- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-20
- Bylos Nr.
- 2S-1251-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Atsakovas
- D. B.
- Ieškovas
- S. B.
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas, AB DNB
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1803-101/2012 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui D. B. dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto bei skolų padalijimo bei atsakovo D. B. priešieškinį ieškovei S. B. dėl santuokos nutraukimo, panaikinant santuokos apskaitos įrašą, dėl ieškovės kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo bei santuokoje įgyto turto ir įsipareigojimų padalijimo, tretieji asmenys AB DNB bankas, AB DNB lizingas, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Ieškovė S. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama nutraukti santuoką tarp ieškovės S. B. ir atsakovo D. B. (įrašo Nr. 3134) dėl atsakovo kaltės, nenustatyti termino susitaikymui, po santuokos nutraukimo nepilnamečių vaikų D. B., K. B., E. J. B., M. B. B. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove – S. B.; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 780 Lt, mokamą kiekvieną mėnesį iki vaikų pilnametystės, indeksuojant gaunamas išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisti iš atsakovo įsiskolinimą vaikams, viso 37400 Lt, priteisti ieškovei santuokoje įgytą turtą, nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti S. B., padalinti santuokoje įgytą turtą patikslintame ieškinyje nurodyta tvarka, ieškovei po santuokos nutraukimo palikti pavardę –S., D. B. – B.. (1 t., b.l. 12-24). Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2007-08-17 sudarė santuoką Lietuvos kariuomenės Ordinariate. Santuokoje gimė 4 vaikai. Pirmus metus po santuokos sudarymo šalys sutarė pakankamai gerai, vedė bendrą ūkį, augino vaikus, vėliau santykiai pašlijo, nes atsakovas nesistengė dėl šeimos gerovės. Atsakovas rūpinosi tik savo karjera, tuo tarpu ieškovė auklėjo vaikus ir prižiūrėjo namus. D. B. inicijuodavo konfliktus ir negrįždavo namo. Ieškovė teigia, jog D. B. prie vaikų auklėjimo neprisidėdavo ir mažai bendravo su jais (LR CK 3.3 str., 3.60 str., 3.70 str., 3.65 str., 3.200 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas D. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas atmesti ieškovės ieškinio reikalavimus nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, priteisti išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiams vaikams, padalinti bendrą turtą. Nurodė, kad atsakovas nuolat rūpinasi šeima, ją išlaiko, prižiūri vaikus, rūpinasi materialine ir kitokia šeimos gerove. Atsakovas moka už būsto, kuriame gyvena ieškovė su atsakovo ir ieškovės vaikais, kreditą trečiajam asmeniui, apmoka ieškovės ir atsakovo vaikų išlaidas. Atsakovas mano, kad vaikų gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti su atsakovu, kadangi ieškovė neretai netenka kantrybės, auklėdama vaikus, siekia vyresniuosius vaikus nuteikti prieš atsakovą (LR CK 3.123 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas D. B. pateikė priešieškinį, prašydamas nutraukti ieškovės ir atsakovo 2007-08-17 Lietuvos kariuomenės Ordinariate sudarytą santuoką ir panaikinti santuokos apskaitos įrašą, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę – B., atsakovui – B., po santuokos nutraukimo nepilnamečių vaikų D. B., K. B., E. J. B., M. B. B. nuolatinę gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu D. B., priteisti iš ieškovės nepilnamečiams vaikams po 400 Lt išlaikymą periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, o D. B. paskirti vaikų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, padalinti santuokoje įgytą turtą priešieškinyje nustatyta tvarka (1 t., b.l. 27-38). Nurodė, kad ieškovė ir atsakovės neblogai sutarė iki dukrų E. J. bei B. M. gimimo, kadangi po dvynukių gimdymo ieškovė patyrė pogimdyvinę depresiją, buvo nepastovios nuotaikos. Atsakovas visapusiškai rūpinasi šeima, dalyvauja vaikų priežiūroje. D. B. teigia, jog ieškovės elgesys privedė prie santuokos iširimo, nepaisant visų atsakovo pastangų išsaugoti šeimą (LR CK 3.60 str., 3.165 str., 3.170 str.).
