- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-1138-56/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kačinskienė Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB ,,Vilniaus energija“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos už pateiktą šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 6377,48 Lt skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2001-02-01 iki 2008-06-01 už tiektą šildymą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l.1,3,4).
Nurodė, kad 2002 m. vasario 1 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai" pasirašė turto nuomos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe, bendrove „Dalkia“ ir nuomininku UAB „Vilniaus energija“, pagal kurią SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantys šilumos, karšto vandens ir elektros gamybos, perdavimo, tiekimo įrenginiai buvo perduoti nuomos pagrindais UAB „Vilniaus energija". Vykdant nuomos sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2002 m. kovo 26 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai" ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, kurios 1.1 punktas numato, kad prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Nuo 2002 m. balandžio 1 d. šilumos energiją tiekia UAB „Vilniaus energija“, kuriai reikia mokėti mokesčius už patalpų šildymą ir karštą vandenį. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu, šilumos vartotoju turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktiškai daugiabučio namo buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas.
Atsiliepimas
Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad butą (duomenys neskelbtini), kaip socialinį būstą, suteikė trečiajam asmeniui N. P. (S.). Butas išnuomotas nekomerciniais tikslais – pajamų iš buto nuomos Vilniaus miesto savivaldybė negauna ir negali būti atsakinga už trečiojo asmens skolas ieškovui, nes paslaugos buvo tiekiamos ne atsakovei, o trečiajam asmeniui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtino Valstybės ir Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką, pagal kurią šiluminės energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Taigi mokestiniai įsipareigojimai yra nustatyti ne savininkei - Vilniaus miesto savivaldybei, bet tiesioginiam naudotojui.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad su atsiliepimo argumentais nesutinka. Paaiškino, kad su trečiuoju asmeniu 2001-03-27 buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (duomenys neskelbtini), kuria nuomininkas įsipareigojo ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Ši sutartis įpareigoja mokėti už paslaugas Vilniaus miesto savivaldybę, o ne nuomininkus. Kasacinis teismas yra aiškiai nurodęs, kad patalpų savininkas, norėdamas perkelti pareigą mokėti už šildymo paslaugas, turėtų sudaryti trišalę sutartį. Nagrinėjamu atveju tokia sutartis nebuvo sudaryta, todėl Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už atsiskaitymą su UAB „Vilniaus energija“.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad su dubliku nesutinka. Nurodė, kad ginčo santykiams taikytini Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis ir 2001-07-11 Vyriausybės nutarimas Nr. 876, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę. Ieškovas vadovaujasi žemesnės galios teisės aktais (Ūkio ministro įsakymais), todėl atsižvelgiant į teisės aktų hierarchijos principus, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi minėtu Vyriausybės nutarimu, kaip aukštesnės galios teisės aktu. Byloje būtina nustatyti, ar tarp patalpų savininko, nuomininko ir šilumos teikėjo buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį nuomininkas būtų tapęs energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Paaiškino, kad ieškovė šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi laiko ne Vilniaus miesto savivaldybę, bet nuomininką, kadangi UAB „Vilniaus energija“ apie susidariusį įsiskolinimą informuodavo ne Vilniaus miesto savivaldybę, bet buto nuomininką. Atsakovas teismo prašė kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas neprieštarauja LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 ir 5 punktui bei, ar LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas neprieštarauja LR Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p. bei LR Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas ir iš Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovo naudai priteista 6377,48 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2008-06-27, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 631,40 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad Šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos.
Teismas konstatavo, kad skolos susidarymo laikotarpiu buto savininkė Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2001-03-27 nuomojo butą adresu (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui N. P. (Sutartyje – S.) su kuriuo 2001-03-27 sudarytoje nuomos sutartyje (duomenys neskelbtini) nebuvo nebuvo susitarta dėl atsiskaitymo už sunaudotą šilumos energiją tvarkos, o gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis neįregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl teismas vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.579 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei.
