- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-363-175/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-01017-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Rimas Švirinas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- R. J.
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-363-175/2015;
Teisėja Lidija Deksnienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-01017-2014-5
2015 m. balandžio 29 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, nuteistosios R. J. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 156 str. 2 d. ir nuteista 70 parų arešto. Vadovaujantis BK 64¹ str. bausmę sumažinus vienu trečdaliu, R. J. paskira bausmė – 47 paros arešto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. nuteista už tai, kad ji 2014 m. lapkričio 29 d., apie 16.00 val., būdama (duomenys neskelbtini) ligoninės vaikų skyriuje, neturėdama teisėto globėjo-(duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, kuriems 2014-05-08 (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta laikinoji mažametės M. K., gim. (duomenys neskelbtini), globa, leidimo, paėmė iš ligoninės tuo metu gydomą mažametę savo dukrą M. K. ir nugabeno ją į savo butą (duomenys neskelbtini), taip pagrobė savo mažametį vaiką – dukrą M. K. iš (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, kur M. K. teisėtai gyveno.
Šalies argumentai
R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kadangi jis neteisingas nei apeliantės, nei jos vaikų atžvilgiu. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad vaikas buvo paimtas iš ligoninės, o ne iš vaikų globos namų. Kai dukrą paėmė iš ligoninės, motinystės teisės nebuvo apribotos. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad buvo surengtas slaptas posėdis dėl motinystės teisių apribojimo ir apie šį posėdį apeliantė nebuvo informuota. Skunde taip pat nurodoma, kad paimant dukrą iš ligoninės, visas ligoninės personalas apie tai buvo įspėtas, į ligoninę buvo atvykęs pats vicemeras (duomenys neskelbtini), į kurį apeliantė kreipėsi dėl vaiko sveikatos. R. J. taip pat pažymi, kad kai dukra buvo namuose, niekada nesirgo, tik patekusi į globos namus buvo ištisai gydoma ligoninėse, kas įrodo vaikų namų darbuotojų aplaidumą. Visus šiuos faktus gali patvirtinti dokumentai, skundai, ligoninės įrašai. Apeliantė prašo atsižvelgti ir į tai, kad policijai buvo pranešta, jog vaikas yra pas motiną. Vaikų globos namų direktorė net nepaskambino, kai apeliantė buvo sulaikyta policijos pareigūnų ir apšmeižta, kad yra neblaivi. Buvo pareikalavusi alkotesterio, tačiau su pašaipa alkotesteris jai nebuvo duotas.
Skunde R. J. nurodo ir tai, kad 22 metus dirba medike, niekada nėra į darbą atvykusi girta, neturi papeikimų, o dabar yra apšmeižta ir sužlugdyta. Negali matytis su vaikais, auginti juos, o kas geriau gali jais pasirūpinti, jeigu ne mama. Dėl nuosprendžio gali netekti darbo visam laikui. Apeliantė prašo išnagrinėti skundą ir padėti surasti teisybę.
Teismo posėdyje nuteistosios R. J. gynėja advokatė apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistoji apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ji savo vaiką pagrobė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 156 str. 2 d., kadangi tuo metu motinystės teisės jai nebuvo apribotos, dėl to prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti.
Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 156 str. 2 d. traukiamas tėvas, motina ar artimasis giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, taip pat įvertinęs ir pačios R. J. paaiškinimus, kuriuose ji savo kaltę dėl vaiko pagrobimo pripažino visiškai, konstatavo, kad byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma yra pakankama R. J. kaltei padarius minėtą nusikaltimą pagrįsti. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.
Nuteistoji apeliaciniame skunde tvirtina, kad tuo metu, kai ji 2014-11-29 iš ligoninės pasiėmė savo dukrą M. K., motinystės teisės jai apribotos nebuvo. Tokie apeliantės teiginiai prieštarauja objektyviems byloje esantiems duomenims. Iš vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akto matyti, kad siekiant užtikrinti mažametės M. K., gim. (duomenys neskelbtini), interesus, 2014-05-08 ji paimta iš buvusios gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir jos gyvenamoji vieta nustatyta (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namuose (t. 1, b. l. 33). 2014-05-08 (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu mažametės M. K. globėju paskirti (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namai (t. 1, b. l. 7). Iš paminėtų duomenų matyti, kad teisėtu mažametės M. K. globėju buvo (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namai, todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad R. J., paimdama savo mažametę dukrą iš ligoninės, elgėsi neteisėtai.
Skunde nuteistoji pabrėžia, kad dukrą ji pasiėmė iš ligoninės, o ne iš vaikų globos namų, tačiau ši jos nurodyta aplinkybė apeliantės veiksmų neteisėtumo ir priešingumo teisei nepanaikina. 2014-11-29 teisėtu mažametės M. K. globėju buvo (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namai, jos gyvenamoji vieta taip pat nebuvo pakeista, t. y. ji gyveno (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose. M. K. besigydant ligoninės stacionare, jos gyvenamoji vieta ir globėjas nepasikeitė. Ši aplinkybė teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje. Kadangi R. J. teisės paimti savo dukrą M. K. iš ligoninės neturėjo, jos veiksmai teisingai įvertinti kaip vaiko pagrobimas ir kvalifikuoti pagal BK 156 str. 2 d.
Nuteistoji nurodo ir tai, kad iš jos paėmus dukrą ir perdavus ją (duomenys neskelbtini) vaikų globos namams, ja buvo blogai rūpinamasi, dukra pradėjo sirgti, nuolat buvo gydoma ligoninėse, o tai, pasak apeliantės, rodo vaikų globos namų aplaidumą. Ši apeliantės versija nėra nauja, analogiškas aplinkybes R. J. nurodė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, R. J. rašyti įvairūs raštai ir skundai dėl vaikų globos namų aplaidumo ir fakto, kad M. K. buvo netinkamai rūpinamasi, nepatvirtina, kadangi jokio sprendimo apie tai, kad vaikų globos namuose būtų nustatyti pažeidimai ar netinkamo rūpinimosi globojamais vaikais atvejai, byloje nėra. Apie tokio sprendimo buvimą nenurodo ir pati apeliantė.
Apeliantės skundo teiginiai, kad ji buvo apšmeižta dėl to, kad yra neblaivi, nagrinėjamu atveju juridinės reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 156 str. 2 d. neturi. Dėl šios aplinkybės pasisakyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, su pirmosios instancijos teismo vertinimu apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka ir motyvų dar kartą nekartoja.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačią kaltinamąją R. J., liudytojus E. J., O. K., mažametės nukentėjusiosios M. K. atstovę (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namų direktorę, ištyrė rašytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas R. J. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 156 str. 2 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų. Apeliantės įsitikinimas, kad tik ji gali geriausiai pasirūpinti savo vaikais, jos veiksmų nedaro teisėtais ir nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Be to, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių duomenų, mažametė M. K. iš savo motinos R. J. buvo paimta nustačius, kad R. J. šeimoje neužtikrinamas vaiko fizinis, emocinis ir psichologinis saugumas, t. y. mažametė M. K. iš apeliantės buvo paimta siekiant užtikrinti tinkamą vaiko interesų apsaugą.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. J., išlaidas iki 2015-04-07 sudaro 23,16 Eur dydžio advokato darbo užmokestis.
BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistosios R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 23,16 Eur, iš nuteistosios R. J. nepriteisti.