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, nuodydamas, jog neturi duomenų, kad S. B. ir D. B. netinkamai vykdytų savo pareigas. Vadovaujantis vaikų interesais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi teisinio pagrindo prieštarauti, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su vienu iš tėvų, o iš kito būtų priteistas išlaikymas (LR CK 3.169 str., 3.192 str., 3.194 str., 3.196 str.).
Rezoliucinė dalis
Šalies argumentai
Atsakovas D. B. 2012-02-28 kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti D. B. laikiną bendravimą su sūnumi D. B. tvarką: D. B. kas antrą savaitgalį (penktadienį) (tą savaitgalį, kurį vaikai K. B., gim. 2006-11-02, E. J. B., gim. 2008-06-24 ir M. B. B. praleidžia su tėvu D. B.) paima D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš jo gyvenamosios vietos iki 18 val. ir grąžina jį sekmadienį iki 18 val. į jo gyvenamąją vietą. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-14 nutartimi nutarė:
1. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011-12-12 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su nepilnamečiu D. B.:
- Nustatyti nepilnamečio D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą, kol bus priimtas sprendimas byloje, su motina S. B.;
- Priteisti iš atsakovo D. B. nuo 2012-02-14 iki teismo sprendimo priėmimo po 100 Lt per mėnesį laikinam D. B., gim. 2000-10-02, išlaikymui.
- S. B. kiekvienos savaitės antradienį ir ketvirtadienį paima K. B., gim. 2006-11-02, E. J. B., gim. 2008-06-24, ir M. B. B., gim. 2008-06-24, iš darželio ir pristato juos į vaikų gyvenamąją vietą.
- S. B. kas antrą savaitgalį (penktadienį) paima K. B., gim. 2006-11-02, E. J. B., gim. 2008-06-24, ir M. B. B., gim. 2008-06-24, iš jų gyvenamosios vietos iki 18 val. ir grąžina juos sekmadienį iki 18 val. į vaikų gyvenamąją vietą.
2. Atmesti atsakovo D. B. prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šiuo metu D. B. gyvenamoji vieta nustatyta su motina S. B., kuri atsisakė suteikti atsakovui informaciją apie sūnaus gyvenamąją vietą, trukdo atsakovui matytis su sūnumi. D. B. išreiškė norą gyventi su motina, tačiau teisę matytis su tėvu nepaneigia ir Vaiko teisių apsaugos skyrius. Vaikas turi bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar atskirai, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Kadangi pagal 2012-02-14 teismo nutartį ieškovė S. B. kas antrą savaitgalį (penktadienį) paima K. B., E. J. B. ir M. B. B. iš jų gyvenamosios vietos iki 18 val. ir grąžina sekmadienį iki 18 val. į vaikų gyvenamąją vietą, todėl tikslinga numatyti, kad kas antrą savaitgalį, kurį vaikai būna su tėvu D. B., šis galėtų paimti sūnų D. B., kad berniukas praleistų savaitgalį su tėčiu ir broliuku bei sesutėmis (LR CPK 3.170 str. 4 d.).
Ieškovė S. B. pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą, nurodydama, jog neginčijamas faktas, kad vaikas turi bendrauti su tėvais, kartu jie gyvena ar skyrium, tačiau vienuolikmetis D. pats atsisako bendrauti su tėvu. Vaiko teisių apsaugos specialistės apklausė berniuką ir gavo atsakymą, jog jis kategoriškai atsisako gyventi ir bendrauti su tėvu. 2011 m. rugsėjo mėn. ir 2012 m. sausio mėn. vaikui buvo atliktos dvi sudėtingos operacijos, tačiau tėvas nė karto neaplankė D. ligoninėje, nesidomėjo vaiko sveikata. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad D. B. atsisakė dar negimusio D., netgi genetiniais tyrimais nustatęs tėvystę, siekė nuginčyti pavardę. Trejus metus D. kentė smurtą nuo tėvo. Už menkiausią nusižengimą buvo auklėjamas įvairiomis neadekvačiomis priemonėmis. Tai, kad ieškovė neleidžia tėvui bendrauti su vaiku yra netiesa, nes vaikas lanko mokyklą, todėl tėvas, jaučiantis poreikį bendrauti su vaiku, rastų būdą tai padaryti (LR CPK 3.175 str. 2 d.).
Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kad vaiko D. ir tėvo D. B. tarpusavio santykiai yra sutrikę. Tėvams pradėjus gyventi skyrium, jis liko motinos globoje, vaikas atsisako gyventi su tėvu ir nėra linkęs tai motyvuoti, vaikas turi ir sveikatos problemų. Kokią įtaką vaiko emociniam bei psichologiniam vystimuisi turėtų bendravimo tvarkos nustatymas prieš vaiko norus, galėtų įvertinti specialistai. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, atsižvelgiant į vaiko būseną, nėra tikslinga nustatyti laikinąją bendravimo su D. tvarką.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-23 nutartimi nutarė netenkinti D. B. prašymo dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiu D. B. tvarkos nustatymo. Teismas nustatė, kad šalių santuoka įregistruota 2007-08-17 Lietuvos kariuomenės Ordinariate, 2007-08-17 apskaityta Vilniaus miesto CM skyriuje (įrašo Nr. 3134). Šalys turi keturis nepilnamečius vaikus: sūnų D. B., gim. 2000-10-02 (11 m.), sūnų K. B. gim. 2006-11-02 (5 m.), dukteris dvynes M. B. ir E. J. B., gim. 2008-06-24 (3 m. 8 mėn.). 2011-10-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės: visų keturių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina - ieškove S. B.. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-12 nutartimi tenkino atsakovo D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-17 nutarties, panaikino 2011-10-17 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatė laikiną vaikų gyvenamąją vietą kartu su atsakovu (tėvu) iki teismo sprendimo priėmimo. 2012-02-14 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi nepilnamečio D. B. gyvenamoji vieta iki teismo sprendimo priėmimo nustatyta su motina S. B.. Byloje yra pateiktos trys institucijos išvados tiek dėl vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, tiek dėl bendravimo tvarkos su D. nustatymo reikalingumo. Vaiko teisių apsaugos specialistai buvo susitikę ir išklausė vaiko D. nuomonę, kuris 2012-02-06 Vaikų teisių skyriaus vyr. specialistei išreiškė norą gyventi su motina ir kad nenorėtų gyventi su tėvu. Teismas konstatavo, jog tėvų tarpusavio santykių pablogėjimas turi įtakos vaikų bendravimo su tėvais kokybei, jų būsenai. Dėl tėvų tarpusavio konflikto vaikui su motina teko persikelti gyventi kitur, brolis ir seserys liko gyventi jų bute su tėvu, todėl akivaizdu, kad nepilnamečiui vaikui tai galėjo sukelti netikrumo bei nesaugumo jausmą. Teismas, spręsdamas D. B. prašymą, atsižvelgė į tai, kad vaikas D. buvo konsultuotas psichologo, kad klinikinio stebėjimo ir tyrimų duomenimis vaikui konstatuotas aukštas nerimastingumo lygis su atitinkama išvada apie vaiko psichologinę būseną. Teismas nurodė, jog nesiekia šia nutartimi nustatyti tėvo ir sūnaus santykių atšalimo priežasties, tačiau iš nurodytų argumentų, Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomonės, padarė išvadą, kad šiuo metu vaiko interesų neatitiktų dažnas jo gyvenamosios vietos keitimas bei jo bendravimo su tėvu tvarkos nustatymas. Vaikas lanko mokyklą, todėl yra kitų būdų tėvo bendravimui, domėjimuisi jo pasiekimais, nei tiksliai apibrėžtos bendravimo tvarkos, kurios vaikas nepageidauja, nustatymas. Laikinosios apsaugos priemonės - laikinos bendravimo tvarkos nustatymo taikymo reikalingumas nėra pagrįstas ir nėra duomenų, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pagal CK 3.175 str. ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku tvarkos sprendžiami teisme ginčo teisena (CPK 144 str.1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas D. B. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-23 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti laikiną atsakovo D. B. bendravimo su sūnumi D. B. tvarką. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokia žala yra daroma vaikui, apribojant jo galimybes matytis su skyrium gyvenančiu tėvu. Tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė itin konfliktiški santykiai, tačiau tai neturėtų daryti įtakos vaiko teisei bendrauti su abiem tėvais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė sistemingai trukdo atsakovui matytis su sūnumi, visais būdais nuteikinėja sūnų prieš tėvą. Ieškovė, kiekvieną kartą tėvui siekiant aplankyti vaikus, kviesdavo policiją ir nepagrįstai rašydavo pareiškimus, kad tik sutrukdyti matytis tėvui su vaikais. Į bylą pateiktas sūnaus D. kvietimas tėčiui į gimtadienį, kurio S. B. tėvui neperdavė, taip kenkdama paties vaiko interesams ir teisei bendrauti su abiem tėvais. Į bylą pateikti vaiko laiškai parodo, jog S. B. naudoja vaiką savo interesais, daro žalą jo psichologinei gerovei, nuteikinėja prieš tėvą, o D. B. kaltina nebūtais dalykais. Motinos elgesys, kai tėvas pasirodydavo prie mokyklos durų, o motina kvietė policiją, rodo ieškovės norą atitolintų vaikus nuo D. B.. Byloje esančiose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadose nėra nuodyta jokių aplinkybių, kad D. B. bendravimas su sūnumi darytų žalą vaikui. Šiose išvadose nurodyta, kad D. nenorėtų apskritai bendrauti su tėčiu. Apeliantas pažymėjo, jog vaiko noras gyventi ir noras bendrauti yra du skirtingi dalykai, nes gyventi reikia nuolatos, o bendrauti reiškia susitikit, pakalbėti, užsiimti bendra veikla. Teismas skundžiamojoje nutartyje konstatavo, kad neva vaiko interesams prieštarauja gyvenamosios vietos keitimas, tačiau nebuvo aktyvus ir nenustatė kitų būdų, kuriais būtų užtikrinama vaiko teisės ir būdai bendrauti su tėčiu. Apeliantas pažymėjo, jog teismas, nustatęs kitų nepilnamečių vaikų, t.y. K. B., E. J. B. ir M. B. B. bendravimo su motina tvarką, netyrė ir nevertino, kokią žalą nepilnamečių vaikų, iš kurių dvi mergaitės, interesams gali padaryti dažnas jų gyvenamosios vietos keitimas. Tuo atveju, jei teismo nuomone, sūnaus D. atsakovas negali pasiimti savaitgaliui, teismas šeimos byloje privalėjo imtis aktyvaus vaidmens ir nustatyti kitokią švelnesnę bendravimo formą (LR CK 3.161 str. 3 d.).
Ieškovė S. B. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-23 nutartį, kol bus išnagrinėta byla iš esmės. Nurodė, jog ieškovės ir atsakovo skyrybos vyksta dėl smurto, patyčių ir prieš vaiką D. Vaiko tėvas D. B. atsisakė dar negimusio sūnaus, buvo atlikti genetiniai tyrimai, tėvas siekė nuginčyti vaiko pavardę. 2004 m. gale tėvas pirmą kartą aplankė vaiką, po ko šalys pradėjo bendrauti ir antrą kartą susituokė. Tačiau nesutarimai prasidėjo po kelių gyvenimo metų. Tėvas D. B. auklėjo sūnų D. už įvairiausius nusižengimus, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą vaiko atžvilgiu. Tėvo smurtas prieš vaiką tęsėsi iki 2011 m., kuomet ieškovei su motina teko bėgti iš namų į „Vaiko ir motinos pensioną“. D. B. niekaip nesupranta, kokia žala padaryta D. raidai. Vaikas, pamatęs tėvo automobilį prie mokyklos, pasileido bėgti. D. jau du kartus apklaustas vaiko teisių specialistų išsakė nuomonę, kad nori gyventi su motina, sesutėmis, broliuku, tai liudija ir vaiko pieštas piešinys, kuriame tėvas dideliu brūkšniu atskirtas nuo šeimos. Vaikas nenori su tėvu kalbėtis net telefonu (LR CK 3.175 str. 2 d.).
