Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto L. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras (toliau – Institucija) 2014-11-21 nutarimu L. Z. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą paskyrė administracinę nuobaudą – 1500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių.

L. Z. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir priimtas nutarimas jį nubausti už tai, kad 2014-10-11 apie 20.20 val.,(duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, Panevėžyje, vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliko šoninį slydimą, t. y. sukosi ratu aplink savo ašį, taip rodydamas nepagarbą visuomenei, chuliganiškai pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – KET), savo veiksmais sukeldamas pavojų eismo saugumui. Tokiais savo veiksmais L. Z. pažeidė KET 9 p. ir padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 248 str. yra numatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, t. y. laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas ir kartu teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, jog organas (pareigūnas ir kartu teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, tik organas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, gali spręsti, pakanka jam byloje surinktų įrodymų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, ar ne.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taigi atsižvelgęs į tai bei patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neatkartodamas įrodymų detaliai, aukštesnės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui bei padarytoms išvadoms dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 124² str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą, kurios yra pagrįstos, teisėtos ir teisingos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagal bylos duomenis bei apelianto skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismo išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 str. Išanalizavus bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio L. Z. administracinio teisės pažeidimo bylą, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą L. Z., išklausė Institucijos atstovo pozicijos aptariamais klausimais. Visi įrodymai įvertinti kaip to reikalauja ATPK 257 str. nuostatos, išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai ir nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Teismo padarytos išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 124² str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą yra motyvuotos ir pagrįstos bylos medžiaga. Apygardos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu bei padarytomis išvadomis ir konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos įrodymų vertinimo nuostatos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta teisės normų taikymo pažeidimų ir kad L. Z. administracinėn atsakomybėn patrauktas nepagrįstai.

