- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-01
- Bylos Nr.
- e2S-854-357/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-07011-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- Kopenhagen Fur International A
- Atsakovas
- M. P.
- Kategorijos
- 94.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kopenhagen Fur International A/S atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Kopenhagen Fur International A/S ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Kopenhagen Fur International A/S kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo M. P. 17.659,40 Eur skolą, 5742,90 Eur netesybų, 3102,95 Eur palūkanų už naudojimąsi lėšomis, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas ieškovo Kopenhagen Fur International A/S naudai.
2015 m. gegužės 25 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovo M. P. atstovas advokatas A. K. prašė ieškinį palikti nenagrinėtą, vadovaujantis CPK 782 str., 788 str. 1, 2 d., nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas yra neteismingas minėtą ginčą spręsti, nes šalys sutartimi yra susitarusios visus ginčus, kylančius iš Tiekimo sutarties, nagrinėti kompetentingos jurisdikcijos teisme, t.y. Glostrupo apygardos teisme.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. birželio 1 d. nutartimi ieškovo Kopenhagen Fur International A/S ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo paliko nenagrinėtu, kadangi ieškinys neteismingas Šiaulių apylinkės teismui, išaiškino ieškovui teisę kreiptis į kompetentingą Danijos teismą, t.y. Glostrupo apygardos teismą ginčui išspręsti, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo M. P. atžvilgiu civilinėje byloje Nr. 2-10082-291/2014, įsiteisėjus nutarčiai, apie turto arešto panaikinimą informavo Turto arešto aktų registrą.
Teismas vertino, kad 2013-05-24 Kopenhagen Fur International A/S ir M. P. sudarė Tiekimo sutartį, pagal kurios 14 p. šalys nustatė, kad visi ginčai, kylantys dėl sutarties sąlygų, tiekimo sutarties ar ryšium su ja pateikiamų užtikrinimo aiškinimo ir vykdymo sprendžiami vadovaujantis Danijos teise, nepaisant taisyklių, susijusių su taikytinos teisės pasirinkimu. Teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles, todėl paliktinas nenagrinėtu, ieškovui išaiškinant, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį Glostrupo apygardos teisme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu ieškovas Kopenhagen Fur International A/S prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atsakovo M. P. prašymą dėl ieškovo Kopenhagen Fur International A/S ieškinio palikimo nenagrinėtu atmesti, priteisti iš atsakovo M. P. ieškovo Kopenhagen Fur International A/S patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
1. Atsakovas nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo ieškovo Šiaulių apylinkės teisme inicijuotame teisminiame procese civilinėje byloje Nr. 2-487-291/2015 - teikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo, atsiliepimą į ieškovo ieškinį, dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje, teikė prašymus išreikalauti papildomus įrodymus iš ieškovo, nurodė, kad ketina pateikti byloje priešieškinį. Atlikdamas visus aukščiau nurodytus procesinius veiksmus atsakovas savo procesiniu elgesiu aiškiai pripažino ginčo teismingumą Šiaulių apylinkės teismui, turint omenyje, kad atsakovas nuo pat ginčo pradžios bylą vedė per advokatą, kuris jam turėjo išaiškinti jo procesinę teisę nuo pat ieškovo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo pasinaudoti CPK 788 str. numatyta teise.
2. Nepaisant to, kad pagal ieškovo ir atsakovo sudarytą Tiekimo sutartį buvo numatyta, kad ginčus tarp šalių nagrinės Danijos teismas, toks susitarimas buvo pakeistas šalių aiškiai išreikštais konkliudentiniais (procesiniais) veiksmais - ieškovui pareiškus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, o vėliau ir ieškinį Šiaulių miesto apylinkės teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o atsakovui aktyviai dalyvaujant ieškovo Šiaulių miesto apylinkės teisme inicijuotame teismo procese ir nereiškiant jokių prieštaravimų ar pretenzijų dėl bylos teismingumo šiam teismui. Atsakovo veiksmai iki antrojo parengiamojo teismo posėdžio metu (2015-05-25) pateikto prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą liudija, kad atsakovas pripažino Šiaulių miesto apylinkės teismo jurisdikciją, kadangi aktyviai dalyvavo procese ir nekėlė jokių prieštaravimų dėl bylos teismingumo.
