- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-12
- Bylos Nr.
- A-662-416-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- I. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. (I. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. G. skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-106 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo bylą ir priimti sprendimą iš naujo.
Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, pagal kuriuos papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taip pat yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Paaiškino, kad jį persekioja jo buvusios merginos brolis, kurio veiksmai kelia realų pavojų gyvybei, į teisėsaugos institucijas jis nesikreipė dėl to, kad dėl vykusių karinių veiksmų ir dabartinės nestabilios padėties (duomenys neskelbtini) šių institucijų pagalba nebūtų efektyvi. Departamento teiginys, kad pareiškėjas nepasinaudojo valstybės teikiama apsauga bei Sprendimas nesuteikti jam papildomos apsaugos yra pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 7–8) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad tarptautiniuose, Europos Sąjungos bei nacionalinės teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio teisę, įtvirtinta, jog pareiga suteikti apsaugą individui priklauso kilmės valstybei ir prieglobstis gali būti suteikiamas tik tada, kai kilmės valstybė nesugeba, nenori arba negali įgyvendinti šios pareigos. Prieglobsčio prašytojas gali būti pripažintas pabėgėliu, jeigu jis patyrė valstybės institucijų arba kitų organizacijų ar struktūrų, kontroliuojančių dalį teritorijos, persekiojimą arba toks persekiojimas jam realiai gresia. Persekiojimas, kurį vykdė ne valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos, gali būti pripažintas pagrindu suteikti apsaugą, jeigu valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos neįstengė ar negalėjo užtikrinti jo apsaugos nuo tokio persekiojimo. Nurodė, kad I. G. nesikreipė į savo kilmės šalies valdžios institucijas dėl jam gresiančio persekiojimo, todėl negalima teigti, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negintų savo šalies piliečio. Be to, prieglobsčio prašytojo teiginiai dėl jo persekiojimo (duomenys neskelbtini) nėra patikimi, nes nepagrįsti jokiais įrodymais, o ta aplinkybė, kad jis net nebandė ieškoti apsaugos savo kilmės valstybėje, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tariamo persekiojimo fakto. Remdamasis Departamento 2008 m. spalio 28 d. pažyma Nr. GEO 15/6-7-10-179 „Apie bendrą žmogaus teisių situaciją (duomenys neskelbtini) ir padėtį po 2008 m. rugpjūčio mėn. įvykių bei vidaus persikėlimo galimybę (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Pažyma) bei visuotinai prieinamais šaltiniais, Departamentas nurodė, kad neturi duomenų, jog (duomenys neskelbtini) valdžios ir teisėtvarkos institucijos negintų savo piliečių nuo tokio pobūdžio pažeidimų. Pabrėžė, kad Sprendimas atitinka teisės normų reikalavimus, yra priimtas vadovaujantis teisės aktais. Atsakovo manymu, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje nustatytų skundo turinio reikalavimų, nes pareiškėjas nenurodė jokių įrodomąją galią turinčių aplinkybių, kuriomis turi būti pagrįstas toks reikalavimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Sprendimą paliko nepakeistą ir pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė Įstatymo 88 straipsnį, numatantį būtinus prašomam pabėgėlio statusui suteikti nustatytinus elementus. Pažymėjo, kad esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu dėl to, kad pareiškėją persekioja buvusios merginos brolis, kurį jis atsitiktinai, gindamasis, sužeidė, taip pat darbdavys, kuris reikalauja grąžinti pinigus. Atsižvelgęs į tai, jog prieglobsčio prašytojas į jokias kilmės valstybės valdžios institucijas nesikreipė, o tam, kad būtų galima nustatyti žmogaus teisių pažeidimo faktą tais atvejais, kai pažeidimai vykdomi nevalstybinių dalyvių, būtina įrodyti, jog minėti dalyviai veikė įgyvendinant valstybės jiems suteiktas teises, arba kad valstybė buvo informuota apie nevalstybinių dalyvių vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau nesugebėjo ar nepanorėjo atlikti jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokio pobūdžio pažeidimų, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos negintų savo šalies piliečio. Pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo teiginys, kad jis iš (duomenys neskelbtini) išvyko tikėdamasis susirasti darbą ir atiduoti skolas, nėra susijęs su pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini) miestas, kuris nepatenka į (duomenys neskelbtini) konflikto zonos teritoriją.
Nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja Departamentas. Atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje, arba šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje. Nurodė, kad persekiojimas arba persekiojimo grėsmė turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais. Teismas sutiko su atsakovo argumentacija, kad būtina nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas, jei jis prašymą grindžia asmeninio pobūdžio nevalstybinių subjektų persekiojimu (kaip yra šiuo atveju), išties negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti. Nurodė, kad šiuo atveju nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas dėl vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ 66.1 punkte nurodytų priežasčių negali pasinaudoti apsaugos teikėjų, t. y. valstybės, valstybę ar didesnę valstybės teritoriją valdančių partijų ar organizacijų, įskaitant tarptautines organizacijas, apsauga, neįmanoma dėl paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio, nes jis į valstybę ar nevalstybines organizacijas nesikreipė. Laikė, kad karinis konfliktas (duomenys neskelbtini) pasienyje pareiškėjo asmeniškai nepalietė, jo išvykimo metu jis iš esmės jau buvo pasibaigęs ir sukėlė daugiausia ekonomines pasekmes konflikto rajono gyventojams. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), todėl kritiškai vertino jo nurodytą aplinkybę, kad karinis konfliktas pasienyje suparalyžiavo visos (duomenys neskelbtini) policijos darbą. Konstatavo, kad skundžiamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl laikytinas teisėtu ir teisingu.
III.
Pareiškėjas I. G. apeliaciniu skundu (b. l. 27–28) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-106 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti jo bylą ir priimti sprendimą iš naujo.
Nurodo, kad Departamentas Pažymoje nėra surinkęs informacijos apie tai, kiek efektyvi būtų policijos apsauga pareiškėjo teisių pažeidimo atveju. Paaiškina, kad Pažymoje nurodoma, jog nebaudžiamumas yra viena iš rimčiausių išliekančių problemų, siekiant apsaugoti žmones konflikto paliestuose rajonuose. Prieina prie išvados, kad Departamento teiginys, jog pareiškėjas nepasinaudojo valstybės teikiama apsauga ir sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, yra pagrįstas tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Pažymi, kad teisėsaugos institucijos (duomenys neskelbtini) pagal plačiai galiojančią paprotinę teisę nesikiša į šeimos ginčus, o pareiškėjo persekiojimas būtent ir yra toks ginčas. Tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) prasidėjus karui, paskelbus karinę padėtį, valdžios institucijų pagalba būtų buvusi neefektyvi.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 36–37) prašo Sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Nurodo, kad tiek tarptautiniuose, tiek Europos Sąjungos bei nacionalinės teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio teisę įtvirtinta, jog pareiga suteikti apsaugą individui priklauso kilmės valstybei, kita valstybė gali imtis pareigos apsaugoti individą tik tada, kai kilmės valstybė nesugeba, nenori arba negali įgyvendinti šios pareigos. Pabrėžia, kad pats pareiškėjas net nebandė ieškoti apsaugos savo kilmės valstybėje, nesikreipė į valdžios institucijas. Mano, kad apelianto teiginys apie (duomenys neskelbtini) institucijų neveiksnumą savo šalies piliečių atžvilgių yra nepagrįstas, motyvuotas tik prielaidomis, nes karo veiksmų, remiantis visuotinai prieinama informacija (duomenys neskelbtini) teritorijoje, pareiškėjui išvykstant iš šalies jau nebuvo, be to, pats pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kur nebuvo karinio konflikto. Pažymi, kad pareiškėjas tiek prieglobsčio procedūros metu, tiek apskųsdamas Sprendimą nepateikė jokių argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, galimybės (duomenys neskelbtini), mano, kad jo pateikti subjektyvaus pobūdžio argumentai negali būti laikomi pakankamu individualios grėsmės ar persekiojimo (duomenys neskelbtini) įrodymu. Tvirtina, kad pareiškėjas išvyko iš savo šalies dėl ekonominio pobūdžio priežasčių (skolų), siekdamas išvengti teisėtos bausmės, tokiu būdu bandydamas išvengti atsakomybės. Nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, kruopščiai ir tiksliai įvykdė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytas individualaus administravimo akto priėmimo sąlygas: Sprendime nurodytas jo teisinis pagrindas, aiškiai nustatyta, kokios teisės pareiškėjui nėra suteiktos, kokia yra sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas Departamento direktoriaus pavaduotojo ir patvirtintas antspaudu, pareiškėjas su Sprendimu susipažino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis byloje Nr. A662-1380/2009).
Pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grindžia tuo, kad jį persekioja buvusios merginos brolis, iškilęs ginčas yra šeimyninis, o pagal (duomenys neskelbtini) plačiai taikomą paprotinę teisę teisėsaugos institucijos nesikiša į šeimos ginčus, taip pat tuo, kad yra skolingas buvusiam darbdaviui. Be to, (duomenys neskelbtini) prasidėjus karui, paskelbus karinę padėtį, valdžios institucijų pagalba būtų buvusi neefektyvi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 straipsnio 1 dalis); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė tokios baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą. Esminiai pareiškėjo argumentai yra susiję su tuo, kad pagal (duomenys neskelbtini) paprotinę teisę teisėsaugos institucijos nesikiša į šeimos ginčus bei tai, jog (duomenys neskelbtini) paskelbus karinę padėtį, valdžios institucijų pagalba būtų buvusi neefektyvi. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas, remdamasis 2008 m. spalio 28 d. pažyma Nr. GEO 15/6-7-10-179 „Apie bendrą žmogaus teisių situaciją (duomenys neskelbtini) ir padėtį po 2008 m. rugpjūčio mėn. įvykių bei vidaus persikėlimo galimybę (duomenys neskelbtini)“ (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 65–70) bei visuotinai prieinamais šaltiniais, pagrindė objektyvių duomenų, jog (duomenys neskelbtini) valdžios ir teisėtvarkos institucijos negintų savo piliečių nuo tokio pobūdžio pažeidimų, nebuvimo faktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo pareiškėjui jo kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Tikėtinas teisėsaugos institucijų neveikimas nėra įrodytas ir neatitinka visuotinai prieinamos informacijos bei minėtoje atsakovo pateiktoje pažymoje Nr. GEO 15/6-7-10-179 „Apie bendrą žmogaus teisių situaciją (duomenys neskelbtini) ir padėtį po 2008 m. rugpjūčio mėn. įvykių bei vidaus persikėlimo galimybę (duomenys neskelbtini)“ nustatytų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini).
Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepaisant to, jog pareiškėjo kilmės valstybėje yra humanitarinio ir socialinio pobūdžio problemų, tai dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiamas prieglobsčio statusas ar papildoma apsauga. Be to, pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini) miestas (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 19–23, 49–64), tačiau šis miestas nepatenka į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) konflikto zonos teritoriją, be to, jam nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. yra priskirta žemiausia Jungtinių Tautų saugumo fazė (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 65–70).
Pareiškėjas nepateikė objektyvios informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad į kilmės šalį jis nenori grįžti dėl ekonominių bei šeimyninių problemų. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai (b. l. 21–25), ir kiti byloje esantys įrodymai: Prieglobsčio prašytojo duomenys (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 19–23), Migracijos departamento išvada (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 29–30), Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 42–48) ir kita. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas yra bandęs kreiptis į jo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 71–74), todėl nesant kitų pagrįstų duomenų apie galimą institucijų neveikimą, pareiškėjo argumentai dėl tikėtino teisėsaugos institucijų neveikimo laikytini nepagrįstais. Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.
Teisėjų kolegija, įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. G. (I. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.