Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. (A. N.), buvusi pavardė Š., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 str. 1 d. ir nuteistas 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Baudos sumokėjimo terminas atidėtas 4 (keturiems) mėnesiams, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Procesas pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 177 872 Lt dydžio civilinį ieškinį nutrauktas, jo atsisakius.

Priteista AB (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)) subsidiariai, t. y. bankrutuojančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini)) neturint lėšų ar piniginių lėšų šiam kreditoriniam reikalavimui patenkinti, iš A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 125 684 Lt nesumokėtų mokesčių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale 2003-10-30, adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsniu „Atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą“, būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29 apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t. y. vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsniu „Reikalavimai apskaitos informacijai“, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, pažeisdamas to paties įstatymo 6 str. „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“, kuriame numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas finansines operacijas ir ūkinius įvykius, pažeisdamas to paties įstatymo 12 str. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“, kuriame numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami Ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra, galimybė tai padaryti, pažeisdamas to paties įstatymo 16 str. „Apskaitos registrai“, kuriame numatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, tyčia, suvokdamas savo veikimo žalingas pasekmes, panaudojo bendrovės pinigines lėšas įmonės darbuotojų papildomam darbo užmokesčiui išmokėti, t.y: laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29 išmokėjo įmonės darbuotojams kaip papildomą darbo užmokestį – 543 963 Lt, ir išmokėjimo fiksavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje neorganizavo, dėl ko patirtos išlaidos į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos ir tokiais savo veiksmais pažeidė:

2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 7 straipsnio 4 dalies nuostatą „Socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, nustatytų teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius“, nesumokėdamas socialinio draudimo įmokų – 177 872 Lt;

2002-07-02 Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies nuostatą: „nuolatinis Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo išmokėdamas išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo numatytą mokestį“, į biudžetą nesumokėdamas gyventojų pajamų mokesčio – 125 631 Lt;

2000-09-12 Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2538 ir 2006-03-23 įstatymo Nr. X-519 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą „Garantinio fondo lėšas sudaro įmonių įmokos - 0,2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), į biudžetą nesumokėdamas 53 Lt įmokų į Garantinį fondą; ir dėl tokių jo veiksmų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29. Šiais savo veiksmais A. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

A. P., dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininku, patvirtino, jog nėra tekę mokėti darbuotojams papildomų sumų, nėra mokėjęs neoficialių atlyginimų, A. P. teigimu, darbų vykdytojai už išduotus pinigus pagal kasos išlaidų orderius privalėjo atsiskaityti pateikę sąskaitas faktūras. Apie mokėjimą „vokeliuose“ nieko nežino ir V. S., V. K. Be to, nepakankamai atsižvelgta į tai, kad J. S. parodė, jog iš prieš tai dirbusios buhalterės J. P. perimta buhalterija buvo netvarkinga. Apelianto teigimu, J. P. naudojosi įmonės direktoriaus A. N. buhalterinių žinių trūkumu. Be to, tai kad apeliantas yra rusakalbis, taip pat sumažino jo galimybę suprasti visus su finansiniais reikalais susijusius dalykus. Taigi apeliantas nesuvokdamas darbuotojų atliekamų veiksmų negalėjo jų tinkamai kontroliuoti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė, kuo pasireiškė A. N. nusikalstami veiksmai, numatyti LR BK 222 str. 1 d., t.y. jis, pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė to paties įstatymo 6, 12, 16 str. nuostatas, laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29 išmokėjo įmonės darbuotojams kaip papildomą darbo užmokestį – 543 963 Lt, ir išmokėjimo fiksavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje neorganizavo, dėl ko patirtos išlaidos į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos ir tokiais savo veiksmais pažeidė 2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 7 straipsnio 4 dalies nuostatą, 2002-07-02 Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 1 dalies nuostatą, 2000-09-12 Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII-1926 (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2538 ir 2006-03-23 įstatymo Nr. X-519 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą ir dėl tokių jo veiksmų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29.