3. Atsakovas galimai sąmoningai siekė vilkinti bylos procesą.
Pateiktu atsiliepimu atsakovas M. P. prašo palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Susitarimas dėl kompetencijos ribojimo negalėtų būti taikomas tik trimis aiškiai apibrėžtais atvejais: jei susitarimas dėl kompetencijos ribojimo prieštarautų Danijos teisei, jei ginčas būtų priskirtinas išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai ir, jei prašymas dėl susitarimo dėl kompetencijos ribojimo vykdymo būtų pateiktas po bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Tačiau, šiuo atveju, t.y. 2015-05-25, neegzistavo nei viena iš trijų minėtų aplinkybių, todėl atsakovas laikosi principinės pozicijos, jog teismas tinkamai taikė CPK 788 str. nuostatas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas mano, jog susitarimo dėl kompetencijos ribojimo koregavimas bet kokia forma yra ne šios bylos dalykas. Teismo sprendimas netenkinti atsakovo prašymo taikyti CPK 788 str. nuostatas, grubiai pažeistų civilinio proceso principus (CPK 13 str., 17 str.) ir jo procesines teises (CPK 42 str., 788 str.).
3. Mano, kad bylos procesas šioje byloje vyko operatyviai ir neužsivilkino dėl atsakovo veiksmų. Priešingai, pastebėjęs savo ieškinio trūkumus, t.y. ieškinio reikalavimų neatitikimą faktinei situacijai, matomai iš teismo pareikalautų dokumentų, byloje ieškinį tikslino pats ieškovas, dėl ko rengimasis bylos nagrinėjimui 2015-05-25 net negalėjo vykti. Todėl kalbėti apie atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamos bylos atveju kilo ginčas dėl ieškovo Kopenhagen Fur International A/S ieškinio teismingumo.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Dėl nurodytų priežasčių sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės, teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas Kopenhagen Fur International A/S ir atsakovas M. P. 2013 m. gegužės 24 d. sudarė Tiekimo sutartį ir avanso mokėjimo paraiškos formą, kuria M. P. įsipareigojo teikti 2500 vnt. audinės patinų ir 2500 vnt. audinės patelių Danijos Karalystės bendrovei Kopenhagen Fur International A/S, o bendrovė Kopenhagen Fur International A/S įsipareigojo M. P. sutartyje numatytas avansines įmokas. Nurodytos sutarties 14 p. šalys susitarė, kad visi ginčai, kylantys dėl sutarties sąlygų, tiekimo sutarties ar ryšium su ja pateikiamų užtikrinimo aiškinimo ir vykdymo sprendžiami vadovaujantis Danijos teise, nepaisant taisyklių, susijusių su taikytinos teisės pasirinkimu. Taigi, šalys sutarė, kad kompetentingos jurisdikcijos teismas, kuriam bus pateikti šie ginčai, yra Glostrupo apygardos teismas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“, kuris dar vadinamas reglamentu „Briuselis I” (toliau – Reglamentas). Minėto Reglamento 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas: a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys.
ESTT nurodė, kad Reglamento tikslas yra padėti tinkamai vykdyti teisingumą, sumažinti tuo pačiu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti nesuderinamų teismo sprendimų galimybės, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai (2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo Panier, C-145/10, ECLI:EU:C:2011:798, 77 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.
Taigi, pirmenybė teikiama tarptautinei sutarčiai. CPK 788 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms numatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad į šio straipsnio 1 dalyje esančius susitarimus teismas atsižvelgia tik esant suinteresuotos šalies prašymui, prašymas gali būti paduodamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Byloje nustatyta, kad ieškovas Kopenhagen Fur International A/S 2014 m. rugsėjį kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas teismo priteisti iš atsakovo M. P. 18.158,68 Eur skolą, susidariusią pagal šalių 2013 m. gegužės 24 d. sudarytą audinių kailių tiekimo sutartį, 5.745,41 Eur netesybų, 2.405,23 Eur palūkanų už naudojimąsi ieškovo lėšomis bei procesines palūkanas ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas M. P. 2014 m. spalį pateikė teismui prieštaravimus, nurodydamas, kad su ieškovo pareikštu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo nesutinka, dėl bylos nagrinėjimo teismingumo Šiaulių miesto apylinkės teisme atsakovas nepasisakė. Ieškovas 2014 m. lapkritį Šiaulių apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo, atsakovas, atstovaujamas advokato, 2014 m. gruodį pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo ieškinį, atsiliepime prieštaravimų dėl bylos teismingumo nepareiškė. Šiaulių apylinkės teisme parengiamojo teismo posėdžio metu (2015 m. vasario 11 d.) atsakovas ne tik kad nereiškė prieštaravimų dėl bylos teismingumo, bet ir nurodė, kad ketina byloje pareikšti priešieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, Reglamento 24 straipsnyje nustatyta, kad, be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją. Pažymėtina, kad šalių ginčui netaikoma 22 straipsnio išimtinė jurisdikcija.
