Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja Inga Vaišvilienė, sekretoriaujant Violetai Kavaliauskienei, dalyvaujant ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotų administravimo grupė“ atstovui A. G., atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Giedra“ atstovui advokatui E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Giedra“ dėl sulaikytos sumos pagal sutartį priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad 2005 m. gegužės 20 d. šalys sudarė Rangos darbų sutartį Nr. 2005/05/20 (toliau – Sutartis), kuria rangovas (ieškovas) įsipareigojo kokybiškai ir laiku atlikti „Vilniaus lokomotyvų depo TP-2 rekonstravimo darbus“, o užsakovas (atsakovas) įsipareigojo priimti ir sumokėti ieškovui už juos sutartyje suderėtas sumas (Sutarties 1.1 p.). Ieškovas tinkamai atliko darbus, atsakovas juos priėmė, tačiau savo pareigos pilnai atsiskaityti su ieškovu pagal šalių sudarytą Sutartį neįgyvendino – yra sulaikęs 16 657,83 Eur sumą. Pinigų sulaikymas yra siejamas su garantiniu laikotarpiu. Pagal Sutarties 7.1 punktą garantinis aptarnavimo terminas ieškovo atliktiems darbams skaičiuojamas nuo objekto atidavimo naudoti akto pasirašymo dienos, šiuo atveju, t. y. nuo 2016 m. birželio 23 d. Sutarties 7.2 punkte šalys susitarė, kad garantiniai terminai atskiriems darbams taikomi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.698 straipsnio nuostatomis, garantinis terminas – 5 metai, paslėptiems darbams – 10 metų, tyčia paslėptų darbų defektams – 20 metų. Ieškinyje teigiama, kad visu garantiniu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. birželio 23 d. iki 2016 m. birželio 23 d., iš atsakovo nėra gavęs jokių rašytinių pretenzijų ar kitų raštų dėl Sutartimi atliktų darbų kokybės. Tai patvirtina, kad Sutartimi sulygti darbai buvo atlikti kokybiškai. Pagal Sutarties 5.8 punktą, galutinis atsiskaitymas 10 procentų Sutarties vertės dydžio, atliekamas pasirašius paskutinį atliktų darbų aktą ir, be kita ko, pateikus garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštą iš Draudimo bendrovės per 5 darbo dienas po lėšų gavimo iš generalinio rangovo. Ieškovas buvo pateikęs draudiko PZU Lietuva garantinio laikotarpio laidavimą, kuris galiojo iki 2008 m. sausio 9 d., tačiau atsakovas nurodė, kad laidavimas turi būti 5 metų laikotarpiui. Ieškovo žinioje yra 2007 m. birželio 19 d. UAB DK „PZU Lietuva“ garantinio laikotarpio laidavimas, kuriame nurodoma, kad laidavimo raštas išduotas 2007 m. vasario 14 d. ir galioja iki 2010 m. birželio 19 d. imtinai. Ši draudimo bendrovė paaiškino, kad garantinio laikotarpio laidavimo raštai laiduojami ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir rašte nurodė, kad pasibaigus laidavimo rašto galiojimui (t. y. 2010 m. birželio 19 d.), draudikas įsipareigoja jį pratęsti iki 2011 m. birželio 23 d., jeigu draudėjo finansinė būklė atitiks draudiko keliamus reikalavimus. Iš 2012 m. liepos 9 d. UAB „Izobara“ rašto matyti, kad atsakovas visgi sulaikė 10 procentų nuo atliktų ir priimtų darbų kainos – 57 516,16 lt (t. y. 16 657,83 Eur), garantinio laikotarpio terminui – 5 metams, iki 2011 m. birželio 22 d., tačiau suėjus garantiniam terminui ši sulaikyta suma ieškovui neišmokėta. Atsakovas į prašymus grąžinti sulaikytą sumą nereaguoja, tik 2012 m. liepos 30 d., atsakydamas į ieškovo prašymą, nurodė, kad pagal Sutarties sąlygas (5.8 punktas), galutinis atsiskaitymas (sulaikyta suma) atliekamas tik pateikus garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštą iš Draudimo bendrovės. Be to, atsakovas nurodė, kad garantinis terminas turi būti 10 metų, kadangi pagal Sutartį yra atlikti paslėpti darbai, kurie sudaro didesnę atliktų darbų vertę, t. y. iki 2016 m. birželio 23 d. Ieškovo kreditoriai nusprendė neginčyti 10 metų garantinio termino, kurį vienašališkai atsakovas pratęsė, nuspręsta sulaukti garantinio termino pabaigos, t. y. 2016 m. birželio 23 d., kuomet ieškovas galėtų reikalauti sulaikytos sumos. Suėjus šiam terminui atsakovas sulaikytos sumos neišmoka, į raginimus grąžinti sulaikytą sumą nereaguoja. Ieškovas teigia, kad atsakovas, suėjus garantiniam terminui, neturi teisės naudotis sulaikymo teise (CK 6.58 straipsnis) bei privalo sumokėti ieškovui visą pagal Sutartį nesumokėtą sumą, t. y. 16 657,83 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad 2005 gegužės 20 d. šalys sudarė rangos Sutartį, kuria rangovas (ieškovas UAB „Izobara“) įsipareigojo kokybiškai ir laiku atlikti „Vilniaus lokomotyvų depo TP-2 rekonstravimo darbus“, o užsakovas (atsakovas UAB „Giedra“) įsipareigojo priimti ir sumokėti ieškovui už juos sutartyje suderėtas sumas (Sutarties 1.1 p.). Sutarties 5.8 punkte nustatyta, kad galutinis atsiskaitymas 10 procentų Sutarties vertės dydžio, atliekamas pasirašius paskutinį atliktų darbų aktą ir galutinai įvykdžius visus Sutarties reikalavimus (tame tarpe pateikus visą reikalingą išpildomąją dokumentaciją), bei pasirašius pastato pripažintu tinkamu naudoti aktą ir pateikus garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštą iš Draudimo bendrovės per 5 darbo dienas po lėšų gavimo iš generalinio rangovo. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad galutinis atliktų darbų aktas pasirašytas 2006 m. birželio 23 d. Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2007 m. sausio 23 d. raštas, kuriame nurodoma, kad objektas Vilniaus lokomotyvų depo TP-2 rekonstrukcija atiduota naudojimui 2006 m. birželio 23 d. Ieškovas buvo pateikęs atsakovui garantinio laikotarpio laidavimą, išduotą UAB DK „PZU Lietuva“, kuris galiojo iki 2008 m. sausio 9 d., tačiau atsakovas šį garantinį laidavimą ieškovui grąžino, nurodęs, kad garantinio laidavimo terminas turi būti penkeri metai, t. y. iki 2011 m. birželio 23 d. (UAB „Giedra“ 2007 m. sausio 23 d. raštas Nr. 5 Dėl garantinio laikotarpio laidavimo grąžinimo). Ieškovas 2007 m. birželio 19 d. atsakovui pateikė naują garantinio laikotarpio laidavimą Nr. 1029005, išduotą UAB DK „PZU Lietuva“, su paaiškinamuoju raštu, kuriame nurodoma, kad garantinio laikotarpio laidavimo raštai laiduojami ne ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui, dėl to sutartinių prievolių laidavimo draudimo poliso Nr. 1029005 garantinis laikotarpis yra 2007 m. birželio 20 d. – 2010 m. birželio 19 d. Draudikas įsipareigojo pasibaigus laidavimo rašto galiojimui pratęsti jį iki 2011 m. birželio 23 d., jeigu draudėjo finansinė būklė atitiks draudėjo keliamus reikalavimus. Ieškovas 2012 m. liepos 9 d. raštu pateikė reikalavimą atsakovui grąžinti pagal Sutartį sulaikytą sumą, nes 5 metų garantinio laikotarpio terminas, t. y. 2011 m. birželio 22 d., kuriam buvo sulaikyta 10 procentų nuo atliktų ir priimtų darbų kainos, jau praėjo, tačiau atsakovas atsisakė išmokėti sulaikytą sumą, motyvuodamas tuo, kad Sutarties 7.2 punkte garantinio laikotarpio terminai yra 10 metų paslėptiems darbams, tyčia paslėptiems darbams – 20 metų. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi UAB „Izobara“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartimi UAB „Izobara“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sulaikytos sumos pagal Sutartį išmokėjimo praėjus 10 metų garantiniam terminui, tačiau atsakovas pinigų neišmoka, motyvuodamas tuo, kad įstatyme ir Sutartyje nustatytas galutinis garantinis terminas baigiasi tik po 20 metų, t. y. 2026 m. birželio 22 d.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl 16 657,86 Eur dydžio sumos mokėjimo sulaikymo pagal rangos sutartį pagrįstumo CK 6.698 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam rangos darbų garantiniam terminui, t. y. dvidešimčiai metų – esant tyčia paslėptiems defektams.

Teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skolininkas nepagrįstai yra sustabdęs prievolės kreditoriui vykdymą.

Šalių sudarytos Sutarties 5.8 punkte nustatyta, kad galutinis atsiskaitymas 10 procentų Sutarties vertės dydžio, atliekamas, be kita ko, pateikus garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštą iš Draudimo bendrovės per 5 darbo dienas po lėšų gavimo iš generalinio rangovo. Teismas pažymi, kad ši sutarties nuostata nėra sąlyginė, dėl to rangovui neįvykdžius sutartyje aptartos minėtos sąlygos, užsakovo pareiga sumokėti sulaikytą sumą išliko. Ši sutarties nuostata yra šalių susitarimu nustatytas prievolių užtikrinimo būdas (CK 6.70 straipsnis). Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011). Užsakovo pareiga sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą kyla iš statybos rangos sutarties. Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalyje pateiktą statybos rangos sutarties sampratą rangovo teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą susijusi su jo pareiga darbus atlikti tinkamai ir laiku. Kitos statybos rangą reglamentuojančios teisės normos detalizuoja sutarties šalių pareigų vykdymą ir teisių įgyvendinimą, tačiau jos nepaneigia esminės užsakovo pareigos – sumokėti rangovui už tinkamai atliktą darbą. Taigi pagal Sutarties 5.8 punktą nepateiktas garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštas ar pateiktas, tačiau neatitinkantis atsakovo lūkesčių, nepanaikina jo kaip užsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu (rangovu) už atliktus darbus.

Atsakovas teigia, kad jis turi teisę sulaikyti mokėjimą dvidešimties metų garantiniam terminui, nes nebuvo įvykdyta priešpriešinė pareiga pateikti garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštą iš Draudimo bendrovės.

Priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymas – vienas įstatyme leidžiamų savigynos būdų, jo taikymo pagrindai ir sąlygos apibrėžti CK 6.46, 6.58 straipsniuose. CK 6.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Šio savigynos būdo taikymas reglamentuojamas ir sutarčių teisės normų. CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta sutarties šalių teisė sustabdyti sutarties vykdymą: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti; kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių; šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise turi naudotis sąžiningai. CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius. Teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (CK 6.58 straipsnio 7 punktas). Taigi nurodytose prievolių vykdymo sustabdymo pagrindus reglamentuojančios teisės normose nustatyta, kad, pirma, prievolės vykdymas gali būti sustabdytas, kai prievolė yra dvišalė, t. y. skolininkas ir kreditorius turi priešpriešinių reikalavimų; antra, skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad prievolės vykdymo sustabdymą galima pateisinti; trečia, prievolės įvykdymo sustabdymas turi būti adekvatus kitos šalies neįvykdytai (netinkamai įvykdytai) sutarties daliai; ketvirta, teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (CK 6.58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis). Pagrindų stabdyti prievolės vykdymą buvimas yra fakto klausimas, todėl, kilus skolininko ir kreditoriaus teisminiam ginčui dėl prievolės vykdymo sustabdymo pagrįstumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal pateiktus įrodymus sprendžia, ar pagrįstai skolininkas stabdė prievolės kreditoriui vykdymą.

Nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, atsakovo teisė sulaikyti atsiskaitymą už atliktus darbus turi būti vertinama, atsižvelgiant į šalių sudarytos Sutarties nuostatas ir tikrąją šalių valią sutarties sudarymo metu. Teismų praktika sutarčių aiškinimo klausimais orientuoja teismus, esant ginčui dėl sutarties turinio bei sąlygų, tikruosius Sutarties dalyvių ketinimus nustatyti pagal sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas sutartis aiškinti sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Šios įstatyminės normos pagrindu suformuota teismų praktikos taisyklė, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Aiškinant sutartis privalu nepažeisti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007 ir kt.).

Sutarties 7.2 punkte šalys susitarė, kad garantiniai terminai atskiriems darbams taikomi, vadovaujantis CK 6.698 straipsnio nuostatomis, garantinis terminas – 5 metai, paslėptiems darbams – 10 metų, tyčia paslėptų darbų defektams – 20 metų. Sutarties sudarymo metu galiojusi CK 6.698 straipsnio redakcija nustatė, kad rangovas, projektuotojas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per: penkerius metus; dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.); dvidešimt metų – esant tyčia paslėptų defektų. Garantinius statinio terminus nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 36 straipsnis, kurio sutarties metu galiojusi redakcija numatė, kad statinio garantinis terminas nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse. Šis terminas negali būti trumpesnis (skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos) kaip 5 metai, paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – dešimt metų, o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų, – 20 metų. Taigi iš esmės tiek Sutarties 7.2 punkto, tiek CK 6.698 straipsnio, tiek Statybos įstatymo 36 straipsnio nuostatos nustato tris garantinius terminus, t. y. bendrąjį – penkeriems metams; kai statinyje yra paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) – 10 metų; o jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų – 20 metų.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad Sutarties objektas buvo perduotas atsakovui (užsakovui) naudotis 2006 m. birželio 23 d. Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2007 m. sausio 23 d. raštas, kuriame nurodoma, kad objektas Vilniaus lokomotyvų depo TP-2 rekonstrukcija atiduota naudojimui 2006 m. birželio 23 d. Taigi, atsakovas visus ieškovo atliktus darbus, įskaitant paslėptus, priėmė, objektas naudojamas.

Kaip minėta, iš šalių sutarties 5.8 punkto turinio matyti, kad galutinis atsikaitymas turėjo būti atliktas, be kita ko, pateikus garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo laidavimo raštą iš Draudimo bendrovės. Šią sutarties nuostatą atsakovas aiškina kartu su Sutarties 7.2 punktu, kuriame įtvirtinti visi trys garantiniai terminai. Pažymėtina, kad šiame punkte yra aiškiai išskirta, kad yra keli garantiniai terminai, nes nurodoma, kad „garantiniai terminai atskiriems darbams taikomi“. Sutartyje tiesiogiai nenurodoma, kuriam garantiniam terminui turi būti pateikta banko garantija, tačiau nustatyta, kad laidavimo raštas turi būti pateiktas garantiniam terminui. Šiame kontekste, Sutarties 5.8 punkto tikrasis turinys turi būti vertinamas, vadovaujantis teismų praktikoje nustatytais sutarčių aiškinimo principais, t. y. atsižvelgiant ne tik į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, tačiau ir sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, taip pat sąžiningai, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių, nepažeidžiant bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Taigi šiuo atveju reikšmingas ir šalių elgesys po sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad ieškovas buvo pateikęs draudiko PZU Lietuva garantinio laikotarpio laidavimą, kuris galiojo iki 2008 m. sausio 9 d. Atsakovas 2007 m. sausio 23 d. rašte aiškiai ir tiesiogiai nurodė, kad laidavimas turi būti 5 metų laikotarpiui, t. y. iki 2011 m. birželio 22 d. Pažymėtina, kad atsakovas apie dešimties ir dvidešimties garantinio laikotarpio terminus pradėjo kalbėti tik pasibaigus penkerių metų garantiniam terminui. Šiuos terminus atsakovas pradeda akcentuoti tik 2012 m. liepos 9 d. ir vėlesniuose savo raštuose. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, gavęs iš ieškovo banko garantiją penkerių metų laikotarpiui, būtų su ieškovu visiškai atsiskaitęs. Taigi tikroji šalių valia buvo garantijos pateikimas penkerių metų laikotarpiui. Negavus banko garantijos šiam laikui, būtent šiam laikotarpiui atsakovas turėjo teisę sulaikyti galutinį atsiskaitymą. Šiame kontekste, reikšminga ir tai, kad jokia draudimo bendrovė neišduoda garantinio rašto dešimties, o juolab, dvidešimties metų garantiniam laikotarpiui. Šios aplinkybės taipogi leidžia spręsti, kad šalių susitarimas buvo banko garantijos pateikimas bendrajam penkerių metų laikotarpiui. Pastebėtina, kad ieškovo žinioje yra 2007 m. birželio 19 d. UAB DK „PZU Lietuva“ garantinio laikotarpio laidavimas, kuriame nurodoma, kad laidavimo raštas išduotas 2007 m. vasario 14 d. ir galioja iki 2010 m. birželio 19 d. imtinai. Ši draudimo bendrovė paaiškino, kad garantinio laikotarpio laidavimo raštai laiduojami ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Šiame rašte nurodoma, kad pasibaigus laidavimo rašto galiojimui (t. y. 2010 m. birželio 19 d.), draudikas įsipareigoja jį pratęsti iki 2011 m. birželio 23 d., jeigu draudėjo finansinė būklė atitiks draudiko keliamus reikalavimus. Iš šalių elgesio galima spręsti, kad šio laidavimo rašto atsakovas neakceptavo kaip tinkamo įsipareigojimų įvykdymo draudimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pagal šalių sudarytos Sutarties 5.8 punktą Draudimo bendrovės laidavimo raštas turėjo būti pateiktas bendrajam penkerių metų garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymui užtikrinti. Dėl to praėjus priešpriešinės prievolės įvykdymo laikotarpiui, kuomet pagal Sutartį tolimesni garantinių laikotarpių užtikrinimo veiksmai ieškovui Sutartyje nenumatyti, o priimtų darbų kokybės trūkumai ir defektai nenustatyti, atsakovas neturi teisės naudotis sulaikymo teise (CK 6.58 straipsnis) ir privalo sumokėti ieškovui visą pagal Sutartį nesumokėtą sumą, t. y. 16 657.83 Eur.

Pažymėtina, kad ieškinyje teigiama, kad visu garantiniu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. birželio 23 d. iki 2016 m. birželio 23 d., iš atsakovo nėra gauta jokių raštiškų pretenzijų ar kitų raštų dėl Sutartimi atliktų darbų kokybės. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad visu garantiniu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. birželio 23 d. iki 2016 m. birželio 23 d., jokie ieškovo atliktų darbų trūkumai nenustatyti, pretenzijos užsakovui dėl Sutartimi atliktų darbų kokybės nepareikštos. Tai patvirtina, kad Sutartimi sulygti darbai buvo atlikti kokybiškai. Šiai dienai yra praėjęs bendrasis penkerių metų garantinis terminas ir dešimties metų garantinis terminas dėl statinyje esančių paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.). Iš įstatymo nuostatų nustatančių dvidešimties metų garantinį terminą galima daryti išvadą, kad jis taikomas ir juo remtis galima tik esant faktui, t. y. CK 6.698 straipsnyje nurodoma: „esant tyčia paslėptų defektų“; Statybos įstatymo 36 straipsnyje nurodoma „jeigu buvo nustatyta šiuose elementuose tyčia paslėptų defektų“. Pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo; tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Nagrinėjamu atveju, teismui nepateikti duomenys, kad atsakovas (užsakovas) priimdamas ar naudodamas jam perduotą objektą per dešimties metų laikotarpį nustatė tyčia paslėptus defektus. Visi atlikti darbai, įskaitant paslėptus, buvo priimti – trūkumai nenustatyti. Nesant nustatytų tyčia paslėptų perduoto objekto defektų mokėjimo sustabdymas laikytinas nepagrįstu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad 2016 m. rugpjūčio 29 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovo prašymu atsakovas įsipareigojo pateikti teismui ir priešingai šaliai atliktų darbų aktus bei galutinį objekto perdavimo aktą, tačiau iki 2016 m. spalio 11 d. šių dokumentų nei teismui, nei ieškovui nepateikė, nors tokiam ieškovo prašymui neprieštaravo. Atsakovo pateikta įmonės finansininkės nedarbingumo laikotarpį patvirtinanti pažyma neleidžia daryti išvados, kad šie dokumentai nebuvo pateikti dėl finansininkės ligos, nes jos nedarbingumo laikotarpis tetruko vos kelias dienas rugsėjo mėnesio pabaigoje ir vos kelias dienas spalio mėnesio pradžioje. Remiantis contra spoliatorem prezumpcija šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Šiuo atveju, atsižvelgiant ir tai, kad visą penkerių ir dešimties metų garantinį laikotarpį jokios pretenzijos ieškovui dėl perduoto objekto trūkumų nepareikštos, teismas vertina, kad nepateikti įrodymai būtų patvirtinę, kad Sutartimi sulygti darbai buvo atlikti kokybiškai, be trūkumų.

Ieškovo nemokumas nepaneigia atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu už tinkamai atliktus darbus, nenustačius jokių jų trūkumų.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškinys tenkintinas visiškai ieškovui iš atsakovo priteistina 16 657,83 Eur suma.

Ieškinį patenkinus, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis valstybei, t. y. 375 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Taip pat priteistinos ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei, kurios yra 2,32 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalie 1 punktas, 7 dalis, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Giedra“, juridinio asmens kodas 120301599, Naugarduko g. 3, Vilnius, ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Izobara“, juridinio asmens kodas 183114189, Linų g. 44, Ukmergė, 16 657,83 Eur (šešiolika tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 83 centus).

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Giedra“, juridinio asmens kodas 120301599, Naugarduko g. 3, Vilnius, valstybei 377 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Ukmergės rajono apylinkės teismą.