Nuteistasis nurodo, kad A. B. kurį laiką dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos direktoriumi. Jam dirbant minėtoje įmonėje, jis bendrovės darbuotojus įdarbindavo ir papildomuose objektuose. Be to, A. B. padirbo žiniaraščius, sukurstė įmonėje nebedirbančius asmenis duoti atitinkamus paaiškinimus ir parodymus bei šią medžiagą pateikė inspekcijai. VMI tyrimo metu buvo nustatyti tik nežymūs pažeidimai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ geranoriškai bendradarbiavo su VMI, laiku pateikinėjo reikiamus dokumentus. Kolegija pažymi, kad A. N. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą LR BK 222 str. 1 d., įrodyta bylos faktiniais duomenimis, t.y.: J. P. parodymais, kur ji teigė, kad apie trejus metus iki 2008 m. vasario mėn. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhaltere. Ji skaičiuodavo atlyginimą pagal darbo sutartį ir užfiksuodavo tai žiniaraščiuose. Direktoriaus A. N. nurodymu ji išrašinėdavo atskaitingiems asmenims kasos išlaidų orderius didelėms pinigų sumoms. Nepateikus pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, mėnesio pabaigoje A. N. nurodymu išrašydavo pinigų grąžinimą į kasą, todėl mėnesio pabaigoje likdavo didelis likutis. Tų pinigų, kurie buvo išmokėti atskaitingiems asmenims, ji nematė ir nežino, kaip jie buvo panaudojami. Po to, kai ją atleido iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji savo dokumentuose rado žiniaraščius su parašais, kuriuos pateikė VMI. Tuose žiniaraščiuose buvo nurodyti darbuotojų vardai ir pavardės, darbų vadovas, pinigų suma, žmogaus parašas. Tos pinigų sumos buvo neoficialus atlyginimas, nes visi žiniaraščiai su oficialiu atlyginimu buvo apskaitoje. Taip pat A. N. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtinta ir 2008-10-15 Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. (21.26)-07-77-35, kuriame konstatuota, kad įmonė laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29 išmokėjo įmonės darbuotojams kaip papildomą darbo užmokestį – 543 963 Lt, ir išmokėjimo fiksavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksavo, dėl po patirtos išlaidos į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos; bendrovės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų operacijų turinio ir dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, patikrinti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo bei įvertinti turtą. (t. 1, b. l. 4-200, t.2, b. l. 1-160). Be to, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas buvo visiškai pripažinęs savo kaltę ir nurodęs, kad jo įmonės, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams nuo 2006-08-01 iki 2008-02-29 buvo mokami neoficialūs atlyginimai. Neoficialiai išmokėtų atlyginimų sumas darbų vadovai ne visą laiką galėjo pagrįsti apskaitos dokumentais, todėl jo nurodymu buhalterė J. P. įformindavo šių pinigų tariamą grąžinimą į kasą pagal kasos pajamų orderius. Nei J. P., nei kasininkas A. P. apie šią vykdomą nusikalstamą veiką nieko nežinojo, tiesiog vykdė jo nurodymus. (t.3, b. l. 58-59). Be to, nors apeliantas nurodo, kad VMI tyrimo metu buvo nustatyti tik nežymūs pažeidimai, tai paneigtina byloje surinktais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp VMI ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudarytas 2009-03-26 susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr.210-8, kuriuo buvo sutarta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams, tačiau nei viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų dėl išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio dydžio. Susitarime numatyta, kad bendrovė praranda teisę ginčyti mokesčių apskaičiavimo teisingumą ir privalo sumokėti į biudžetą nustatytą sumą, t.y. 340 000 Lt. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad minėtu susitarimu A. N. taip pat pripažįsta savo kaltę dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad A. N., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, o kadangi to nepadarė, jis teisėtai ir pagrįstai nuteistas pagal LR BK 222 str. 1 d. (Apgaulingos apskaitos tvarkymas).

