Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį, suinteresuoti asmenys – K. S., D. L. T., R. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

- iki M. S. šeimai priklausančio gyvenamojo namo, esančio nuo vandens bokšto už maždaug 1 km. M. S. namų valdoje įsirengė savo artezinį šulinį ir, nebesant poreikio, atsijungė nuo vandens bokšto vandens trasos. M. S. mirusi, jos turtą paveldėjo sūnus K. S.. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, negyvenamas, stovi tuščias;

- už 50 m nuo (duomenys neskelbtini) vandens bokšto kolūkis Virinta buvo pastatęs pastatą, skirtą kolūkio renginiams. Į šį pastatą buvo įvestas vanduo. Vėliau pastate buvo apgyvendinta kiaulių fermos šėrikė L. A., kuri buvo vieniša, šeimos neturėjo, 2017 m. mirė Alantos senelių globos namuose;

- 150 m vandentiekio tinklai nuo vandens bokšto buvo nutiesti iki dabartiniu metu pareiškėjai V. K. priklausančio gyvenamojo namo. Vandentiekio įvedimo momentu gyvenamasis namas buvo P. K. ir B. P. K. kolūkinis kiemas.

Virintos kolūkio turtą perėmė Virintos žemės ūkio bendrovė, o 1995 m. žemės ūkio bendrovę likviduojant, 1995 m. gegužės 3 d. visuotinio Virintos žemės ūkio bendrovės pajininkų susirinkimo sprendimu, (duomenys neskelbtini) vandens bokštas už pajus buvo perduotas M. S., P. K. ir L. A.. Duomenų apie tai, kad žemės ūkio bendrovės vardu vandens bokštas, kaip nekilnojamojo turto objektas, būtų buvęs registruotas viešajame registre, nėra. Žemės ūkio bendrovei priklausęs ir už pajus fiziniams asmenims perduotas vandens bokštas niekuomet nebuvo registruotas kaip valstybės ar savivaldybės turtas ar kokiais noras pagrindais joms perduotas. Likviduojant žemės ūkio bendrovę, turto perdavimo momentu statinys buvo nusiaubtas, vandens bokšte nebuvo variklio, kitų reikalingų įrenginių. Žemės ūkio bendrovės visuotiniam susirinkimui nutarus paskirti konkretų turtą pagal turimą pajų kiekį M. S., L. A. ir P. K., L. A. savo turto dalį perdavė P. K., nes neturėjo galimybių investuoti į perduotą turtą. Už tai, kad P. K. darbu ir lėšomis (nupirktas variklis, techninė įranga, vandentiekis sutvarkytas iki naudojimui tinkamo lygio) į pastatą, kuriame gyveno L. A., buvo atnaujintas vandens tiekimas, jai priklausančią vandens bokšto dalį L. A. perdavė P. K.. M. S. jai priklausančią vandens bokšto dalį perdavė P. K., nes poreikio naudotis vandens bokštu ir jo teikiamu vandeniu M. S. nebuvo, įsirengus šulinį ir vandentiekį jai priklausančiame žemės sklype. Taip vandens bokštą savo nuosavybėn nuo 1995 m. perėmė P. K. ir jį valdė iki mirties. P. K. investavo į bokšto techninę priežiūrą, įgydama variklį, atnaujindama vandentiekio tinklus, prižiūrėdama, saugodama ir remontuodama vandens bokšto statinį: kelis kartus trūkus vamzdžiams, žaibui trenkus į vandens bokštą, kilus gaisrui, buvo atliekamas vandens bokšto remontas, uždengtas naujas bokšto stogas, pagal aplinkosaugos reikalavimus aptverta tvora. P. K. mirus, jos turtą paveldėjo pareiškėja. Nuo to momento vandens bokštą su gręžiniu prižiūrėjo tik pareiškėja, mokėjo už vandens bokšte naudojamą elektros energiją.

