B. atžvilgiu buvo nutraukta, nesant šio pažeidimo įvykio ir sudėties. Iš nutarimo matyti, kad byla pagal ATPK 174 straipsnį buvo nutraukta, nes V. B. G. J. atžvilgiu nevartojo necenzūrinių žodžių, keiksmažodžių, V. B. elgesys G. J. atžvilgiu viešosios tvarkos ir žmonių rimties niekaip netrikdė, jai asmeniškai pasakytas ir tik jai girdėtas žodis „vėpla“ nelaikytas chuliganišku elgesiu, kad normali tvarka ir žmonių rimtis buvo sutrikdyta tik dėl įsijungusios signalizacijos (1 t., 89–91 b. l.). Nutarime apylinkės teismas nevertino ir neanalizavo G. J. teiginių apie jos atžvilgiu V. B. atliktus smurtinius veiksmus – stūmė pečiais, durimis ar naudojo kitokį fizinį smurtą. Taigi, nors minėtu nutarimu V. B. byla pagal ATPK 174 straipsnį nutraukta, tačiau G. J. teiginiai apie jos atžvilgiu V. B. naudotą smurtą nepripažinti neteisingais. Dėl to nepagrįstas V. B. ir jo atstovo teiginys, kad nutarimas administracinėje byloje patvirtina, jog G. J. apšmeižė V. B. paskleisdama apie jį melagingas žinias, ir tuo pačiu nėra pagrindo daryti išvadą, kad G. J., kreipdamasi į policiją, Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių bei duodama teisme parodymus bei paaiškinimus, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Be to, G. J. policijai bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriui nurodytų aplinkybių pagrindu V. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį, ir tai rodo, kad G. J. parodymai nebuvo įvertinti kaip iš esmės neteisingi.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija (21, 30 straipsniai), bet ir baudžiamojo proceso kodeksas, kiti įstatymai, todėl G. J. kreipimasis į policijos įstaigą, Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių dėl jos bei jos mažamečio vaiko pažeistų teisių gynimo bei pareiškimuose nurodytų aplinkybių patvirtinimas apklausų metu nelaikytinas informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, ir dėl to nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinojo objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims.

Taip pat V. B. šmeižimo fakto nepatvirtina straipsnyje „Profsąjungos vedlys visai „apšernėjo“ nurodyti G. J. teiginiai „kodėl V. B. leidžia sau savivaliauti svetimoje įstaigoje, užpuldinėdamas žmones“. Pagal Lietuvių kalbos žodyną žodis „savivaliauti“ arba „savivalė“ reiškia savavališką elgesį, nesiskaitymą su įstatymais, nutarimais, taisyklėmis, o žodis „užpuldinėti“ arba „užpulti“ reiškia mestis (ant ko) siekiant įskaudinti, nugalėti, įveikti, sunaikinti, imti kaltinti, barti, priekaištauti, kibti, apimti (kokiai būsenai, jausmui, nuotaikai), prikibti, prisimesti (ligai) ir kt. Kaip matyti, žodis „užpuolimas“ arba „užpulti“ turi daug ir įvairių reikšmių, ne tik fizinį asmenų kontaktą, bet ir smarkų prašymą, reikalavimą, kaltinimą, barimą. Išteisintoji nurodė, kad užpuldinėjimu ji laikė ir V. B. veiksmus, ir jo pasakytus žodžius. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis pripažino su G. J. dėl suveikusios signalizacijos kalbėjęs pakeltu tonu jai tik įėjus į darželį, tarpduryje, jos reikalavęs išjungti signalizaciją, bei į tai, kad G. J. buvo netikėtas susitikimas su V. B. tarpduryje, pastarojo reikalavimas išjungti signalizaciją ir reiškiami priekaištai dėl jos darbo, daroma išvada, kad tokie V. B. netikėti veiksmai – pakeltas tonas, nekorektiški priekaištai ir kt. – G. J. buvo netikėti, ir todėl logiška, kad ji tai vertino kaip užpuolimą. Dėl to straipsnyje nurodyti G. J. teiginiai apie tai, kad V. B. savivaliavo, užpuldinėjo nelaikytini šmeižimu BK 154 straipsnio prasme. Be to, iš bylos matyti, kad pirmas į žurnalistus, nešinas surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu, kreipėsi būtent pats nukentėjusysis (1 t. 53–54, 96–97, 98 b. l.). Taip pat straipsnio turinys patvirtina iš esmės tą pačią informaciją, kurią G. J. nurodė policijai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriui bei teisme, todėl straipsnyje nurodytus G. J. žodžius nėra pagrindo vertinti kaip tikrovės neatitinkančius. Liudytoju teisme apklaustas žurnalistas S. G. pripažino parašęs straipsnį ir kad tokią temą jam pasiūlė laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redaktorius po laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ pasirodžiusio straipsnio. Dėl to jis paskambino G. J., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai R. K., policijos komisariato darbuotojams, atlikusiems apklausas, taip pat ir pačiam V. B.. Liudytojas nurodė, kad straipsnis buvo parašytas redakcijos, o ne G. J. iniciatyva. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad G. J. spaudinyje V. B. neapšmeižė jos atžvilgiu naudojus smurtą.