Pagal aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, pirmenybė teikiama tarptautinei sutarčiai, taigi, CPK 788 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies prašymas dėl teismingumo gali būti paduodamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, o Reglamento 24 straipsnis - iki atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos, šiuo veiksmu jis pats nustato teismo jurisdikciją. Tarptautinės teisės praktikoje pasisakyta, kad terminas „atvyksta į teismą“ turi būti apibrėžtas užtikrinant, kad šis apibrėžimas yra vienodas visose valstybėse narėse. Atsakovas gali užginčyti jurisdikciją tik iki bet kokio gynybos pareiškimo pateikimo ir to negalima padaryti po dokumentų, kurie pagal nacionalinę proceso teisę yra laikomi pirmąją gynyba, pateikimo atitinkamam teismui (Byla C-150/80 Elefanten Schuh GmbH (1981) ECR 1671, 16 par.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartyje (civilinė byla Nr.e3k-3-406-378/2015) yra nurodęs, kad Reglamentas priimtas siekiant suvienodinti kai kurias valstybių narių jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančias taisykles ir taip panaikinti kliūtis patikimam vidaus rinkos veikimui. Reglamentu siekiama nustatyti ypač nuspėjamas jurisdikcijos taisykles, o tai apima tiek ieškovo galimybę lengvai identifikuoti, į kurios valstybės teismą jis gali kreiptis, tiek atsakovo galimybę pagrįstai tikėtis ir numanyti, į kurios valstybės teismą jis gali būti patrauktas. Pagal šį principą jurisdikcija paprastai priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (juridinių asmenų buveinės vietos) teismui (Reglamento 11 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies a) punktas). Reglamento 2 straipsnis yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jurisdikcija šiuo pagrindu turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai įvardytų situacijų, kai jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą (ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimo Owusu, C-281/02, ECLI:EU:C:2005:120, 37 punktas; Reglamento 12 konstatuojamoji dalis). Reglamento nuostatos aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus, o specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, leidžiančių nukrypti nuo Reglamento 2 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, sąrašas yra baigtinis ir jos aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei nustatyta reglamente (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. ESTT sprendimo Zuid Chemie, C-189/08, ECLI:EU:C:2009:475, 17 punktą; 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Blijdenstein, C 433/01, ECLI:EU:C:2004:21, 25 punktą ir kt.). Tokį specialiųjų jurisdikcijos taisyklių aiškinimą suponuoja saugumo principas, pagal kurį specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme jam gali būti iškelta byla (sprendimo Owusu 40 punktas; 2006 m. liepos 13 d. sprendimo Reisch Montage, C-103/05, ECLI:EU:C:2006:471, 22 punktas).
Kasacinis teismas išaiškino, kad Reglamento 24 straipsnyje įtvirtinta taisyklė taikoma visose bylose, kuriose teismo jurisdikcija neatsiranda kitų reglamento nuostatų pagrindu (2010 m. gegužės 20 d. sprendimo ČPP Vienna Insurance Group, C-111/09, ECLI:EU:C:2010:290, 21 ir 29 punktai). Minėta nuostata reglamentuojamas teismo proceso metu įvykstantis tylus ginčo šalių susitarimas dėl teisės suteikti jurisdikciją nagrinėti ginčą teismui, kuris jos neturi pagal įprastines jurisdikcijos taisykles, kai viena iš šalių pareiškia tokiame teisme ieškinį, o kita (kitos) atvyksta į teismą ir jame ginasi dėl reikalavimo esmės.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šios bylos teismingumui nagrinėjamu atveju reikšmės turi ne tik šalių sutartyje numatytos teismingumo taisyklės, bet ir šalių faktiniai veiksmai, kuriais šalys savo procesiniu elgesiu sutiko, kad byla būtų nagrinėjama Šiaulių apylinkės teisme, kadangi pradėjus nagrinėti bylą ir atstovaujant šalis, jokių pretenzijų dėl teismingumo nereikšta. Atsižvelgiant į teismo aptartas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti buvus bylos šalių numanomą (tylų) susitarimą perduoti bylą nagrinėti Lietuvos teismams, priešingas vertinimas galimai paneigtų Reglamento pamatinį siekį nustatyti ypač nuspėjamas jurisdikcijos taisykles. Teismo vertinimu situacija, kuomet bylą pradėjus nagrinėti viename teisme, šalims nereiškiant pretenzijų dėl bylos teismingumo, vėliau bylos nagrinėjimo eigoje vienai iš šalių pareiškus pretenzijas dėl bylos teismingumo, byla būtų perduota nagrinėti kitam teismui, neatitiktų civilinės bylos nagrinėjimo ekonomiškumo ir operatyvumo principų. Pažymėtina, kad šalys savo procesiniais veiksmais nukrypo nuo sutartinio teismingumo ir pripažino Šiaulių apylinkės teismo jurisdikciją, todėl nebuvo teisinio pagrindo pradėjus nagrinėti bylą ieškovo Kopenhagen Fur International A/S ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos priteisimo palikti nenagrinėtu kaip neteismingą Šiaulių apylinkės teismui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylų teismingumą, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartis naikintina ir byla perduodama nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.