Suinteresuotas asmuo K. S. teismą pranešimu informavo, kad pareiškėjos pareiškimui neprieštarauja. Patvirtino, kad vandens bokštą ir gręžinį P. K. viena prižiūrėjo, remontavo, tvarkė aplinką, mokėjo už sunaudotą energiją. Jokių pretenzijų į vandens bokštą jis neturi, kadangi juo nesinaudojo. Prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu pareiškėja prašė pareiškimą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad P. K. – jos sesuo. 1995 m. vykstant kolūkių reorganizacijai P. K. už pajus buvo skirtas vandens bokštas. Ji visą laiką ten gyveno, viena tvarkė bokštą, jį prižiūrėjo. Vasarą vandens bokštas buvo sugedęs. Suinteresuoti asmenys T. leido jų žeme prieiti prie šulinio ir jį sutvarkyti. Dabar beveik sutvarkyta, beliko tik prisijungti. Laukia pavasario, tada atkas ir sujungs vamzdynus. Kai pradės veikti bei jai bus pripažinta nuosavybė, tada sudarys sutartį su suinteresuotais asmenimis, kaimynais. Su suinteresuoto asmens T. atsiliepime nurodytomis pastabomis dėl naudojimo sutinka, jos jau buvo tarpusavyje aptartos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė Inga Bagdonaitė-Zarembienė pareiškimą prašė tenkinti. Papildomai paaiškino, kad P. B. K. nuo 1995 m. iki mirties (duomenys neskelbtini), o vėliau jos įpėdinė – pareiškėja, valdė vandens bokštą kaip nuosavą, investavo į jo techninę priežiūrą, suremontavo, įgijo naują variklį, atnaujino vandentiekio tinklus, prižiūrėjo, uždengė naują stogą, įgyvendino aplinkosauginius reikalavimus aptverti statinį tvora. Nuo 1995 m. niekas į vandens bokštą nepretendavo. Pabrėžė, kad 2021 m. liepos 8 d. suformuota kadastro byla, bet nuo 1995 m. jokie dokumentai nebuvo tvarkomi.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo R. T. nurodė pareiškimui pritariantis. Papildomai paaiškino, kad vandens bokštas yra jo su žmona žemės sklype, kurį nusipirko (duomenys neskelbtini). Sklypo pardavėjas apie vandens bokštą jokios informacijos nesuteikė. Iš šio gręžinio vanduo jiems netiekiamas, nes viskas sugedę. Vandens neturi, atsiveža. Rudenį buvo bandyta sutvarkyti gręžinį, bet nepavyko, laukiama atšilimo. Tvarko pareiškėjos sūnus. Vandens bokšto savininkė turbūt yra pareiškėja. R. Š. buvo pagrindinis gręžinio naudotojas, kol šis veikė, bet kokiu pagrindu – nežino.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. L. T. nurodė, kad su pareiškimu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris taikomas, kai konstatuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-67/2011), nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laikotarpį; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi į jį daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pagal CK 4.70 straipsnį, sąžiningumo reikalavimas taikomas tiek daikto užvaldymo momentui, tiek visam daikto valdymui, t. y. iki pat kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Sąžiningas daikto valdymas reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą įgyjamosios senaties laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisė neatsirado.

Iš byloje esančios Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad inžinerinis statinys – vandentiekio tinklas su vandens bokštu, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1975 m. Byloje įrodymų, kad statinys pastatytas nesilaikius tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, nėra.

Žemės ūkio bendrovės „Virinta“ 1995 m. gegužės 3 d. visuotinio pajininkų susirinkimo, protokolo Nr. 1, nutarimu už pajus lygiomis dalimis M. S., P. K. ir L. A. paskirtas turtas natūra – (duomenys neskelbtini) vandens bokštas. Pareiškėja nurodė, kad tiek M. S., tiek L. A. joms priklausiusias vandens bokšto dalis perdavė B. P. K. Susitarimai nebuvo įforminti, tačiau B. P. K., perėmusi turtą, jį naudojo, prižiūrėjo, remontavo, investavo pinigines lėšas. Pažymėtina, kad paveldėjimo byla (duomenys neskelbtini) mirus L. A., nepradėta. M. S. turto paveldėtojas suinteresuotas asmuo K. S. teismui nurodė, kad jokių pretenzijų į vandens bokštą neturi. B. P. K. mirė (duomenys neskelbtini) jos palikimą priėmė pareiškėja.

Pareiškėja nurodė, kad statinys priklausė Virintos kolūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei „Virinta“. Juridinių asmenų registro duomenimis Molėtų rajono žemės ūkio bendrovė „Virinta“ buvo išregistruota 1995 m. gruodžio 11 d. Statinys nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, per visą valdymo laikotarpį niekas pretenzijų dėl B. P. K., o vėliau ir pareiškėjos, valdomo turto nereiškė. Bylos duomenys patvirtina, kad B. P. K. nebuvo vandens bokšto savininkė, tačiau sąžiningai jį įgijo ir nuo 1995 m. sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jį valdė kaip savą iki mirties (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai spręstina, kad pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad paskelbus specialiame interneto tinklalapyje pranešimą apie bylos nagrinėjimą bei galimybę įsitraukti į procesą suinteresuotiems asmenims, tokių neatsirado.

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad yra visos sąlygos, būtinos konstatuoti faktą, kad pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į vandentiekio bokštą, esantį (duomenys neskelbtini)

Pareiškėja, pateikdama pareiškimą, sumokėjo 85 Eur žyminio mokesčio. CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad už pareiškimus ypatingosios teisenos bylose mokamas 50 Eur žyminis mokestis, o procesinius dokumentus ir jų priedus teismui pateikiant tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Taigi šioje byloje mokėtinas žyminis mokestis yra 43 Eur (CPK 82 straipsnis).

Dėl procesinių dokumentų siuntimo valstybė patyrė 22,40 Eur pašto išlaidų. Atlikus pareiškėjai grąžintinos žyminio mokesčio dalies ir valstybei mokėtinų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 straipsniai), įskaitymą, pareiškėjai grąžintina 19,60 Eur (42 Eur – 22,40 Eur) dydžio žyminio mokesčio dalis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad B. P. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į inžinerinį statinį – vandens bokštą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini).

Grąžinti pareiškėjai V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 19,60 Eur (devyniolika eurų 60 ct) sumokėto žyminio mokesčio, išaiškinant, kad žyminį mokestį, remiantis šiuo sprendimu, grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.