ATPK 124² str. 2 d. numatyta atsakomybė už chuliganišką vairavimą, tai yra KET pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už chuliganišką vairavimą būtina nustatyti objektyvios pažeidimo pusės požymį, t. y. pažeidimo būdą – chuliganiškas paskatas. Veikos pasirinkimo būdas, kaip ir kiti objektyvios pusės požymiai, turi esminę reikšmę tinkamai juridinei teisės pažeidimo kvalifikacijai. Taip pat būtina nustatyti tai, kad pažeidimai kėlė pavojų eismo ar žmonių saugumui. Chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Vilniaus apygardos teismo nutartis ATP-437-195/2012).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas L. Z. tiek savo vėlesniame policijai pateiktame 2014-10-17 rašytiniame paaiškinime, tiek skunde apylinkės teismui, taip pat duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme bei skunde Panevėžio apygardos teismui neigė padaręs jam inkriminuotą ATPK 124² str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra nė vieno jam inkriminuoto ATPK 124² str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties požymio, nes jo neatsargus manevravimas, t. y. automobilio slydimas šonu, įvyko dėl to, kad jis bandė išvengti kliūties – susidūrimo su dviratininku ir kitu automobiliu, po ko pajuto, kaip jo automobilis pradėjo suktis aplink savo ašį ir tapo nekontroliuojamas. Jis to nedarė tyčia, iš chuliganiškų paskatų, siekdamas pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, tokia apelianto pateikta įvykio versija yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma ir pagrįstai vertintina kaip jo gynybinė taktika, siekiant išvengti griežtos administracinės atsakomybės. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai yra pakankami apelianto veiksmuose konstatuoti teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124² str. 2 d., sudėtį.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamoje nutartyje faktinėms aplinkybėms nustatyti ir apelianto kaltei įrodyti rėmėsi policijos pareigūnų D. D. ir E. V. tarnybiniais pranešimais bei jų apklausos protokolais. Pažymėtina, jog policijos pareigūnų parodymais vadovautasi ne dėl jų tarnybinio statuso, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet dėl to, kad jų parodymai yra nuoseklūs, aiškūs ir detalizuoti, atitinka jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes bei kitą rašytinę bylos medžiagą, pareigūnai apelianto pažeidimo padarymo faktą matė tiesiogiai, o jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų pareigūnų šališkumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, nenustatyta, juolab kad pareigūnai su apeliantu nebuvo pažįstami. Tai, kad tas pats policijos pareigūnas D. D. byloje davė parodymus ir surašė L. Z. administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūną buvus šališką ar suinteresuotą melagingai jį apkaltinti nebūto teisės pažeidimo padarymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnai D. D. ir E. V. tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek policijoje apklausiami kaip liudytojai, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, aiškiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai tvirtino, kad patruliuodami tarnybiniu automobiliu, prie prekybos centro „Babilonas II“, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, automobilių stovėjimo aikštelėje išgirdo padangų cypimo garsą ir pamatė du automobilius, kurie sukosi aplink savo ašį. Matė, kaip abu automobiliai, iš kurių vieną vairavo L. Z., važiuodami dideliu greičiu mažiausiai po tris kartus apsisuko aplink savo ašį. Tarnybiniu automobiliu privažiavę prie pažeidėjų pastebėjo, kad šalia automobilių buvo keliolika asmenų, kurie stebėjo L. Z. ir kito vairuotojo atliekamus manevrus (apeliantas taip pat neneigia, kad jo atliekamo manevro metu automobilių stovėjimo aikštelėje buvo ir kitų asmenų). Aikštelėje taip pat stovėjo ir keli kiti automobiliai. Dėl to, policijos pareigūnų teigimu, automobilius pavojingai manevravę asmenys kėlė realų pavojų ne tik savo pačių, bet ir kitų stovėjimo aikštelėje buvusių asmenų sveikatai ir gyvybei. Pasak policijos pareigūnų, jokio dviratininko, kuris būtų automobiliams sudaręs kliūtį kelyje, automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo. Automobilį vairavusiam L. Z. paaiškino jo padaryto pažeidimo esmę, jis sutiko su pažeidimu ir dėl jo padarymo nuoširdžiai gailėjosi, prašė atleisti, dovanoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. inter alia nustatyta, jog policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, turi imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Taigi atsižvelgus į pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, tiesiogiai pastebėję apelianto daromą teisės pažeidimą, nedelsdami ėmėsi jiems įstatymu įtvirtintos pareigos užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, policijos pareigūnai D. D. ir E. V. tinkamai vykdė savo pareigas, ir vien ta aplinkybė, kad jie yra policijos pareigūnai, turintys ypatingą statusą (valdingus įgalinimus) nesuteikia pagrindo netikėti jų parodymais, juolab kad nutarimą nubausti L. Z. administracine tvarka priėmė ne šie pareigūnai, o kitas pareigūnas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014-10-17 paaiškinime apeliantas nurodė, kad policijos ekipažas prie jo privažiavo iš karto po automobilio apsisukimo. Todėl nėra pagrindo manyti, kad policijos pareigūnai būtų netinkamai vertinę jų tiesiogiai matyto apelianto daromo teisės pažeidimo aplinkybes, t. y. kad policijos pareigūnai būtų neatskyrę, kur manevruojant automobilį būtų stengiamasi išvengti kliūties, o kur tyčia, važiuojant dideliu greičiu, kelis kartus buvo atliekamas šoninis automobilio slydimas – sukimasis ratu aplink savo ašį, taip sukeliant pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams, juolab kad tokie veiksmai tuo pačiu metu buvo atliekami ne vien apelianto vairuojamo automobilio, o dviejų automobilių (už analogiško teisės pažeidimo padarymą kitoje administracinėje byloje administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas bei nutarimas priimtas ir kito automobilio vairuotojo M. K. atžvilgiu). Neįtikėtina, kad abiejų automobilių vairuotojai, važiuodami vienas paskui kitą ir, kaip jie patys nurodė, staiga išvydę jų kelyje atsiradusią kliūtį (M. K. taip pat tvirtino pasukęs vairą, bandydamas išvengti susidūrimo su dviratininku, po ko pajuto, kaip jo automobilis pradėjo suktis ir tapo nekontroliuojamas), būtų atlikę analogiškus veiksmus, t. y. abiejų automobilių vairuotojai būtų ne stabdę automobilius, o sukę vairus taip, kad abu automobiliai būtų vienodai slydę aplink savo ašį. Todėl atsižvelgus į šias nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apelianto nurodyta įvykio situacija automobilių stovėjimo aikštelėje yra neįmanoma jo paties nurodytomis aplinkybėmis. Be to, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, L. Z. iš karto po teisės pažeidimo padarymo sutiko su padarytu teisės pažeidimu ir jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole (surašytas pažeidimo padarymo vietoje) savo parašu patvirtino, kad labai gailisi dėl padaryto teisės pažeidimo. Tik praėjus kelioms dienos po teisės pažeidimo padarymo, t. y. 2014-10-17, L. Z. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame paneigė savo kaltę dėl pažeidimo padarymo ir pateikė savo jau pirmiau paminėtą įvykio versiją, kurią apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai bei ją atmetė, nes ją paneigia objektyvūs bylos įrodymai. Todėl kaip nepagrįstas atmetamas apelianto skundo argumentas, kad jo kaltė nagrinėjamu atveju buvo grindžiama išimtinai tik įvykį tyrusių policijos pareigūnų parodymais. Kaip tik atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad šiuo atveju policijos pareigūnų parodymams nebuvo suteikta didesnė įrodomoji galia kitų įrodinėjimo priemonių atžvilgiu, o vertintas byloje esančių įrodymų visetas, įskaitant ir pirminį paties apelianto sutikimą su padarytu teisės pažeidimu. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai įrodyta, jog L. Z. protokole nurodytu laiku ir vietoje, vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliko šoninį slydimą – sukosi ratu aplink savo ašį. Šie apelianto veiksmai automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia esant kitų asmenų ir automobilių, niekaip negali būti traktuojami kaip neatsargus manevravimas, siekiant išvengti kliūties, kurios šiuo atveju nebuvo. Priešingai, aptartos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad tai buvo daroma iš chuliganiškų paskatų, specialiai sąmoningai pažeidžiant KET reikalavimus, t. y. tokie apelianto veiksmai niekaip negali būti suderinami su KET 9 p. įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Toks apelianto vairavimo būdas negali būti vertinamas kitaip kaip chuliganiškas. Neabejotina, jog L. Z., šitaip manevruodamas automobiliu, suvokė, kad demonstruoja nepagarbą visuomenei, chuliganiškai pažeidžia KET, kelia pavojų eismo saugumui, ir taip elgtis norėjo, t. y. veikė tiesioginė tyčia. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje apelianto veiksmuose yra nustatyti visi jam inkriminuoto ATPK 124² str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties požymiai, todėl darytina išvada, kad jis administracinėn atsakomybėn už šio pažeidimo padarymą patrauktas pagrįstai.

Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto skundo argumentas, kad savo veiksmais (neatsargiai manevruodamas) jis jokio pavojaus eismo saugumui nekėlė. Kaip jau aptarta, be L. Z. vairuojamo automobilio tuo pačiu metu analogiškus veiksmus (sukimąsi ratu aplink savo ašį) atliko ir kito automobilio vairuotojas (M. K.), be to, automobilių aikštelėje buvo ir daugiau žmonių, kurie stebėjo abiejų automobilių vairuotojų atliekamus šoninius slydimus – sukimusis ratu aplink savo ašį, bei buvo kitų automobilių, todėl atsižvelgus į šias byloje nustatytas aplinkybes bei į tai, kad, kaip pats savo skunde nurodė apeliantas, jam dar trūksta vairavimo patirties, akivaizdu, kad taip vairuodamas L. Z. kėlė ne tik įsivaizduojamą, bet ir realią grėsmę savo ir kitų žmonių, turto ir eismo saugumui. Be to, apelianto vairavimo patirties stoka jo aptartų veiksmų kontekste šiuo atveju rodo didesnį ir jo atliktų veiksmų pavojingumą.

Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas apelianto skundo argumentas, kad jam suformuotas kaltinimas yra neaiškus. Kaip matyti iš L. Z. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, jame apelianto padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybės aprašytos išsamiai ir aiškiai, nurodyti visi jam inkriminuoto teisės pažeidimo sudėties požymiai, įskaitant ir KET punktą, kurį jis pažeidė (KET 9 p.). Be to, apeliantas su jam surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu susipažino, jį pasirašė, nenurodė, kad jis nesupranta jam suformuluoto kaltinimo. Iš policijos pareigūno D. D. apklausos protokolo matyti, kad jis L. Z. paaiškino jo padaryto teisės pažeidimo esmę, L. Z. sutiko su padarytu pažeidimu, prašė atleisti, dovanoti. Todėl nėra pagrindo manyti, jog apeliantas nesuprato, dėl kokių savo veiksmų jis yra traukiamas administracinėn atsakomybėn.

Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje nėra įvykio filmuotos medžiagos, šiuo atveju niekaip nepaneigia kitų byloje surinktų bei pirmiau aptartų įrodymų ir jų pagrindu padarytos išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą. Be to, pažymėtina, kad iš byloje esančio 2014-11-14 tarnybinio pranešimo matyti, kad šią dieną policijos pareigūnas buvo nuvykęs į „Babilonas II“, siekdamas išsiaiškinti, ar L. Z. padaryto teisės pažeidimo vieta yra filmuojama. Buvo nustatyta, kad ši vieta yra filmuojama, tačiau vaizdo įrašai jau nebebuvo saugomi (jie saugomi tik savaitę laiko ir 2014-11-14 paskutinis išsaugotas vaizdo įrašas buvo darytas 2014-11-07, o pažeidimas padarytas – 2014-10-11), todėl pareigūnas įrašo nebegalėjo reikalauti.

Taigi apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl apelianto nubaudimo pagal ATPK 124² str. 2 d. priimta išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). L. Z. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 124² str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu administracinę teiseną nutraukti.

ATPK 30 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 30² str. 1 d. numatyta, jog skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, o jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (ATPK 30² str. 2 d.).

Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju administracinė nuobauda L. Z. paskirta objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas jo atsakomybei turinčias reikšmę aplinkybes, laikantis įstatymo nustatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių. Skiriant apeliantui administracinę nuobaudą buvo atsižvelgta į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, jo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, taip pat į tai, kad nenustatyta L. Z. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgus į L. Z. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog jis yra jauno amžiaus, neteistas, mokosi, dirba ir jam teisė vairuoti reikalinga nuvykti į darbą bei atlikti darbines funkcijas, taip pat nuvežti savo sunkiai sergančią motiną pas gydytojus ar atvežti jai vaistų, kurios nėra naujos ir apeliantui buvo žinomos dar iki jo šiurkštaus teisės pažeidimo padarymo, darytina išvada, kad jam skirta sankcijoje numatyta vidurkio dydžio administracinė nuobauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, ATPK 20 str. numatytus administracinės nuobaudos tikslus, individualios atsakomybės principą ir turės auklėjamąjį poveikį. Pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti, sukelti jiems atitinkamas teisines pasekmes. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, dėl kurių kilimo šiuo atveju yra kaltas ne kas kitas, o būtent pats apeliantas. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad švelninti apeliantui paskirtos administracinės nuobaudos nėra pagrindo, kaip ir nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti švelnesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali.

Aukštesniojo teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įstatymą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p. teismas

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.