Nuteistasis skunde nurodo, kad be to, A. B. padirbo žiniaraščius, sukurstė įmonėje nebedirbančius asmenis duoti atitinkamus paaiškinimus ir parodymus. Jo teigimu, netrukus po J. P. ir A. B. darbo įmonėje pabaigos, inspekcija gavo duomenų apie apgaulingai tvarkomą apskaitą. Šių dviejų asmenų parodymai laikyti neobjektyviais, įtakotais asmeninių motyvų sukompromituoti įmonę ir jos direktorių. Apelianto teigimu, J. P. naudojosi įmonės direktoriaus A. N. buhalterinių žinių trūkumu. Be to, tai kad apeliantas yra rusakalbis, taip pat sumažino jo galimybę suprasti visus su finansiniais reikalais susijusius dalykus. Apeliantas nesuvokdamas darbuotojų atliekamų veiksmų negalėjo jų tinkamai kontroliuoti.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino galimą liudytojų A. B. ir J. P. suinteresuotumą apkalbėti A. N., tačiau pagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo abejoti jų parodymais, nes jų duoti parodymai sutampa su kitų parodymus davusių liudytojų R. G., O. D. parodymais, kurių suinteresuotumo apeliantas nenurodė, su surinkta rašytine bylos medžiaga, VMI patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Kaip matyti, apklausti teisme tiek R. G., tiek O. D. parodė, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tuo metu bendrovėje būdavo mokami atlyginimai neapskaitytas („juodais“) pinigais. O. D. parodė, kad jis buvo pavaldus A. B. ir jis jam duodavo tuos pinigus. Taip pat nurodė, kad atlyginimą neapskaitytais pinigais darbuotojams mokėjo vieną kartą, kai buvo išvažiavęs A. B.. R. G. parodė, kad jam taip pat teko kelis kartus mokėti atlyginimus neapskaitytais pinigais A. N. parodymu. Neapskaityti pinigai buvo primokami kiekvieną mėnesį. Už gaunamus neoficialius pinigus kartais pasirašydavo, o kartais pasirašyti nereikėdavo.

Kaip jau minėta aukščiau, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas nurodė, kad nei J. P., nei kasininkas A. P. apie jo vykdomą nusikalstamą veiką nieko nežinojo, tiesiog vykdė jo nurodymus. Akivaizdu, kad nuteistojo skundo argumentai prieštarauja anksčiau jo duotiems parodymams. Be to, pažymėtina, kad J. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo buhaltere ne pagal darbo, o pagal paslaugų sutartį ir tvarkydavo tik jai pateiktus dokumentus. Apelianto argumentas, kad jis yra rusakalbis ir tai sumažino jo galimybę suprasti visus finansinius reikalus, taip pat vertintini kaip jo siekis išvengti ar sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.

Apeliantas taip pat nurodo, kad bankrutuojančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. spalio 2 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla, kurioje buvo pareikštas tapatus reikalavimas, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje. Joje AB „(duomenys neskelbtini)“ kelia tapačius reikalavimus. Teismams abiejose bylose patenkinus civilinio ieškovo reikalavimus, buvo paneigtas teisingo ir proporcingo nubaudimo bei konstitucinis dvigubo nubaudimo principai. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.50 str. 3 d. numatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Atsižvelgiant į tai, kad žala atsirado dėl juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvio –direktoriaus – nesąžiningų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės patenkino AB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį ir priteisė AB (duomenys neskelbtini) subsidiariai, t.y. bankrutuojančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturint lėšų ar piniginių lėšų šiam kreditoriniam reikalavimui patenkinti, iš A. N. 125 684 Lt nesumokėtų mokesčių.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai A. N. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 str. 1 d. ir paskyrė jam tinkamą bausmę, atitinkančią BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl naikinti skundžiamą Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.