Tretieji asmenys AB DNB lizingas ir AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydami atskirąjį skundą išnagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad jie yra informuota apie atskirąjį skundą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 3.161 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje vaikų teises, įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje, suformuluotas principas, kad visapusiška ir darni vaiko raida galima augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą: šios konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta vaiko teisė būti globojamam tėvų; 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas išskirti vaiką su jo tėvais, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga vaiko interesais; 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta teisė nuolat bendrauti su išskirtais tėvais, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. Šiame straipsnyje taip pat detalizuojama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta vaiko teisė į šeimos ryšius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatos dėl valstybės pagarbos šeimos gyvenimui. Visos išvardytos vaiko teisės gali būti ribojamos tik tada, jeigu kenkia paties vaiko interesams.
Nagrinėjamu atveju atsakovas D. B. kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti atsakovo D. B. laikiną bendravimą su sūnumi D. B. tvarką: D. B. kas antrą savaitgalį (penktadienį) (tą savaitgalį, kurį vaikai K. B., gim. 2006-11-02, E. J. B., gim. 2008-06-24 ir M. B. B. praleidžia su tėvu D. B.) paima D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš jo gyvenamosios vietos iki 18 val. ir grąžina jį sekmadienį iki 18 val. į jo gyvenamąją vietą.
Teismas konstatuoja, kad D. B. 2012-01-11 buvo atlikta galvos ir ausies operacija, nes vaikui diagnozuotas lėtinis pūlingas antikoantralinis vidurinis otitas (civilinė byla Nr. 2S-1251-567/2012, 1 t., b.l. 159). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, deklaruodamas norą bendrauti su vyriausiuoju sūnumi, domėjosi savo vaiko sveikata ir dabar domisi, kad sūnų lankė ligoninėje.
2012-02-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus akte Nr. A715-703-(2.13.2.20-SR6) nurodyta, jog minėtos institucijos specialistei kalbantis su D. bei paklausius jo „su kuo jis norėtų gyventi“, vaikas atsakė, jog su motina, nes tėvas negražiai elgiasi (1 t., b.l. 165). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, susipažinęs su atsakovo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, 2012-03-21 pateikė išvadą Nr. A104-1163(2.13.26-SR6), pažymėdamas, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes D. ir tėvo santykiai yra sutrikę (civilinė byla Nr. 2S-1251-567/2012, 1 t., b.l. 54).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išdėstytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nustatant priverstinę tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką, taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą, gali trikdyti D. emocinę būseną ir pažeisti D. teises ir interesus. Nagrinėjamu atveju prioritetas teiktinas D. psichologiniam saugumui, nes negalima dėl vaiko tėvų tarpusavio santykių sudėtingumo, neišsprendus ginčo iš esmės, taikyti priverstinį tėvo ir sūnaus bendravimą. Tai, kad D. yra virš 11 metų amžiaus ir apeliantas, kaip tėvas, siekia bendravimo su sūnumi, savaime nereiškia, kad galima teismine tvarka, taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nustatyti priverstinę berniuko bendravimo su tėvu tvarką. Apeliantas, būdamas suinteresuotas atkurti tėvo asmeninius ryšius su vyriausiuoju sūnumi, turi pats kritiškai įvertinti susidariusią sudėtingą situaciją ir prioritetą teikti D. psichologinei būklei ir emociniam saugumui, o ne savo besąlyginiam norui bendrauti su sūnumi priverstine tvarka. Teismas pažymi, kad šeimos bylose bei šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str.), todėl teismas turi užtikrinti kiekvieno vaiko teisę į psichologiškai ir emociškai stabilią ir saugią aplinką, kol nėra išspręstas tarp tėvų kilęs ginčas dėl santuokos nutraukimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, prioritetą teikiant vaiko interesams, o ne vieno iš tėvų norui priverstine tvarka bendrauti su vaiku.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, siekdamas nustatyti D. valią dėl bendravimo su tėvu D. B., kalbėjosi su vaiku bei nustatė, jog D. ir tėvo santykiai yra sutrikę, tačiau vaikas nėra linkęs apie tai kalbėti, todėl pateikė išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikinąją tėvo bendravimo su D. tvarką. Teismas neturi teisinio pagrindo abejoti šia išvada ir remiasi, nes apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtos išvados duomenis, ar įrodymų, kad ieškovė trukdo bendrauti su sūnumi, o D. nuomonė pasikeitė ir vyriausiasis apelianto sūnus nori bendrauti su tėvu.
Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK144 straipsnio 3 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į reikalavimų rūšį, į šalių veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti, gali būti taikomos.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog tarp tėvų susiklostę konfliktiški santykiai neturėtų įtakoti vaiko teisės bendrauti su abiem tėvais, tačiau skyrium gyvenančio tėvo ir motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti vaiko auklėjime nėra absoliuti, nes šia teise tėvai gali naudotis tiek, kiek tai nepažeidžia vaiko interesų (LR CK 3.170).
Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokia žala yra daroma vaikui, apribojant jo galimybes matytis su skyrium gyvenančiu tėvu. Nagrinėjamu atveju svarbi vaiko psichologinė būsena, kai nepasibaigus skyrybų procesui, tėvas savo teisę bendrauti su sūnumi laiko prioritetine ir prašo nustatyti priverstinę bendravimo tvarką, nepaisydamas paties vaiko, sukakusio 11 metų amžiaus, teisės atsisakyti bendrauti su tėvu, kol nėra išspręstas tarp tėvų kilęs ginčas.
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesiekiama nutartimi nustatyti tėvo ir sūnaus santykių atšalimo priežastį, įvertinęs būtinumą užtikrinti D. interesus, kurių neatitiktų dažnas jo gyvenamosios vietos keitimas bei jo bendravimo su tėvu tvarkos nustatymas priverstine tvarka.
Taikant teisingumo, ekonomiškumo, bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Tai, kad teismas, nustatydamas mažamečių vaikų, t.y. K. B., E. J. B., M. B. B. bendravimo su motina tvarką, netyrė ir nevertino, kokią įtaką mažamečiams vaikams turi dažnas jų gyvenamosios vietos keitimas, savaime nereiškia, jog apeliantui turi būti nustatyta priverstinė bendravimo su sūnumi tvarka, nes negalima nepaisyti sukakusio vienuolikos metų amžiaus vaiko nuomonės dėl bendravimo su tėvu nustatymo.
Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vaiko atžvilgiu kiekvienas atvejis yra individualus, lydimas įvairių aplinkybių bei sąlygų. Pažymėtina, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra būtinumo nustatyti laikinąją tėvo bendravimo su sūnumi tvarką, nes tai neatitinka D. interesų dėl susidariusios vaiko tėvų skyrybų procese psichologiškai sudėtingos situacijos.
Teismas kritiškai vertina apelianto argumentą, jog Vilniaus savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, jog vaikas nenorėtų gyventi su tėvų, o sąvokos „bendrauti“ ir „gyventi“ yra du skirtingi dalykai. Pažymėtina, jog 2012-02-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus akte Nr. A715-703-(2.13.2.20-SR6), kuris pateiktas į bylą, nurodoma apie vaiko norą gyventi su motina, tuo tarpu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, minėta institucija 2012-03-21 pateikė išvadą Nr. A104-1163(2.13.26-SR6), kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikinąją bendravimo su D. tvarką.
Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, kurie yra susiję su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes šalių reikalavimų pagrįstumą vertina pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės CPK nustatyta tvarka.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-23 nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, nes klausimas šioje proceso stadijoje išspręstas teisingai (LR CK 1.5 str., LR CPK 144 str. –148 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį nepakeistą.