Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-13 · Administracinė byla Nr. I-925-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-13
Bylos Nr.
I-925-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02656-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-925-644/2017Proceso Nr. 3-62-3-02656-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde ir jo papildyme (b. l. 4-5, 27) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu sirgo plaučių tuberkulioze, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso bei kitų teisės aktų nuostatas, jam priklausė po dvi valandas pasivaikščiojimų per parą. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje tik kartą per parą po valandą buvo vedamas pasivaikščioti, dėl to jautėsi kankinamas ir žeminamas. Tvirtino, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai turi polinkį į sadistišką elgesį, nes žemino pareiškėjo orumą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 30-33) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, jam buvo paskirta kamera Nr. 169. Pareiškėjui buvo suteikti pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima traktuoti, kad pareiškėją laikant Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, V. M. į Kauno tardymo izoliatorių atvyko su diagnoze „liktiniai pakitimai po plaučių tuberkuliozės“. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu plaučių tuberkulioze pareiškėjas nesirgo, todėl taikyti tokiems ligoniams nustatytas pasivaikščiojimų gryname ore sąlygas nebuvo pagrindo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, jam nustatytas priklausomybės alkoholiui sindromas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos – Kauno tardymo izoliatoriaus – galimai neteisėtais veiksmais (neveikimu) laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. nesuteikiant jam dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimų per parą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad ginčo laikotarpiu į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas tik vieną valandą per parą. Teigė, kad sirgo plaučių tuberkulioze, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso bei kitų teisės aktų nuostatomis, kaip asmuo sergantis plaučių tuberkulioze, turėjo teisę į dviejų valandų pasivaikščiojimą per parą.

Atsakovo atstovas su pareiškėjo argumentais nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. buvo suteikti vienos valandos pasivaikščiojimai, kadangi ginčo laikotarpiu plaučių tuberkulioze jis nesirgo. Paaiškino, kad pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių jo epikrizėje buvo nurodyta diagnozė: „liktiniai pakitimai po plaučių tuberkuliozės“, dėl to Kauno tardymo izoliatorius neturėjo pagrindo pareiškėjo laikyti sergančiu plaučių tuberkulioze.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (akto redakcija nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du, ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du pasivaikščiojimai, ne trumpesni kaip po valandą (b. l. 48-50).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu buvo suteikti vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas pareiškėjui pagrįstai nesuteikė antro pasivaikščiojimo per dieną.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2016 m. sausio mėn. gydėsi dėl plaučių infekcinės tuberkuliozės (b. l. 12). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, 2015 m. spalio 7 d. jam buvo diagnozuoti liktiniai pakitimai po plaučių tuberkuliozės ir gydymas tęsiamas (b. l. 41). Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės taip pat matyti, kad nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas ligoninėje buvo gydytas dėl liktinių pakitimų po plaučių tuberkuliozės (b. l. 43). Taigi bylos duomenimis nenustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. pareiškėjas būtų sirgęs aktyvia tuberkuliozės forma, ar, kad pagal gydytojo išvadą dėl to jam būtų skirti ilgesni pasivaikščiojimai, todėl skirti ilgesnius pasivaikščiojimus atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjas neneigia, kad ginčo laikotarpiu buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore po vieną valandą per parą, kas atitinka Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šioje dalyje nenustatyta.

Pareiškėjas skundo papildyme taip pat reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, kadangi pareiškėją žemino. Nurodo, kad pareigūnai turi polinkį į sadistišką elgesį, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Kaip jau buvo minėta, byloje neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore nenustatyta, o kitų konkrečių aplinkybių dėl pareigūnų netinkamo elgesio pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Tačiau šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jo darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo) bei jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo fakto, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis