Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, kalinant jį Pravieniškių PN-AK bendrabučio ir kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2017 m. spalio 17 d., neužtikrinant reglamentuotų vienam nuteistajam tenkančių gyvenamojo ploto normų, pažeidžiant higienos ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančius teisės normas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 17–19,53), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d gyveno karantino patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas gyveno 16 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 34,01 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,4 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. spalio 17 d, pareiškėjas gyveno 16 būrio 5 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 52,05 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,25 kv. m.

Iš pateiktos pažymos apie pareiškėjo pažeidimus ir paskatinimus matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui drausminė nuobauda – uždarymas į kamerų tipo patalpas nebuvo skirta (b. l. 15).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu bendrabučio ir kamerų tipo patalpose kartu su juo gyveno labai daug žmonių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kiek asmenų gyveno, nepateikė jokių šią aplinkybę galinčių objektyviai pagrįsti įrodymų. Gavęs atsiliepimą į skundą, atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais pareiškėjas gyveno minėtose patalpose, pareiškėjas neginčijo. Atsižvelgiant į tai, byloje vadovaujamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių vertinamuoju laikotarpiu.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta reglamentuota 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d. jam kalint karantino patalpoje, kas yra pakankamas pagrindas atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu jo aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, kalint 16 būryje. Nurodė, kad sanitarinis mazgas priklausė 15 ir 16 būriams, jame buvo 4 pisuarai, 6 klozetai ir 12 praustuvių, kuriais naudojosi 160-170 asmenų. Tvirtino, kad nebuvo nei vieno dušo čiaupo.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušo patalpoje – dušo sietelį penkiolikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje prausykloje tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, dušo patalpoje – vienas dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui.

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad 15-16 būrių tualete buvo 6 unitazai ir 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės ir 1 dušo sietelis (b. l. 18–19).

Teismas įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių ir faktinį nuteistųjų skaičių pareiškėjo kalėjimo metu 15-16 būriuose (b. l. 50), tačiau 2018 m. liepos 13 d. pažymoje Nr. 42-11678 (b. l. 54) atsakovės atstovas nurodė tik faktinį nuteistųjų skaičių 16 būryje 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. spalio 17 d., duomenų, kiek nuteistųjų buvo 15 būryje nepateikė. Teismo nuomone, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, ar nuteistieji 15-16 būriuose buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais vertinamuoju laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių (tualetų) trūkumo jam kalint 16 būryje lieka nepaneigtos.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo patalpose buvo pilna blakių, graužikų ir tarakonų.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ ir UAB „Dezinfa“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 18–23). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 24–30) matyti, jog aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose. Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pastato, kuriame buvo 16 būrys, stogas dengtas šiferiu su jame sveikatai pavojinga medžiaga – asbestu, todėl buvo laikomas kenksmingomis sąlygomis.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą pripažino, kad pastato, kuriame 16 būrys, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.).

Teismo turimais duomenimis, pastato, kuriame yra 16 būrys, stogas dengtas šiferiu, tačiau ginčo laikotarpiu darbai, kurių metu būtų laužomas, ardomas ar apdorojamas šiferis, nebuvo vykdomi (b. l. 18–19). Pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, šios aplinkybės neginčijo, ją paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis bei pripažinti, kad ginčo pastato stogas kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 6 dienas buvo kalinamas karantino patalpoje, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, taip pat buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinančiose 16 būrio patalpose (nustatyti buitiniai parazitai), tinkamai neaprūpinant sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė patirta baime, nerimu, įtampa, psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, papildomais nepatogumais, diskomfortu, įvairiais sveikatos sutrikimais, tačiau apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas nusiskundimų dėl blogų sąlygų, įtakojusių jo sveikatos būklę, neišsakė ir pateikė šią aplinkybę patvirtinantį medicininį pažymėjimą (b. l. 16).

Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką tokio pobūdžio bylose (Administracinė byla Nr. A-2982-492/2018), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui N. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.