Teismas sprendė, kad nesant tarp ginčo šalių sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės. Nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos šalys nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas, todėl tai, jog nebuvo mokama už šildymą nepakeičia ir nenutraukia ieškovo bei atsakovo sutarties dėl šilumos tiekimo atsakovo patalpoms, todėl susidariusi 6377,48 Lt skola už savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam būstui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2001-02-01 iki 2008-06-01 buvo priteista iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės. Patenkinęs ieškovo reikalavimą priteisti 6377,48 Lt skolą, teismas priteisė ir ieškovo prašomas 5 procentų dydžio metines palūkanas, už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2008-06-27, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai atsiranda bei funkcionuoja kitos teisės normos pagrindu atmetė atsakovo reikalavimą kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui. Teismas sprendė, jog atsakovo nurodyti įstatymus lydimieji teisės aktai nekonkuruoja tarpusavyje. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės negali būti aiškinamos kaip draudžiančios šilumos tiekėjui, patalpų savininkui (fiziniam ar juridiniam asmeniui) ir patalpų faktiniam naudotojui sudaryti susitarimo, jog faktinis naudotojas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, todėl konstatavo, kad atsakovo nurodytos teisės aktų nuostatos neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7, 25 punktams ir CK 6.384 straipsnio 1 daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias šilumos energijos pirkimą-pardavimą, ko pasekoje buvo priimtas nepagrįstas sprendimas kuriuo iš atsakovo buvo priteistas įsiskolininmas už teiktas šilumos energijos paslaugas. Teismas nenustatė, galutinio šilumos energijos vartotojo, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog bylose dėl šilumos energijos vartojimo, galutinį vartotoją nustatyti būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-392/2004; 3K-3-269/2005; 3K-3-211/2007) bei neatsižvelgė į aplinkybę, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl šilumos-energijos pirkimo-pardavimo santykių nėra vienareikšmė.Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovui ir nuomininkui nepasirašius šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutarties skola turi būti priteista iš atsakovo. Nors rašytinės sutarties ieškovas ir nuomininkas nesudarė, tačiau ieškovui tiekiant šilumos energiją, o nuomininkams ją priimant, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininku buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.17 str.) ir pareigą atsiskaityti už teikiamą paslaugą turėjo buto nuomininkas, o ne atsakovas. Sprendime teismas nenurodė, koks susitarimas turi būti laikomas susitarimu tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Atsakovo nuomone, tokiu susitarimu turi būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.356V ,,Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, kuriuo buvo patvirtintos pavyzdinių sutarčių nuostatos ir ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos energijos, karšto vandens ir šildymo eksploatavimo sutartis su bendrovėmis eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, todėl tarp ginčo šalių yra sudarytas susitarimas, jog ne atsakovas, o nuomininkai turi atsiskaityti už tiekiamas paslaugas. Skundžiamame sprendime teismas netinkamai aiškino Civilinio proceso kodekso 6.579 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teisinė registracija yra informacijos paviešinimas, naudojamas prieš asmenis, kurie faktiškai nežinojo apie registruotiną sandorį, juridinį faktą ar kitą jam žinomą informaciją. Asmeniui faktiškai žinant apie tam tikros aplinkybės egzistavimą, jis negali remtis argumentu, jog teisinio pobūdžio duomenys nebuvo registruoti. Nagrinėjamu atveju ieškovui reiškiami duomenys buvo žinomi, nes prie ieškinio pateiktoje įsiskolinimo skaičiuotėje, bute adresu (duomenys neskelbtini), yra nurodytas vienas asmuo, be to atsakovas 2005-10-29 raštu Nr. A51-14140-(1.11-EUD-1) ieškovui pranešė, jog nurodytas butas išnuomotas N. P. (S.). Dėl nurodyto teigia, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turi sumokėti skolą už buto nuomininką. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas vykdydamas socialinės politikos funkciją, nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, kadangi vykdydama tokią veiklą savivaldybė veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir santykiai atsirandantys savivaldybei teikiant socialinę paramą yra administracinio teisinio pobūdžio (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo ir bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, 2005-07-04 nutartis Nr. T-2005-52). Atsakovas mano, kad neteisėtą teismo sprendimą lėmė aplinkybė, jog teismas atsisakė kreiptis į administracinį teismą ir ištirti teisės aktų reguliuojančių šilumos pirkimo-pardavimo atitikimą įstatymui bei LR Civiliniam kodeksui. Nurodytų argumentų pagrindu mano, kad teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant netinkamai aiškinant materialinės teisės normas reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius ir neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti iš bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika reglamentuojančia šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi už procesinių dokumentų (atsiliepmo į apeliacinį skundą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) prašo priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.), sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas (CK 6.584 straipsnį ir kitus straipsnius), Šilumos ūkio įstatymą, LR Ūkio ministro 2003-06-320 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines salygas, kitas specialiasias teisės normas konstatavo, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas–šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas–buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog nepaisant, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.
Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas, patalpų savininkas (nuomotojas) ir šių patalpų nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009) (CPK 4 str.).
Atsakovo ir N. P. (Sutartyje-S.) 2001-03-27 sudarytos patalpos nuomos sutarties (duomenys neskelbtini), 2 punktas paneigia apelianto teiginius, kuriais grindžiamas atsakovo apeliacinis skundas, todėl panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą, kuris atitinka Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnį, nėra teisinio pagrindo.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio pagrindu iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 1190 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti, o valstybės naudai 10,15 Lt bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ 1190 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti, o valstybės naudai 10,15 Lt bylinėjimosi išlaidas.