Nukentėjusysis teigia, kad G. J. turėjo tikslą ir motyvą jį apšmeižti dėl jo veiklos (jis yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos rajoninio susivienijimo pirmininkas) bei jį pamokyti. Tačiau toks V. B. teiginys yra deklaratyvus, paremtas subjektyvia nukentėjusiojo nuomone ir emocijomis. Nors teisme liudytoja R. K. patvirtino V. B. teiginį apie G. J. priešiškumą jam, t. y. kad G. J. nekorektiškai kalbėjo apie jį, tačiau liudytoja parodė, kad po įvykio vykusio pasitarimo metu G. J. nekorektiškai atsiliepė apie V. B. nurodydama, kad pastarojo elgesys išgąsdino ją ir jos dukrą. Taigi, liudytojos R. K. parodymai patvirtina, kad G. J. įvykio metu buvo išsigandusi ir nekorektiškai atsiliepdama apie V. B. išreiškė tik neigiamas savo emocijas. Nors šioje byloje G. K. nebuvo apklausta liudytoja, apklausti jos neprašė ir pats nukentėjusysis, tačiau iš G. K. parodymų, nurodytų Kelmės rajono apylinkės teismo 2013-10-16 nutarime matyti, kad G. K. patvirtino G. J. parodymus, jog po įvykio su V. B. ji buvo susirūpinusi išsigandusiosios savo dukters savijauta ir pasakiusi nedovanosianti V. B. dėl išgąsdinto vaiko. Taigi, akivaizdu, kad G. K. parodymai taip pat patvirtina, kad G. J. jai pasakydama, jog V. B. nedovanosianti dėl išgąsdinto vaiko, taip pat išreiškė neigiamas emocijas. Be to, G. J. turėjus tikslą atkeršyti V. B. už pastarojo veiklą nepatvirtina ir pats išteisintosios kreipimasis į policiją faktas, kadangi G. J. į policiją kreipėsi iš karto po įvykio, t. y. tą pačią 2012 m. gruodžio 19 d., o ne vėliau, kaip teigė V. B. savo pirminiame skunde, o nukentėjusiojo skunde minimi (duomenys neskelbtini) lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorės 2013-02-28 raštas bei profsąjungos narių 2013-03-19 raštas apie darželyje esantį prastą mikroklimatą ir vykusią apklausą taip pat nepatvirtina G. J. tyčios šmeižti V. B., nes šie raštai yra vėlesni nei G. J. kreipimasis į policiją, Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad G. J. į policiją, Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių kreipėsi siekdama atkeršyti V. B. dėl jo veiklos ar kitų priežasčių, pvz., ankstesnių nesutarimų ar piktumų. Dėl to konstatuojama, kad nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinojo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios apšmeižti kitą žmogų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad tarp V. B. ir G. J. 2012-12-19 įvyko konfliktas, apie kurį G. J. pranešė policijai, Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei davė apie tai parodymus, o tai, kad G. J. skirtingai nei V. B., suvokė, vertino ir apibūdino šio konflikto aplinkybes, nėra pagrindas pripažinti, kad ji paskleidė apie V. B. melagingą informaciją. Taigi, G. J. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto šmeižimo būtinų požymių (veikos ir tyčios), todėl G. J. išteisinama pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad ji padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Išteisintoji G. J. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme pateikė jos turėtas išlaidas gynėjui patvirtinančius dokumentus (1 t. 39, 55–56 b. l., 2 t. 15–16 b. l.), todėl šios išlaidos priteisiamos iš nukentėjusiojo-privataus kaltintojo V. B. (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Priteisti iš nukentėjusiojo – privataus kaltintojo V. B. 4500 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus litų 00 ct) išteisintajai G. J. jos turėtų išlaidų gynėjui atlyginti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.